Klausimų „o kaip man išsiskirti?„, „kiek kainuotų skyrybos?“ arba „kiek trunka skyrybos?“ sulaukiu gana dažnai, tik niekad nešovė į galvą apie tai parašyti, kol vienas veidaknygės draugas nepaklausė: „O kur galėčiau apie tai pasiskaityti?„.
Galima siųsti žmogų „į kodeksą„, bet ten matyt nebus nei labai įdomu, nei labai suprantama, tad, atsižvelgdama į vis gausėjančias besiskiriančiųjų/išsiskyrusiųjų gretas, nutariau trumpai ir aiškiai aprašyti, kas yra skyrybų procesas, kiek tai trunka ir, aišku, kiek gali kainuoti.
Pirmiausia reikėtų žinoti, kad skirtis galima dviem būdais – abipusiu sutarimu arba ginčo teisena. Sąžiningumo dėlei yra ir trečias būdas – vieno iš sutuoktinių prašymų, bet jis tinka tik tada, kai kitas sutuotinis pripažįstamas neveiksniu, nežinia, kur esančiu, ir pan., žodžiu, itin retai.
Dėl to įrašas bus apie du įprastus skyrybų būdus – abipusiu sutarimu arba ginčo teisena.
Taigi, pirmasis būdas – santuokos nutraukimas abipusiu sutarimu – yra toks variantas, kai abu sutuoktiniai patys sutaria dėl visų santuokos nutraukimo sąlygų ir pasekmių, o būtent – kaip dalinsis turtą, kas vykdys įsipareigojimus kreditoriams, su kuriuo iš jų gyvens vaikai ir kokio dydžio bei kokia tvarka bus mokamas išlaikymas (alimentai). Sutuoktinių susitarimas įforminamas rašytinėje sutartyje ir, jei tas susitarimas nėra ydingas, teismas jį patvirtina ir nutraukia santuoką, pačių sutuoktinių nustatytomis sąlygomis.
Teismas gali netvirtinti tokios sutarties tik tada, jei ji aiškiai pažeidžia kurio nors iš sutuoktinių, nepilnamečių vaikų ar kreditorių interesus. Pvz. susitariama, kad vaikui bus mokamas tik 20 Eur/mėn. išlaikymas (įprastai skiriamas dydis yra 0,5 MMA), kitas sutuoktinis atsisako viso santuokoje įgyto turto arba sutariama, kad bendros skolos nutraukus santuoką lieka asmeninėmis vieno iš sutuoktinių prievolėmis.
Kaip matyti, tokie atvejai galimi iš esmės dviem atvejais: pirma, kai vienas iš sutuoktinių labai silpnas, socialiai sunkiai besiorientuojantis arba sunkia liga sergantis žmogus, kuris sutinka su sau nenaudingomis sąlygomis (neadekvačiai mažo dydžio išlaikymu vaikams, viso turto atsisakymu ir pan.), arba kai sutuoktiniai siekia išspręsti finansines problemas, perkeliant jas vienam iš sutuotinių (tarkim, negalėdami išmokėti paskolos nusprendžia nutraukti santuoką ir paversti paskolos sutartį asmenine vieno iš sutuoktinių prievole).
Kaip jau rašiau, teismai įprastai netvirtina sutarčių dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios prieštarauja vieno iš sutuoktinių arba kreditorių interesams. Vadinasi, labai tikėtina, kad tokia sutartis patvirtinta nebūtų, teismas pasiūlytų sudaryti naują sutartį be nesąžiningų sąlygų.
Santuokos nutraukimas bendru sutarimu tetruks keletą mėnesių, o skyrybų kaina gali siekti vos 150 – 200 Eur (jei rasite neplėšikaujantį teisininką). Kas daug kam aktualu, nutraukiant santuoką abipusiu sutarimu galimas bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka (šalims nereikia eiti į teismą ir pasakoti teisėjui, kodėl jie skiriasi).
Taigi, apibendrinant, šis būdas – itin greitas (2 – 4 mėn.), itin pigus (keli šimtai eurų) ir itin patogus (dažnai nė nereikia eiti į teismą).
Be to, nutraukiant santuoką taikiai, buvusių sutuoktinių santykiai lieka bent jau pakenčiami, kas mažina ginčų dėl bendravimo su vaikais tvarkos ir pan. T.y. šis būdas taupo ne tik pinigus ir laiką, bet nepablogina sutuoktinių santykių tiek, kad jie nebegalėtų adekvačiai bendrauti.
Deja, nesiūlyčiau šio būdo tiems, kurie dėl ligos ar kitų priežasčių nesugeba tinkamai įvertinti ir ginti savo interesų – tokiu atveju galimas sutikimas su labai nepalankiomis sąlygomis. Teismai ne visados pakankamai skrupulingai įvertina abiejų sutuoktinių interesų pusiausvyrą, ypač, kai kažkurio sutuoktinio interesų pažeidimas nėra akivaizdus, pvz. vienas sutuoktinis dar iki santuokos turėjo įgijęs butą, kuris santuokos nutraukimo metu pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe ir dalinamas pusiau, nes esą butas iš esmės pagerintas kito sutuoktinio darbu ir lėšomis. Teismas gali nežinoti, kad ši aplinkybė sumeluota, o pagerinimai nei darbo, nei lėšų atžvilgiu nebuvo esminiai (pvz. buto perdažymas).
