Šitaip dabar sako ne viena turkų šeima, tvirtai įleidusi šaknis mūsų šalyje ir su ja siejanti tolesnį savo gyvenimą. Sunku tiksliai pasakyti, kiek iš šios saulėtos šalies prie Bosforo krantų atvykusių asmenų dabar yra papildę Lietuvos gyventojų gretas. Beveik visus savo tautiečius pažįstantis „Balturkos“ asociacijos prezidentas Ishakas Akay nurodo apie pusantro šimto žmonių. Daugelis turkų šeimų yra aktyviai įsiliejusios į šios švietėjiškos ir kultūrinės organizacijos veiklą, o ji daro viską ne tik savo bendratautiečių integracijai į Lietuvos gyvenimą palengvinti, bet ir kaip įmanydama stengiasi suartinti turkų ir lietuvių kultūras. „Balturka“ – sektinas pavyzdys, kaip žmonės, jausdami pagarbą šaliai, kurioje dabar gyvena, stengiasi jai atsilyginti gerais darbais ir nuoširdžiu dėmesiu. Bet apie visa tai – iš minėtosios organizacijos vadovo Ishako Akay lūpų.
(Red.)
Tradicinis redakcijos klausimas: kada ir kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte Lietuvoje?
Lietuvoje gyvenu nuo 2006 – ųjų. Apskritai mano biografija gana marga. Gimiau Turkijos rytuose, Vano mieste, bet netrukus mano tėvai persikėlė į Stambulą. Taip jau susiklostė, kad aukštąjį išsilavinimą įgijau Rusijoje: Tuvos valstybiniame universitete baigiau rusų kalbą ir literatūrą, vėliau mokslus tęsiau Buriatijos universiteto Tiurkologijos skyriuje. Po to trejus metus dirbau Vokietijoje. Į Lietuvą atvykau pakviestas dėstyti tarptautinėje privačioje „Meridiano“ mokykloje; vėliau tapau šios mokymo įstaigos direktoriaus pavaduotoju ir direktoriumi. Galiausiai Vilniaus pedagoginiame universitete pradėjau dėstyti turkų kalbą ir literatūrą, čia tebedirbu iki šiol, kartu tęsdamas doktorantūros studijas lyginamosios kalbotyros srityje. Turkų kalbos mokosi ne tik Lietuvos jaunimas, bet ir iš kitų šalių atvykę studentai. Džiaugiuosi, kad studijas šioje ir kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose renkasi ir nemažai turkų tautybės vaikinų ir merginų. Turkijos universitetuose nebeužtenka vietų gausiam šalies vaikinų ir merginų būriui, konkurencija labai didelė, tad daug akademinio jaunimo stengiasi įgyti išsilavinimą Europoje. Lietuvą jauni mano tėvynainiai dažniausiai renkasi todėl, kad čia daug ką įmanoma studijuoti anglų kalba, paraleliai galima pramokti ir rusiškai, be to, ir gyventi čia pigiau negu Vakarų Europos didmiesčiuose. Europoje gautas išsilavinimas mano Tėvynėje gerai vertinamas ir suteikia galimybę rasti gerą darbą. Tiesa, ne visi, baigusieji studijas, sugrįžta Turkijon, yra linkusių likti čia ir pradėti savo verslą. Tačiau ir išvykusieji Lietuvos nepamiršta, neretai stengiasi kurti bendras įmones. Apskritai džiaugiuosi, kad visi iš mano Tėvynės atvykę žmonės Lietuvoje dirba arba mokosi, pašalpų prašytojų nėra. Greičiau atvirkščiai – turkų įsteigtose firmose sukurta nemaža darbo vietų. Praktika rodo, kad Lietuvos turkai, kiek padirbėję samdomais darbuotojais, bando organizuoti savą verslą. Prioritetinės sritys – prekyba, visuomeninis maitinimas, švietimas. Nemažai turkų vaikinų yra vedę lietuvaites ir susilaukę vaikų.
Pamažu ir pereikime prie pagrindinės mūsų interviu temos – šeimos ir ją stiprinančių bei apsaugančių veiksnių. Kaip gyvena mišrios turkų – lietuvių šeimos, juk ne su viena iš jų bendraujate? Kokia dvasia jose auklėjami vaikai – krikščioniškąja ar islamiškąja?
