Romaldas ABUGELIS
Neseniai Ekologinio žemės ūkio tyrimų instituto (Frick, Šveicarija) paskelbti statistiniai duomenys apie ekologiškų maisto produktų paklausą pasaulyje leidžia tikėtis geros ateities ekologinio ūkininkavimo srityje. Ekologiško maisto poreikis auga kaip ant mielių. Vartotojų rūpinimasis sveikesne aplinka ir sveikesniu maistu įgauna vis didesnį pagreitį. Šie gyventojų elgesio pokyčiai skatina dar labiau plėsti ekologiškų produktų gamybą.
Ypač ženklus ekologiško maisto vartojimo pokytis įvyko per pastaruosius penkiolika metų. Šiuo laikotarpiu ekologiškų produktų rinka pasaulyje padidėjo penkis kartus ir 2015 m. pasiekė 75 mlrd. Eurų. Didžiausia ekologiško maisto rinka – JAV (36 mlrd. Eur). Šioje rinkoje parduodami ekologiški produktai sudaro net 47 proc. pasaulio rinkos vertės. Kaip žinome, JAV garsėja didžiuliais GMO pasėlių plotais, o ekologinių ūkių gausa negali pasigirti, tačiau daug ekologiškų produktų įsiveža iš kitų šalių. Toliau seka Vokietija (11 proc.), Prancūzija (7 proc.), Kinija (6 proc.), Kanada, Jungtinė Karalystė, Italija, Šveicarija ir Švedija (po 3-4 proc.). Stulbinančiais tempais ekologiškų produktų paklausa pastaraisiais metais didėjo Švedijoje ir Ispanijoje. Vien tik 2014 metais šių produktų pardavimai Švedijoje padidėjo daugiau kaip 40 procentų, o 2015 m. Ispanijoje – ketvirtadaliu.
Didžiausi ekologiško maisto mėgėjai yra Šveicarijos, Liuksemburgo, Danijos, Švedijos, Austrijos, Liuksemburgo ir Lichtenšteino gyventojai. Kiekvienas minėtų šalių gyventojas per metus vidutiniškai tam skiria po 130 – 260 eurų. Pagal šį rodiklį toliau yra Vokietija, JAV, Kanada ir Prancūzija. Didžiausia ekologiškų produktų rinkos dalis yra Danijoje – 8 proc. bendros maisto rinkos.
Prieš penkiolika metų ekologiškus produktus augino tik 77 valstybės, o pernai – jau 179. Ekologiškai ūkininkaujančių žemdirbių skaičius pasaulyje per šį laikotarpį padidėjo net 12 kartų (pernai taip ūkininkavo jau beveik 2,5 mln. ūkininkų), o ekologiškų augalų plotai – 5 kartus ir jau siekia daugiau kaip 50 mln. hektarų. Šiuo metu net vienuolikoje šalių ekologiški plotai sudaro daugiau nei dešimtadalį visų žemės ūkio naudmenų. Tai Lichtenšteinas (30 proc.), Austrija (21 proc.), Švedija (17 proc.), Estija (16 proc.), taip pat Sao Tome ir Principe, Šveicarija, Latvija, Folklendų salos, Italija, Čekija ir Suomija (po 10-14 proc.).
Ekologiški plotai Lietuvoje užima tik apie 6 proc. žemės ūkio naudmenų. Viena iš mus apėmusio sąstingio priežasčių – nacionalinės strategijos šiuo klausimu nebuvimas. Matyt, todėl ir naujojo finansinio laikotarpio ES paramos kontekste ekologinis ūkininkavimas yra kuklioje vietoje. Manau, šiame sektoriuje būtina nustatyti keletą konkrečių tikslų ir numatyti priemones jiems pasiekti. Turiu galvoje ne tik ekologinių plotų dalį procentais naudmenose, bet ir siekį turėti kuo daugiau mišrių ekologinių ūkių, taip pat konkrečias ekologiškų produktų gamybos ir eksporto apimtis. Kur kas draugiškesni ne tik gamtai, bet ir ekologiškai ūkininkaujantiems turėtų būti „Ekoagros“ darbuotojai.
Be to, trūksta kompleksinio požiūrio – vieningos visų atsakingų institucijų (Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo, Žemės ūkio ir kai kurių kitų ministerijų ) veiklos. Negana to, kelerius metus manipuliuojant išskirtinės kokybės produktų pavadinimu, buvo klaidinami vartotojai ir skatinama chemizuota žemės ūkio produktų gamyba.
Didėjant ekologiškų produktų gamybos apimtims ir asortimentui būtų didesnės prielaidos jų kainoms, kurios dabartiniu metu yra gana aukštos, mažėti. Prie to turėtų prisidėti ir kooperacija bei kitoks bendradarbiavimas. Siekiant didinti pajamas, tikslinga užsiimti produkcijos perdirbimu ūkyje, didesnės pridėtinės vertės kūrimu. Dar labai svarbu sudaryti palankesnes viešųjų pirkimų sąlygas, kad ekologiški produktai lengviau patektų į darželius, mokyklas, ligonines. Tenka apgailestauti, kad dar ne visose didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėse įrengtos ekologiškų produktų „salos“.
Tinkamai išplėtojus visos ekologinio maisto ūkio grandinės infrastruktūrą ir gerokai padidinus šių produktų gamybą ir eksportą, Lietuvos įvaizdis taptų kur kas patrauklesnis. Vadintis krepšinio ar kryžių šalimi nepakanka. Tiesa, būta įvairių siūlymų mūsų šalies išskirtinumui išreikšti – nuo „Baltijos širdis“ iki „Drąsi šalis“. Vis tik būtų tikslinga prisiminti, kad užsieniečius itin žavi smaragdiniai mūsų kloniai ir kalvos, skaidrūs ežerai, miškų žaluma. Juos maloniai nuteikia ir miestų, ypač Vilniaus, parkai ir kiti želdynai. Galime didžiuotis ir vienu švariausių pasaulyje geriamuoju vandeniu. O kur dar „Žalgiris“ ! Tad kodėl gi nežengus svarbaus žingsnio link įvaizdžio „Žalia Lietuva“?
Žalia spalva – viena iš dvylikos spektro spalvų. Ji simbolizuoja sveikatą ir jaunystę, veržlumą ir augimą, atsinaujinimą ir viltį, džiaugsmą ir laisvę… Tai senovės dievų spalva. Ne veltui ji puikuojasi ir mūsų trispalvėje.
