Prano Domšaičio galerijoje eksponuojama medalių ir filatelijos paroda iš dviejų rinkinių – šilutiškio istoriko Prano Avižinio medalių ir jo uošvio, Šilutės garbės piliečio Algirdo Juozo Červinsko pašto ženklų bei proginių pašto vokų. Paroda ne tik primena lemtingus mūsų valstybės istorijos įvykius, užfiksuotus eksponatuose, tačiau tampa ir jaudinančiu vienos šeimos istorijos liudijimu.
Pagrindiniai gana klaidžios, tačiau įtraukiančios P. Avižinio šeimos istorijos atramos taškai yra patriotizmas ir Vakarų Lietuva: didelė meilė šaliai, herojiški pavyzdžiai straipsnyje aprašomas asmenybes atpūtė į Klaipėdos kraštą, kurį pamilo.
Reikšmingi medaliai – dėdės
„Mes esame dzūkai, kilę iš Varėnos rajono. Mano dėdė Domas Avižinis, būdamas 17 metų, nuvyko į Vilnių ir įstojo į draugijos „Rytas“ mokytojų seminariją. Kaip tik tuo metu prasidėjo Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimas. Baigęs kursus 1919 m. iš okupuoto Vilniaus išvyko ir tapo savanoriu. Kariuomenėje jis buvo ryšių komandos pašto tinklų telefono-telegrafo prižiūrėtojas“, – pasakojo istorikas.
Po dvejų metų, kai 1923 m. Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, Domas Avižinis buvo išsiųstas dirbti pašto tarnautoju į Viešvilę ir Pagėgius. Tais laikais čia buvo siunčiami tūkstančiai lietuvių tarnautojų ir valdininkų tam, kad padėtų sulietuvinti šį kraštą.
Už indėlį tėvynei prezidentas Antanas Smetona D. Avižinį 1928 m. apdovanojo jubiliejiniu medaliu, 1929 m. jis apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų – savanorių medaliu. D. Avižinis buvo liudininkas Noimano-Zaso byloje. Vėliau apdovanotas „Vytauto Didžiojo“ medaliu.
Teko bėgti iš Lietuvos
D. Avižinis vedė vokietę, su kuria susipažino Viešvilėje. Tačiau 1939 m. kovo mėnesį Hitleriui okupavus Klaipėdos kraštą, privalėjo grįžti į Lietuvą ir pradėjo dirbti Tauragės pašte.
Kai Lietuvą užėmė Tarybų Sąjunga, abu su žmona paliko okupuotą Lietuvą ir persikėlė į Vokietiją – „gilyn į Reichą„, nes, pasak istoriko, pasienio lietuviai rusų buvo nepageidaujami ir greičiausiai būtų išvežti į Sibirą. Be to, ir žmona jau buvo išgyvenusi rusų tremtį prie Volgos 1914-1918 m.
Avižiniai apsigyveno netoli Rostoko (vėliau VDR teritorija). Po Raudonosios Armijos įžengimo 1945 m. sutuoktiniams teko slapstytis, nes rusai ieškojo Pabaltijo gyventojų, po okupacijos pasitraukusių iš Lietuvos. Be to, rusai intensyviai ieškojo tų lietuvių, kurie prisidėjo prie žydų ir komunistų naikinimo po 1941 m. birželio mėnesio.
„Dėdė dirbo fabrike, bendraudavo su lietuvininkais, pasitraukusiais iš Klaipėdos krašto. Laisvalaikiu užsivilkdavo savo seną lietuvišką paštininko uniformą, kol „liaudies“ policininkai uždraudė viešai nešioti jiems nepažįstamas uniformas. Sekė visas Lietuvos naujienas, prenumeravo lietuviškus laikraščius ir žurnalus. Laiškuose nuolat buvo jaučiamas jo tolimos tėvynės ilgesys. Lietuvoje pirmą kartą apsilankė 1979 metais ir po to atvykdavo dažniau. Tik jam nebuvo leidžiama išvykti iš Viliaus. Apsilankęs Vilniaus universiteto bibliotekoje, vėliau jai siųsdavo paketus knygų, siuntinukų gaudavome ir mes: žvejybos įrankius, skutimosi reikmenis. Mes gana sunkiai gyvenome, nes mūsų šeimoje buvo devyni vaikai, tai jis, pamenu, vieno susitikimo metu nupirko man batus,“ – pasakojo pašnekovas.
D. Avižinis mirė 1989 m. lapkričio 23 d., simboliška, Lietuvos kariuomenės įkūrimo dieną, kariuomenės, kurią jis pats kūrė prieš 70 metų.