Mano nuomone, jei prieš kurdami šeimą žmonės susitaria dėl esminių dalykų, problemų pavyksta išvengti. O jei tai atideda rytdienai, sprendžiant konkrečius gyvenimiškus klausimus sunkumų gali ir iškilti. Aptarti pirmiausiai privalu štai ką: ar žmona dirbs, ar bus namų šeimininkė, kokie vardai bus suteikiami gimsiantiems vaikams – lietuviški, turkiški ar tarptautiniai, kokios tikybos pagrindų – krikščionių ar islamo – jie bus mokomi, pagaliau, jei bus susilaukta sūnaus, ar jam bus atlikta musulmonų religijoje įprasta apipjaustymo procedūra ir t.t. Ne pro šalį tuokiantis būtų ir su psichologu pasikonsultuoti…
Pastebėjau, jog mišriose lietuvių – turkų šeimose atžaloms dažniausiai duodami du vardai: vienas lietuviškas, kitas turkiškas arba tarptautinis. Šventės švenčiamos ir krikščioniškos, ir musulmoniškos. Esama šeimų, kurios nelanko nei bažnyčios, nei mečetės, kitos nueina ir į vienos, ir į kitos religinės konfesijos maldos namus, ir sako, jog viena religija kitai absoliučiai netrukdo. Išties, juk krikščionybė ir islamas turi labai daug bendra. Apskritai mūsų kultūras sieja daugybė panašių dalykų, ir tai džiugina. Pavyzdžiui, ir lietuviai, ir turkai labai brangina šeimą, jos vertybes, ryšį su giminėmis. Musulmonai nevartoja alkoholio, taigi su vyro girtavimo problema lietuvaitei žmonai tikrai netenka susidurti. Paprastai lengvai susitariama ir dėl kulinarinių tradicijų. Lietuvoje man patinka tai, kad čia „greitasis maistas“ ir pusfabrikačiai, kuriuos tereikia pašildyti, nėra taip prigiję, kaip, tarkim, JAV ar Vakarų Europos šalyse. Namie pagamintas maistas turi dalelę meilės: jame telpa ir mamos meilė, ir žmonos pagarba savo vyrui. Be viso to žmogus auga egoistas. Kad ir kokiame restorane maitintumeis, namų maistas vis tiek skanesnis. Lietuvoje gyvenantys musulmonai vyrai mielai švenčia ir Kalėdas, ir Velykas, o jų lietuvės žmonos – islamišką Aukojimo ir kitas šventes. Žmonės prisitaiko vienas prie kito.
Bet juk būna ir taip, kad lietuvaites nuotakas vyrai išsiveža savo tėvynėn…
Taip, pasitaiko, ir neretai. Žinoma, ne savo gimtojoje aplinkoje jaunamartei adaptuotis nebūna lengva, bet, kaip sakoma, meilė nugali visus sunkumus. Gal lietuvėms merginoms kiek neįprasta tai, kad Turkijoje nemažai jaunų šeimų gyvena kartu su tėvais ir kad gimdytojų žodis čia daug reiškia. Daug ką diktuoja vietos papročiai ir religinės tradicijos: ypač stiprios jos rytinėje šalies dalyje. Juk aplinka nulemia žmonių elgesį, aprangą, buitį…
O kaip Lietuvoje jaučiasi jūsų šeima?
Mano žmona į Lietuvą atvyko tik po pusantrų mano buvimo čia metų. Mat pagal tuo metu veikusius įstatymus išsyk man savo šeimos atsivežti nebuvo galima. Lietuvoje gimė ir visos trys mano dukterys. Vyriausioji, septynmetė, laisvai kalba lietuviškai ir mokosi toje pat privačioje tarptautinėje „Meridiano“ mokykloje, kurioje man teko dirbti. Vidurinioji lanko ikimokyklinę grupę, o pagrandukė, pradėjusi antruosius, jau pratinasi kalbėti, moka ištarti „ačiū“ ir „labas“. Mano žmona pirmuosius metus dirbo, o vėliau atsidėjo šeimai. Ji yra baigusi universitetą ir įgijusi urbanistės išsilavinimą, be to, magistrantūroje studijavusi aplinkosaugą. Kai paaugs vaikai, žada stoti į doktorantūrą. Na, gyvenimas parodys…
Ar Turkijoje gaji tradicija poroms gyventi be oficialaus santuokos įregistravimo?
