Nesueina galai. Lietuvių sukuriamas bendrasis vidaus produktas didesnis nei artimiausių kaimynų, tačiau skurdo daugiau pas mus – gauname mažiausias algas ir pensijas. Kur dingsta tai, ką uždirbame ir sukaupiame bendrame valstybės aruode? Kas tuo naudojasi? Kodėl Vilniaus gatvėse daugiau prabangos nei kokiame Berlyne? Buvęs ministras, buvęs Seimo narys, verslininkas Kęstutis Skrebys reikalauja atsakymo.
– Palyginęs Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pateiktą statistiką, pagal kurią bendruoju vidaus produktu (BVP) aplenkėme net Estiją, ir socialinius Lietuvos rodiklius, pareiškėte: tai nusikaltimas tautai. Ką rodo tie jus papiktinę skaičiai? – „Vakaro žinios“ klausė Kęstučio Skrebio.
– Rodo ne vien skaičiai. Analizuoti juos ėmiausi nesuvokdamas, ką matau išėjęs į gatvę. Daug aukštos klasės automobilių, prabangių restoranų, brangiais drabužiais apsirengę žmonės… Viena vertus, lyg ir puiku, bet kai pasižiūri į socialinius rodiklius – vidutinį atlyginimą, minimalią mėnesinę algą, vidutinę senatvės pensiją, džiaugsmo nebelieka: Lietuvoje jie, palyginti net su artimiausiais kaimynais latviais, estais, lenkais, yra gerokai mažesni. Estijoje biudžetininkų, ar žiūrėsime policininkus, ar mokytojus, atlyginimai nuo lietuviškų skiriasi vos ne kartais. Baltijos regione atrodome prasčiausiai. Dar didesnė praraja skiria mus nuo lenkų.
Tačiau, oficialiais TVF duomenimis, Lietuvos BVP vienam gyventojui – 29,8, Latvijos – 25,7, Lenkijos – 27,7. Lenkiame ir estus, nors tik keliomis „kapeikomis“ (29,5).
Kaip čia išeina? Tarkim, vidutinis lenkas sukuria mažiau, bet gauna daug daugiau. Susidėliojus šiuos skaičius norisi paklausti kaip „Dvylikoje kėdžių“: kur pinigai, Kysa? Tą klausimą žiniasklaida, visuomeninės organizacijos turėtų užduoti Vyriausybei.
– Tad iš tiesų: kur tie pinigai?
– Kai kurie bankų ekonomistai, politikai reikalą bando pateikti taip: Lietuvoje žemas pragyvenimo lygis, mažos pensijos, nes lietuviai prastai dirba, žemas darbo našumas; esame skurdi šalis ir nėra iš ko mokėti daugiau. Bet skaičiai rodo priešingai – kad lietuviai nėra prastai dirbantys ir prastai kuriantys, bendrąjį vidaus produktą jie sukuria didesnį nei latviai ir estai, nei kai kurios kitos Rytų Europos valstybės.
Kaltės perkėlimas ant žmonių pečių ypač piktina. Atrodo, tas frazes skelbia protingi žmonės, bent jau tokie jie turėtų būti, tada norom nenorom kyla klausimas, ar tas bankų ekonomistų kabutėse ir politikų choras sąmoningai klaidina visuomenę, ar kažkas iš tikrųjų yra paslėpta.
Jūs klausiate manęs, kur dingsta pinigai. Turiu savo nuomonę, atsakymas pakankamai akivaizdus. Vis dėlto labai liūdna, kad Lietuvoje didelė žiniasklaidos dalis, dauguma piliečių domisi Seimo santa barbaromis, – kas, kur, kada, su kuo, – bet nekelia esminių klausimų. Kokie skaičiai buvo akcentuojami per JAV prezidento rinkimų debatus? Kiek sumažėjo nedarbas, kiek padidėjo vidutinės pajamos ir panašiai. O pas mus? Jeigu šalies žmonės sukuria didelį kiekį vidaus produkto, jis turėtų kažkaip atsispindėti ir valstybės, ir „Sodros“ biudžete, paveikti socialinius rodiklius. Bet to nėra, ir galiu daryti labai paprastą išvadą: šalies finansai labai prastai administruojami. Šalį administruoja Vyriausybė. Tad klausimas, kodėl šalyje, kurioje sukuriama pakankamai produkto, daugiau negu kaimyninėse šalyse, socialiniai rodikliai yra daug žemesni, yra skirtas būtent Vyriausybei.
– Tai, kad su valstybės finansais vyksta negeri dalykai, matoma net plika akimi, tiesiog gatvėje…
– Lietuvoje kontrastai yra žiaurūs. Jei jūs pavaikščiosite po Vilniaus centrą, turbūt pamatysite daugiau rolsroisų ir bentlių negu pasivaikščioję po Berlyną. Vadinasi, kažkas tuos pinigus turi, kažkas jais mėgaujasi, bet ne didžioji gyventojų dalis.