„Jis buvo tikras patriotas ir per gyvenimą sukaupė daug medalių. Apdovanojimus su originaliais dokumentais apie dėdę mums perdavė jo anūkas“, – teigė jis.
Uošvio istorija
Dar viena asmenybė, apie kurią verta papasakoti skaitytojams, yra šilutiškio istoriko uošvis A. J. Červinskas. Jis gimė Šiauliuose, buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, visuomenės veikėjas ir Šilutės miesto garbės pilietis, žinomas filatelistas.
1944 m., baigdamas Šiaulių berniukų gimnaziją, jis gavo kvietimą stoti į P. Plechavičiaus organizuojamą Lietuvos vietinę rinktinę. Vasarą Žemaitijoje buvo suformuotas pirmasis lietuvių pulkas, su kuriuo A. J. Červinskas dalyvavo mūšyje prie Sedos prieš Raudonąją Armiją, tačiau pralaimėjus teko trauktis Klaipėdos link. Besitraukiant per Kuršių neriją, Rytprūsiuose, lietuvių pulkas buvo prijungtas prie vokiečių dalinių.
1945 m. gegužės mėnesį prie Aismarių buvo paimtas į rusų nelaisvę ir išvežtas į Uchtos lagerį Rusijos šiaurėje (Komijos respublika). Po poros metų buvo perkeltas į pataisos darbų stovyklą Narvoje, tačiau su keliais traukiniu keliavusiais lietuviais pabėgo į Lietuvą.
Pagal tarptautines konvencijas rusai neteistus belaisvius turėjo paleisti, todėl nebuvo ieškomas. Šiauliuose gavo pasą ir tais pačiais metais vedė, kartu su žmona pradėjo dirbti mokytojais Pakruojo rajone.
Po dešimties metų, jau pabaigęs Šiaulių mokytojų institutą, persikėlė dirbti vadovaujamąjį švietimo darbą Šilutės rajone. Tačiau po kelerių darbo metų, paaiškėjus, kad jis buvo Plechavičiaus armijoje, rajono valdžia neleido dirbti nei vadovaujamojo darbo, nei istorijos mokytoju, todėl daug metų dirbo auklėtoju vaikų namuose ir internate.
Tik aštuntame dešimtmetyje buvo leista dirbti istorijos mokytoju vienoje Šilutės mokyklų (dabar Šilutės I-oji gimnazija). Per 20 savo darbo šioje mokykloje metų sukūrė 12 tūkst. eksponatų mokyklos muziejų, kurio didžiąją dalį sudaro Mažosios Lietuvos krašto ir mokyklos istorijos eksponatai.
Jis buvo aktyvus kraštotyrininkas, nuo pat gimnazijos baigimo kolekcionavo pašto ženklus, surengė kelias filatelijos parodas. Kolekcionavimo aistra užkrėtė ir sūnėną P. Avižinį.
A. J. Červinskas buvo tikras aktyvistas: buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, vėliau – Sąjūdžio rajono tarybos pirmininkas, politikas.
2001 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų medaliu, 2016 m. Lietuvos Respublikos seimo atminimo ženklu, Tėvynės sąjungos partijos sidabriniu ženklu „Lietuvos ąžuolai“. Už nuopelnus kraštui tų pačių metų kovo 11 d. A. J. Červinskui buvo suteiktas Šilutės miesto Garbės piliečio vardas.
Diegia patriotizmą
Įdomi ir paties P. Avižinio gyvenimo istorija. Jis didelėje šeimynoje augo Dzūkijoje (beje, jo mamą prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo LDK Gedimino ordino medaliu už nuopelnus Lietuvai, užauginus ir išauklėjus devynis vaikus).
„Nors gimiau, augau Vilniaus krašte, kuris buvo atimtas lenkų, mūsų kaimas buvo labai lietuviškas. Mama nuolat dainuodavo lietuviškas liaudies dainas, buvome labai rūpestingi, prižiūrėdavome vieni kitus. Nuo pat vaikystės mums buvo diegiamas patriotizmas, tą patį darome ir savo vaikams bei anūkams, – pasakojo istorikas. – Kaip tik šiuo metu dešimtmetė anūkė ruošiasi protmūšiui Lietuvos istorijos tema. Pasakojau jai apie kunigaikščius, signatarus, reikšmingus šaliai įvykius. Jiems ne kartą esu rodęs medalius – tai puiki, vizuali edukacinė priemonė„, – teigė jis.
Baigęs mokyklą, P. Avižinis įstojo į Vilniaus pedagogikos universitetą, kur mokėsi istorijos pedagogiką, o ketvirtame kurse jis vedė mylimąją.