Na, bent jau aš partnerystės pagrindu susikūrusių šeimų nepažįstu. Gal tokių sugyventinių kur nors ir esama, bet toks šeimos darinys iš esmės prieštarauja mūsų tautos tradicijoms. Oficialiai šeiminių santykių neįregistravusių porų nepalaiko niekas: jiems nenuomos būsto savininkai, žvairakiuos kaimynai ir t.t. Turkijoje nesama mišrios buto nuomos, populiarios Europoje tarp studentų, kai viename buto kambaryje gyvena vaikinas, kitame – mergina, ir jie drauge dalijasi nuomos mokesčiu (o neretai ir guoliu). Taigi partnerystę reglamentuojančio įstatymo priimti nesama būtinybės. Turkams šeima be galo svarbi. Mano šalyje laikomasi įsitikinimo, kad šeimoje svarbiausia ne tiek sutuoktinių tarpusavio meilė, kiek jų pagarba vienas kitam ir pasiaukojimas. Vakarų kultūroje to pasiaukojimo stinga, vakarietiška kultūra kur kas egoistiškesnė. Kad ir toks pavyzdys. Grįžta vyras su žmona po darbo namo, abu alkani, o maisto šaldytuve pakaks tik vienam žmogui. Europoje bus pasidalinta per pusę arba suvalgys didesnis egoistas, o Rytuose vyras būtinai atiduos žmonai. Jeigu netikėtai užsuktų svečias, maistas atitektų jam.
Kai abu sutuoktiniai dirba, o Turkijoje tai irgi įprasta, ko gero, buitiniais rūpesčiais neišvengiamai irgi tenka dalintis perpus…
Taip, tačiau mano tėvynėje vis vien vyras ir žmona griežčiau pasidalinę įsipareigojimais. Vyro pareiga – išlaikyti šeimą materialiai ir apsaugoti ją visais aspektais – teisiniu, fiziniu, psichologiniu. Žmonos priedermė – kurstyti šeimos židinį ir rūpintis jo šiluma. Vyras jokiu būdu nenumoja ranka į vaikų auklėjimą: jis kontroliuoja savo atžalas, griežtesnis jo žodis sutramdo didžiausią neklaužadą. Turkų šeimose tradiciškai išlikusi didžiulė pagarba tėvui, kaip šeimos galvai, ir aš su nuostaba stebiu, kaip europinėje kultūroje vyro – tėvo vaidmuo vis labiau silpsta.
Europinėje kultūroje moterys neretai baiminasi būti finansiškai priklausomos nuo sutuoktinio ir iš visų jėgų stengiasi turėti savų pinigų…
Nors Turkijoje, tarkim, dirba abu sutuoktiniai, visos sąskaitos, visi mokesčiai gula tik ant vyro pečių. Žmona tradiciškai nesidomi nei jo mokamų mokesčių dydžiu, nei jo sąskaita banke. Tai – ne jos sfera, vyrui į kišenę nelendama. Maistui ir buities reikmenims pinigų taip pat duoda jis, na, o pirkinių išsiruošia arba moteris, arba jiedu drauge. Žmonos pinigai kartais keliauja į bendrą šeimos kasą, kartais ji juos leidžia vien savo asmeninėms reikmėms, tačiau šeimos išlaikymas – vien vyro rūpestis.