– Ar nėra taip, kad žmonių menkinimu, esą jie nenašiai dirba, tik stengiamasi nukreipti dėmesį nuo tikrosios skurdo priežasties – korupcijos?
– Ar korupcija, ar nesugebėjimas, ar nenoras kažką daryti ir keisti? Visa tai lemia prastas valstybės valdymas, prasti įstatymai. Jeigu per metus galima gauti keliasdešimt milijonų pajamų ir sumokėti kaimo mokytojos mokesčius, vadinasi, anot Šekspyro, kažkas papuvę danų karalystėj.
– Rumunijoje vyko šimtatūkstantiniai antikorupciniai protestai. Gal ir lietuviai turėtų aiškiai paklausti, kas vyksta su jų pinigais?
– Neraginu išeiti į gatves, bet į šiuos klausimus privalo būti atsakyta. Jie fundamentalūs, liečiantys visus piliečius. Bet pas mus labiau domimasi tuo, kas kokiu automobiliu važinėja, kokius kailinius vilki.
Kodėl žmonės emigruoja? Jie mato socialinę neteisybę. Statistinis estas sukuria šiek tiek mažiau nei statistinis lietuvis, bet mokytojų, gydytojų, policininkų atlyginimai ten vos ne du kartus didesni. Emigracija iš Estijos kur kas mažesnė negu iš Lietuvos. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, žmonės juk nėra akli. Kol kas jie balsuoja pirkdami lėktuvo bilietą, kas žino, kada nepasitenkinimas virs protestais.
– Tokius projektus, kaip „Rail Baltica“ atšaka į Vilnių, kainuojančius milijardus, bet nežinia kam reikalingus, kaip atsipirksiančius, turbūt galėtų sau leisti labai turtingos šalys, kur visi socialiniai klausimai išspręsti?
– 27-ais Nepriklausomybės metais tebeturime tiesioginį traukinį į Maskvą, bet neturime į Berlyną, net ir į Varšuvą. Tad į kurią pusę mes linkę integruotis? O europinės vėžės, su kuria dabar kažkas daroma, greitis – 60 kilometrų per valandą. XXI amžiuje tai visiška nesąmonė. Jeigu smetoninėje Lietuvoje geležinkelio greičiai buvo didesni negu dabar, vadinasi, kažkas tikrai papuvę šitoje karalystėje.
Jeigu jau taip nesugebame administruoti valstybės finansų, gal nereikia išradinėti dviračio. Gal nuvažiuokime į Estiją, susipažinkime ir perkelkime jų įstatymus sau? Copy – paste, ir ramu?
– Amžinas klausimas: kodėl estai nuėjo į priekį, o mes vis pasmerkti juos vytis?
– Kiek atsimenu, mūsų Vyriausybės (VIII Vyriausybėje K.Skrebys buvo valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras – red. past.) laikais tokių disproporcijų nebuvo, šalia kaimynų pagal socialinius rodiklius atrodėme daug geriau negu dabar. Viena iš atotrūkį ir nuo estų, ir nuo latvių lėmusių priežasčių – garsiosios Kubiliaus naktinės reformos. Ekonominės krizės metais latviai skolinosi iš Tarptautinio valiutos fondo, ir mainais į kai kurias reformas jie tai darė pigiai. Lietuviai padarė tas pačias skausmingas reformas, bet skolinosi iš privačių bankų. Dabar Latvijos paskola yra 600 mln. eurų, jos tvarkymas – 53 mln., o mūsų paskola – 500 mln., tvarkymas – 234 mln. eurų. Tad kas skolinosi protingiau – mes iš privačių investuotojų ar latviai iš TVF? Bet tada politikai buvo išdidūs: nesikreipsim į TVF, susitvarkysim patys. Susitvarkėm, bet kiek mums tai kainavo ir tebekainuoja?
Lietuvos BVP 3/4 ES. Reiškia pagaminam 3/4 ES vidurkio. ALgų vidurkis 1/4. Paprastas apskaičiavimas, algas galima pakelti 3 kartus, jau dabar be katastrofos. Valdžia turi galią kelti MMA.
Gal būt ministras mano apie skolos aptarnavimo kaštus. Ne kartą esu rašęs, jog Lietuvos žmonės turi sukaupę bankuose dideles lėšų sumas gaudami mažas palūkanas. Valdžia galėtų iš jų pasisklinti ir jiems, o ne užsienio finansinėms institucijoms mokėti palūkanas už paskolas. Bet finansų ministras nesugeba tai padaryti.
Kaip buvęs ministras turėtų pats atsakyti, o ne kitų klausti. O atsakymas paprastas – nacionalinio ir Sodros biudžetų deficitui užkamšyti.
Bet ar tiesa, kad toks valstybės skolos aptarnavimo skirtumas, t..y. tokią milžinišką sumą reikia atiduoti bankams už kreditą, kai tuo tarpu Latvija moka dešimtimis kartų mažiau? Matyt, jis turi galvoje šiuos švaistomus pinigus.