Kitas būdas kur kas nemalonesnis, reikalauja daugiau laiko, lėšų ir, žinoma, nervų. Tokiu atveju sutuoktiniai tarpusavyje nesutaria, kuris iš jų kaltas dėl santuokos nutraukimo arba dėl kurių nors kitų sąlygų (turto padalinimo, vaikų gyvenamosios vietos bei išlaikymo ir pan.). Iš esmės, jei sutuoktiniai nesutaria bent dėl vieno dalyko, jau reikalinga nutraukti santuoką ginčo teisenos tvarka. Praktikoje, aišku, dažniausiai nesutaria dėl visko, nes situacija būna itin palanki konfliktui – teismo posėdžiai, vienas kito kaltinimas, nuodėmių vardijimas ir pan.
Tokiu atveju santuokos nutraukimo pasekmes nustato jau ne patys sutuoktiniai, o teismas (dažniausiai rezultatais nebūna patenkinta nei viena šalis). Pats procesas gali tęstis nuo pusės iki trijų, keturių metų, o teisinės išlaidos gali siekti keturženkles sumas (savo praktikoje žinau porą, kuriai skyrybos kainavo bent 10 proc. turėto gana žymaus turto). Negana to, kad tai brangu ir ilgai trunka, sutuoktiniai daugeliu atveju privalo dalyvauti teismo posėdžiuose, kur vienas kitą šmeižia ir koneveikia. Viso to liudininkais tampa pašaliniai asmenys – teisėjas, šalių atstovai, kartais ir liudininkai, nepilnamečiai vaikai, ekspertai ar kiti į procesą įtraukti asmenys.
Orientacijai – santuokos nutraukimas ginčo teisena truks ne trumpiau kaip pusę metų, kainuos ne mažiau kaip 500 – 600 Eur (pačiu optimistiškiausiu atveju) ir rezultatai bus staigmena abiems šalims (teismas gali ir dažnai priima nei vienos pusės netenkinantį sprendimą). Be to, jei reiks toliau bendrauti (pvz. turint nepilnamečių vaikų), tai santykiai dar ilgą laiką po skyrybų bus labai įtempti, galimos įvairios konfliktinės situacijos (trukdymas bendrauti su vaiku, apkalbinėjimas, vengimas mokėti alimentus ir pan.).
Be abejo, yra situacijų, kai santuokos nutraukimas abipusiu sutarimu neįmanomas (sutuoktiniai itin nesutaria, vienas iš sutuoktinių per daug linkęs nusileisti ar pan.), tačiau daugeliu atveju įmanoma nutraukti santuoką pigiai, greitai ir su mažesne neigiamų emocijų doze. Tam reikia prisiimti savo atsakomybės dalį, išlaikyti bent minimalią pagarbą žmogui, su kuriuo nori nutraukti santuoką, ir suvokti, jog skyrybos bet kokiu atveju yra praradimas – nori ar ne, skirsiesi taikiai ar ginčo teisena – neteksi dalies užgyvento turto.
Dažniausiai žmonės nesugeba išsiskirti taikiai ne dėl meilės ar vaikų, o dėl… elementaraus godumo. Nes abu (arba kuris vienas) nori, kad visas užgyventas turtas liktų jam. O taip nebūna.
Net jei kitas sutuoktinis niekados nedirbo, vis tiek teismas pripažins jo indėlį į šeimą (pvz. auginant vaikus, tvarkant namus, darant valgyti) ir priteis dalį santuokos metu įgyto turto. Gal tai nebus pusė, bet greičiausiai bent ketvirtadalis.
Tokio varianto, kad nutraukti santuoką ir nepatirti jokių nuostolių, nėra. O bandymas tokį precedentą sukurti daugumai atsieina tik dar daugiau nuostolių ir streso.
Na, ir dar – apie dalyką, kuris svarbus nutraukiant santuoką abiem būdais – kreditoriai. Kaip jau minėjau, sutuoktiniai neturi teisės sutarti, kad jų abiejų skolos nutraukus santuoką taptų tik vieno iš jų skolomis (pvz. kartu pasiskolino iš Swedbank, AB lėšų būstui įgyti, bet nutraukus santuoką norėtų, kad skolininke liktų tik žmona, kuriai atiteko tas būstas). Tačiau dažna teisininkų klaida, kad jie šiam klausimui neskiria iš esmės jokio dėmesio, apsiribodami tuo, kad „sutuoktiniai lieka solidariai atsakingi kreditoriui“.
Tokia formuluotė gali nesukelti problemų, jei sutuoktiniai gana adekvatūs ir sąžiningi žmonės, bet jei ne, tai dėka jos vėliau gali būti dar dešimt bylų, kur sutuoktiniai bylinėsis dėl kreditoriams sumokėtų sumų. Kad to išvengti, būtina spręsti ne tik atsakomybės kreditoriams, bet ir atsakomybės vienas kitam (vidiniuose santykiuose) klausimą, numatant, kaip ir kokia apimtimi už bendras skolas sutuoktiniai atsakys vienas kitam (ar mokės jas per pusę, ar kažkuris vienas ir pan.).
Taigi, skyrybos yra sudėtingas procesas, kurio metu išsprendžiami visi bendrai sukurto gyvenimo atskyrimo klausimai. Tuo atveju, kai abu besiskiriantieji yra linkę tartis, įmanoma šį procesą padaryti kiek… paprastesniu. Kitu atveju, deja, laukia ilgas ir akmenuotas kelias