Turkės moterys nedirba sunkių darbų: jų neišvysi statybose, tiesiančių kelius ir pan. Joms turi likti jėgų buičiai. Ir tai teisinga, namai – jų pasaulis, niekas geriau už moterį nepasirūpins namų jaukumu. Ne veltui žodis „vesti“ turkų kalboje kildinamas iš posakio „turėti namus“. Šeima – tai namai. Seniau po jų stogu sutilpdavo daug vaikų, dabar šeimos nepalyginamai mažesnės, tačiau poreikis turėti savo erdvų būstą tradiciškai yra išlikęs. Europoje įprasti dviejų – trijų kambarių butai (ir dar pagal naująją madą svetainę jungiant su virtuve) Turkijoje laikomi tinkami gyventi tik vaikų neturinčiai šeimai. Šimto kvadratinių metrų ploto butas mano tėvynėje anksčiau laikytas mažu. Svetainės juk turi būti tokios, kad į jas tilptų 10 – 20 žmonių. 200 – 300 kv. m. buto kvadratūra įprasta, nors dabar, beje, dėl europinės įtakos valdžia skatina statyti mažesnės kvadratūros būstus.
Turkijoje labai stiprūs giminystės ryšiai ir gajos gimines suburiančios tradicijos. Į vestuves atvyksta net ir patys tolimiausi giminaičiai ir pažįstami. 800 – 900 – 1000 svečių jungtuvių pokylyje – įprastas dalykas; tai ir proga pabendrauti su artimaisiais. O kur dar gausybė mažesnių švenčių, draugėn suburiančių žmones!
Apskritai kai kurie dalykai mums, Rytų kultūroje išaugusiems žmonėms, Europoje atrodo keisti ir nesuprantami.
Pavyzdžiui, mūsų, turkų, visai nestebina nelauktas draugo vizitas. Jis gali užsukti paprasčiausiai pasidomėti, kaip man sekasi, nes senokai matė. Užeis netikėtai, nepranešęs, ir man bus malonu. Europoje užsukimas be išankstinio skambučio telefonu prilygsta vos ne bombos sprogimui.
Nesuprantamas man ir Europoje viešai demonstruojamas dviejų tos pačios lyties asmenų ryšys, kai kuriose šalyse įregistruojamos jų santuokos ir suteikiama teisė įsivaikinti. Turkijoje, be abejonės, irgi gyvena homoseksualių žmonių, tačiau toks ryšys visuomenėje netoleruojamas. Tokios gėjų ir lesbiečių eitynės, kokios periodiškai surengiamos Lietuvoje, pas mus apskritai neįsivaizduojamos. Aš nežinau, kokios yra šio reiškinio priežastys – liga, genetinis sutrikimas ar paprasčiausias viskuo persisotinusių asmenų ištvirkimas, tačiau jis neturi būti visuomenės palaikomas, nes veda tautos išnykimo link. Jau ir taip šeimos tyko nemaža pavojų mūsų nelengvame gyvenime – gausėjantis skyrybų kiekis, mažėjantis vaikų skaičius, didėjantys atstumai tarp šeimos narių gyvenamųjų vietų… Laimė, kad Lietuva dar nėra perėmusi tokio susvetimėjimo, šaltumo ir savanaudiškumo, koks būdingas daugelio ekonomiškai stiprių valstybių gyventojams. Ir valstybės institucijos čia veikia normaliai, nesusaistytos vien asmeniniais ryšiais, kaip ne vienoje Rytų valstybėje. Čia patogu gyventi, ir aš tikiu, kad daugelis mano tautiečių šeimų Lietuvą jau laiko antrąja tėvyne.
Pokalbio pabaigoje norėtume, kad papasakotumėte apie „Balturką“. Mat jūsų vadovaujamos asociacijos vardas Lietuvoje skamba vis plačiau, o būstinė Jakšto gatvėje Vilniuje tampa kultūrinių ryšių centru.
Dirbame vadovaudamiesi principu: kultūra turi tautas vienyti, o ne skirti. Šiuo principu paremti visi „Balturkos“ projektai, žmones telkiantys draugėn. Mes sąmoningai nevartojame pavadinimo „Turkų diasporos centras“, tai „kultūros centras“, nes mūsų būstinė Jakšto gatvėje – tai vieta, kur susitinka pačių įvairiausių kultūrų žmonės. Laimė, Lietuvoje radikalizmo nėra, bet reikia daryti viską, kad jo niekada ir nebūtų. Kai šis neigiamas reiškinys atsiranda visuomenėje, jo atsikratyti labai nelengva. Savo ruožtu mes organizuojame daug renginių, kad Lietuvos gyventojai matytų, kaip į jų šalį atvykę užsieniečiai stengiasi pritapti, išmokti lietuvių kalbos, susipažinti su senąja lietuvių kultūra. Antra vertus, ir lietuvius stengiamės supažindinti su savomis tradicijomis, papročiais, pažiūromis. Kartais įvairių profesijų atstovus pasikviečiame į savo būstinę papusryčiauti, kad galėtume geriau vieni kitus pažinti.
