Kovo 14 d. Seime įvyko pasitarimas dėl Vilniaus senamiesčio apsaugos.
Jį inicijavo Seimo parlamentinė grupė „Už istorinę atmintį ir teisingumą“. Pasitarimo esmė – šiuo metu yra baigtas viešinti Vilniaus senamiesčio tvarkymo planas (specialiojo teritorijų planavimo dokumentas), kuris numato pakeisti dabartinį senamiesčio nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos teisinį reguliavimą.
Vilniaus miesto bendruomeninės ir kitos nevyriausybinės organizacijos nuolat kėlė klausimus dėl specialiojo planavimo proceso ir dokumento turinio. Jų nuomone, dokumente neatsispindi tarptautiniai Lietuvos įsipareigojimai saugoti istorinį sostinės centrą, įtrauktą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Neperkėlus reikšmingos dalies dabar galiojančio paveldosauginio reguliavimo normų, būtų sudaromos didesnės galimybės senamiesčio kaitai, pvz., viešųjų erdvių užstatymui.
Minėtas dokumentas buvo rengiamas pažeidžiant būtinas procedūras, kurias reglamentuoja Orhuso konvencija ir kiti teisės aktai.
Pasitarime dalyvavo Vilniaus vietos bendruomenių nariai, miesto savivaldybės, Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento, Tarptautinės paminklų ir istorinių vietovių tarybos (ICOMOS) Lietuvos nacionalinio komiteto, Valstybinės kultūros paveldo, Lietuvos nacionalinės UNESCO ir Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės vertės priežiūros komisijų, Lietuvos restauratorių, architektų ir kraštovaizdžio architektų sąjungų, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros, Statybos ir projektavimo sisteminimo centro, nevyriausybinių bei kitų orga- nizacijų atstovai ir ekspertai.
Vilniaus senamiestis yra pasaulio kultūros paveldo dalis. Šį paveldą būtina išsaugoti ateinančioms kartoms. Todėl komercinių organizacijų (statytojų) interesai negali užgožti būtinybės išsaugoti Vilniaus miesto istorinį kultūros paveldą. Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano projektas kelia pavojų kultūros paveldui, jo išlikimui, nes jis parengtas su daugybe pažeidimų ir galimų „landų“ korupcijai arba piktnaudžiavimui. Diskusijoje išryškėjo esminiai prieštaravimai tarp Kultūros ministerijos ir visuomenės, kuriai atstovauja bendruomenės ir visuomeninės organizacijos. Pastarųjų atstovai nuogąstavo, kad jiems leidžiama tik susipažinti su minėtu plano projektu, bet neleidžiama dėl jo išsakyti savo pastabų.
Daugelio jų nuomone, negali būti net kalbos, kad visuomenės atstovams būtų draudžiama pareikšti savo nuomonę dėl tokio objekto. Tai ryškiausias valdininkų įstatymų nepaisymo ir nekompetencijos pavyzdys.
Lietuvos žmogaus teisių asociacijos (LŽTA) atstovas Vytautas Budnikas pabrėžė, kad Kultūros ministerija pagal įstatymą privalo atstovauti ir ginti viešąjį interesą. Bet matant ministerijos valdininkų ir visuomenės atstovų priešpriešą bei ministerijos pateiktus biurokratinio atsirašinėjimo pavyzdžius, susidaro įspūdis, jog ministerija neatstovauja ir deramai negina viešojo intereso. Tikėtina, kad jos atstovai nesuvokia esminių savo funkcijų – atstovauti valstybei, kurioje viešasis interesas yra prioritetinis.
LŽTA atstovas pasiūlė visa tai pažymėti ir surengto pasitarimo išvadose. Pasitarimo rengėjai pažadėjo leisti visuomenės atstovams naudotis šio susitikimo garso įrašu tolimesniame plano rengimo darbe.