Po studijų, besilaukiant vaikelio, šeima atvyko gyventi į Šilutę, pas žmonos tėvus. Šiandien P. Avižinis skaičiuoja, kad Šilutėje gyvena jau beveik pusę amžiaus.
35-erius metus jis vadovavo Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklai, o už nuopelnus darbe netgi buvo apdovanotas LDK Gedimino ordino medaliu, išėjęs į pensiją tapo Trečiojo amžiaus universiteto rektoriumi. Senyvo amžiaus žmonėms pasakoja apie Mažąją Lietuvą, kuo jis skiriasi nuo Klaipėdos krašto, dalinasi žiniomis apie kultūrą. „Man Klaipėdos kraštas tapo artimesnis nei Dzūkija. Šio krašto kultūra, paveldas, praeitis, buitis yra labai įdomi“, – teigė jis.
Paveldėjo milžinišką kolekciją
Puikiai sutaręs su uošviu P. Avižinis iš jo perėmė visą pašto ženklų kolekciją, kurią sudaro tūkstančiai „markučių“ iš viso pasaulio. Kolekciją sudaro apie 50 albumų. Atskiri albumai pripildyti pašto ženklais net iš Japonijos, Australijos meno, sporto, kosmoso temomis. Tačiau kol kas pašnekovas tik pradeda suprasti, kas yra ta filatelija ir kaip tuo užsiimti, vakarais žiūrinėja „turtą„, jį kataloguoja.
Pradėjęs domėtis Klaipėdos krašto filatelistais, P. Avižinis nustebo, kad čia jų – nebe daug belikę. „Vos vienas kitas“, – teigė jis.
Prano Domšaičio galerijoje veikiančioje parodoje eksponuojama tik dalis kolekcijos – 430 pašto ženklų. Vertingos yra atkurtos valstybės ir Klaipėdos krašto pašto ženklų nuo 1919 m. iki 1941 m. serijos. Pirmieji lietuviški pašto ženklai, vadinami baltukais, atspausdinti 1918 m. Martyno Kuktos spaustuvėje Vilniuje, nuo 1919 m. jie buvo spausdinami Kaune.
Parodoje rodomi Kauno laidos baltukai – labai paprasti, be piešinio, atspausdinti ant laikraštinio popieriaus. 1919 m. kelios pašto ženklų laidos buvo užsakytos Vokietijoje ir Anglijoje, tais pačiais metais pasirodė pirmieji spalvoti pašto ženklai. Eksponuojami prancūzų valdymo laikotarpio (1920-1923) Klaipėdos krašto pašto ženklai. Eksponuojami ir 177 pašto vokai. Įdomiausi – 1923-1939 m. iš Klaipėdos siųstų laiškų vokai.
Kokia šių pašto ženklų kolekcijos vertė, pašnekovas atsakyti negali.
Klausti, kodėl P. Avižinis užsikrėtė medalių kolekcionavimo liga, turbūt nereiktų. Šiuo metu vykstančioje parodoje eksponuojami 122 P. Avižinio surinkti medaliai. Didžioji dalis – šiuolaikiniai proginiai medaliai, įamžinantys Lietuvai svarbius istorinius įvykius, asmenybes, paminklus ir kitus objektus. Reikšminga vieta rinkinyje ir parodoje tenka vertingiems apdovanojimams – eksponuojamas Vytauto Didžiojo ordino medalis, Klaipėdos sukilimo 5-ųjų metinių medalis, Lietuvos Nepriklausomybės medalis ir kiti.
„Vis dėlto niekada nemaniau, kad Prano Domšaičio galerija susidomės mano kolekcijomis ir galėsime ten surengti parodą. Tačiau, sulaukęs raginimų, parodžiau eksponatus muziejaus direktorei ir ji labai susidomėjo“, – juokėsi prisiminęs šilutiškis.
Norisi daugiau pozityvo
Istorikas negali atsakyti, ar iš kartos į kartą diegiamas patriotizmas lėmė, kad nei P. Avižinio vaikai, nei anūkai į užsienį nesižvalgo. Sūnaus ir dukros šeimos liko gyventi Šilutėje, anūkai mokosi, dirba Vilniuje. Tik mažoji, kuriai tik dešimt, vis dar gyvena Šilutėje.
„Tikrų patriotų Lietuvoje yra nemažai. Tarp jų esama ir jaunimo. Tačiau nemažai ir tų, kurie pernelyg garsiai ir net apsimestinai deklaruoja esantys patriotai. O eiliniai žmonės tarp tokių ieško „didžiųjų gelbėtojų„. Deklaratyvus patriotas yra kaip nuožmus abstinentas, ir tai nieko gero. Manau, kad patriotizmą reikia rodyti savo darbais“, – samprotavo jis.