Tradiciniu jau tapo mūsų projektas „Po lietuvių kalbos ir kultūros skėčiu“, įsiliejęs į „Poezijos pavasarį“. Šio projekto tikslas – atkreipti dėmesį į kalbos vaidmenį kultūroje (kalba suteikia galimybę suprasti kitą kultūrą), skatinti mokytis lietuvių kalbos, per literatūrą pažinti šalį, kurioje likimas lėmė gyventi šiuo metu. Jau keleri metai iš eilės iš Lietuvoje gyvenančių užsieniečių lūpų nuskamba lietuviškas žodis, Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje aidi ir poezijos klasikų, ir šių dienų poetų eilės, dainuojamosios poezijos posmai, liaudies dainos ir giesmės. Kitąmet mes, šio projekto organizatoriai, į programą žadame įtraukti ir lietuvių tautinius žaidimus. Taip pat ketiname pakviesti dalyvauti šventėje užsienyje gyvenančius lietuvius. Mums tikrai malonu girdėti nuoširdžius dalyvių padėkos žodžius, kad tokių renginių, kartu skatinančių ir užsieniečių domėjimąsi Lietuva, ir lietuvių toleranciją kitataučiams, būtų kuo daugiau.
Projekto metu užsieniečiai lankosi lietuvių šeimose, gali pajusti lietuvių tautos svetingumą ir atvirumą. Svečiams suteikiama galimybė apsilankyti Seimo rūmuose ir sostinės savivaldybėje.
Kėdainiuose esančiame Tūkstantmečio ąžuolyne sodiname ąžuoliukus. Praėjusioje medelių sodinimo talkoje dalyvavo per šimtą Lietuvoje gyvenančių ir mūsų suburtų užsieniečių. Kaip dovana juos priėmusiai šaliai teošia jų pasodinti ąžuolėliai! Dalyvaujame kraujo donorystės akcijose, tvarkome sostinės Vingio parką, mūsų kvietimu į Lietuvą savanoriauti atvyksta turkų jaunimas, o lietuviai vyksta į Turkiją.
„Balturkos“ moterys stengiasi pristatyti lietuvių šeimininkėms turkiškus patiekalus ir išmokyti juos gaminti. Sutartu laiku pulkelis moterų susirenka į „Balturkos“ patalpose esančią virtuvę ir gamina nacionalinius valgius vadovaujant turkų virtuvės specialistei. Paskui surengiama šauni puota. Beje, savo kulinarine išmone mūsų centre yra dalijęsi kinai, azerbaidžaniečiai, totoriai, albanai, ispanai, prancūzai…
Kultūrų dialogas įmanomas ir reikalingas, tik reikia, kad jis užsimegztų ir plėtotųsi.
Individualistinė vakarų kultūra, o rytuose vyrauja koletyvistinė. Vakarai bando primesti, nes… tai tiesiog naudinga verslui, daugiau vartojimo, daugiau namų ūkių, daugiau reikia šaldytuvų ir kt reikmenų.
Žmogus turi savyje gobšumo, visos religijos ir kitos psichologinės bei parapsichologijos kryptys veda link Ego suvaldymo, nors ir skirtingais keliais.
Mes buvome koletyvistinėje santvarkoje, dabar judam link individualistinės, kultūros susikerta, keičiasi vertybės. Taip pat individo teisių iškėlimas, įskaitant vaikus, stato pamatą individualizmui.
Manau nereikia bėgti aklai, reikia ieškoti savasties. Sustabdyti taip pat neįmanoma. Nors yra pavyzdžių, kai bandoma stabdyti, kaip Vengrija, Lenkija, tačiau priekaištų sulaukia dėl demokratijos ribojimo iš ES ir EK.