R. Lopata, A. Januška, A. Jokubaitis, A. Bumblauskas. Kaip Lietuvos valdžia išdavė valstybę

nuclear-power-plant-73719188

Astravo atominę elektrinę Vilniuje jau galima pamatyti pakilus oro balionu. Sunku įsivaizduoti, kad elektrinė taip arti ir jau tokia didelė. Jau kelinti metai iš eilės mūsų diplomatinė tarnyba ir aukščiausi pareigūnai vos ne kiekvieną savaitę kalba apie sėkmingą kovą už kuo sėkmingesnę Astravo atominės elektrinės statybos pabaigą. Nepaisant jų nenuilstamų pastangų, kaimynų atominė elektrinė sparčiai statoma ir greitai pradės veikti. Kas čia vyksta?

Atsakymas paprastas – apgaudinėjame save ir visas procesas rutuliojasi pagal scenarijų, palankų abiem mūsų kaimynams Rytuose. Lietuvos politikų požiūris į Astravo atominės elektrinės statybą rodo ryškų valstybės intereso suvokimo nebuvimą, idėjinį pasimetimą, politinės valios nebuvimą ir demoralizaciją. Atsisakoma rimtai ir atsakingai žiūrėti į tautos ir valstybės ateitį. Sunku surasti kitą tokį rimtą paskutiniųjų metų Lietuvos politinio gyvenimo (ir ypač užsienio politikos) iššūkį, kaip Astravo AE statyba. Dėl šio reikalo buvo verta labai rimtai pakovoti, mesti visas turimas vidaus ir užsienio politikos jėgas.

Šiandien niekas rimtai nebekalba apie Astravo AE uždarymo ar statybų sustabdymo galimybę. Įvyko esminis derybinio naratyvo pakeitimas – nuo atominės elektrinės uždarymo tyliai pereita prie jos pripažinimo, derantis tik dėl techninių detalių, pavadintomis „galimai didesniu saugumu“. Tai skaudžiausias užsienio politikos pralaimėjimas, paliesiantis ne vieną mūsų piliečių kartą.

Pastebėkime, kad net po Tėvynės Sąjungos politikų kritikos skubiai kelių ministrų pasirašytas ir apie Astravo AE uždarymą kalbantis memorandumas – visiškai ignoruojamas tiek užsienio reikalų ministro, tiek Vyriausybės vadovo ir vėl su ES pareigūnais šnekamasi tik apie saugumo tobulinimą. Šis valdžios institucijų pozicijos pasikeitimas gali būti aiškinamas kaip valstybės interesų išdavimas. Įsivaizduokite dar prieš tris dešimtmečius neįsivaizduojamą dalyką. Jeigu 1990 m. tuometinė Aukščiausioji Taryba (Akuriamasis Seimas) būtų ne skelbusi Lietuvos Nepriklausomybę ir griežtai laikiusis šios linijos, siekdama tarptautinio pripažinimo per efektyvią užsienio politiką („SSRS uždarymą“), o būtų paprašiusi Kremliaus pradėti derybas dėl išstojimo iš Sovietų Sąjungos pagal M. Gorbačiovo scenarijų („SSRS saugumo tobulinimas“)? Šis iš pirmo žvilgsnio nepalyginamų dalykų sugretinimas šiandien turi didelę prasmę. Kova su nuo Lietuvos piliečių valios nepriklausančia atomine grėsme yra plačiai suprasto kovos už tautos ir valstybės nepriklausomybę dalis. Bet kuri save gerbianti tauta nenurimtų geriausiems pasaulio atominės energetikos inžinieriams žadant tobulą projektą.

Skaitykite daugiau ČIA

Reklama

Susiję straipsniai

Tautiniai ženklai ir tikrovė: dokumentinio filmo apie pietryčių Lietuvą premjera

Lapkričio 5 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko dokumentinio filmo „Pietryčių Lietuvos krašto istorijos“ (scenarijaus autorius, režisierius...

Dominykas Vanhara. Norisi tikėtis, kad nekartosime kitų padarytų klaidų

Vakar Amsterdame įvyko tai, ko šiaip jau niekas negalėjo įsivaizduoti, kad gali įvykti XXI amžiaus Vakarų Europoje –...

Valdas Vižinis. Tikriausiai eidami prie balsadėžių norėjome spjaudynių varžybų

Įdomu ar naujoji valdžia informuota, kad Lietuvoje dar gyvena juos išrinkę žmonės. Kaip sužinoti? Kas ten arčiau –...

Vladimiras Laučius. Politikos stebuklai

Ryte parašau straipsnį apie tai, kaip jie nesugeba susitarti, o vakarop jie pasistengia ir, pasirodo, sugeba. Štai straipsnio...