Kiek teisingumo liko Lietuvoje?

Lietuva turi aukštesnę instituciją nei prezidentą, Seimą, Vyriausybę. Tai yra Konstitucinis Teismas. Niekieno nerinkti 9 žmonės gali paskelbti antikonstituciniu bet kurį įstatymą, gali susigrąžinti sau algas, gali nuteisti aukščiausius šalies vadovus. Ar neišauš tokia diena, kai Konstitucinis Teismas ir pačią Konstituciją pripažins antikonstitucine?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Vilniaus universiteto profesorius Vytautas DAUJOTIS, advokatas, buvęs ilgametis Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas teisės mokslų dr. Virginijus PAPIRTIS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius BUTKEVIČIUS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kodėl vienu atveju dairomės į visokias Europos institucijas, laikydami jas šventomis karvėmis, o kitu atveju jas ignoruojame?

V.DAUJOTIS: Konstitucinis Teismas kišasi į politiką, į Seimo reikalus. Jis jau užsiima įstatymų leidžiamąja valdžia. Tai gana akivaizdu Rolando Pakso atveju. Reikia vykdyti nutarimą, bet yra absoliuti tyla.

Konstitucinis Teismas dėl R.Pakso buvo priėmęs sprendimą, kad jis, sulaužęs priesaiką, niekada negalės dalyvauti Seimo, prezidento rinkimuose.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pasakė, kad tas sprendimas yra neproporcingas. Dabar Konstitucinis Teismas turi pakeisti savo sprendimą. Bet jie negali nusileisti, nes tai iš karto menkintų jų autoritetą. Konstitucinis Teismas yra užėmęs tokią kaip ir politbiuro vietą, jaučiasi aukščiausiąja valdžia, nes jo sprendimai yra galutiniai. Tada jie pradėjo aiškinti, kad reikia keisti Konstituciją.

Galima išvardyti daugybę Konstitucinio Teismo sprendimų, kurie buvo savanaudiški ir reikalingi jų tikslams. Jie yra tokie patys žmonės, kiti devyni žmonės, bet jie sako, kad reikia keisti Konstituciją. O Konstitucijoje apie tai nieko neparašyta.

Dabar Konstitucija suprantama taip, kad jos yra tiek, kiek išaiškino Konstitucinis Teismas. Skaičiau Egidijaus Kūrio žodžius, pasakytus Tadžikistane. Jis pareiškė, kad Konstitucija buvo pagrindinis dokumentas, kol atsirado Konstitucinis Teismas. Jie jau yra Konstitucija.

Jų žodžiais, doktrinų visuma ir yra Konstitucija. O jei dabar nusileis, nubrauks, vadinasi, jie gali klysti. Jie nenusileis. Kaip rodo praktika kitose šalyse, tie jų sprendimai lieka toli ir sunkiai pakeičiami. Nes tai yra galutiniai sprendimai.

Deja, tai yra grupė, turinti begalinę valdžią, didžiausią Lietuvoje, ir jie šia valdžia piktnaudžiauja.

G.JAKAVONIS: JAV konstitucija, kai buvo patvirtinta, galioja iki šiol. Niekada jos niekas nekeitė. Tai kodėl pas mus Konstitucinis Teismas yra aukščiau mūsų Konstitucijos?

V.PAPIRTIS: Remdamasis Konstitucijos 5 straipsniu, sakyčiau, kad valstybės valdžią vykdo Seimas, prezidentas, Vyriausybė, teismas. Pas mus galioja valdžių padalijimo principas, nes yra įvairių straipsnių, kur mes sakome, kad tai yra demokratinė respublika.

Sakoma, kad yra Konstitucija ir kad Konstitucinis Teismas savaip ją aiškina. Reikia turėti omenyje, kad Konstitucija yra kaip popierinis aktas, kaip vientisas dokumentas.

Daugelį papiktino, rodos, 2004 metų gegužę per prezidento apkaltą išsakyta Konstitucinio Teismo pozicija. Buvo kalbėta apie Konstitucijos dvasią. Čia nėra nauji terminai. Jie labai seni ir konstitucionalizmo doktrinoje yra daugiau kaip 100 metų.

Kaip mes turime suvokti Konstituciją ir koks yra jos santykis su visais kitais įstatymais? Nenorėčiau, kad visuomenė tą dalyką suprimityvintų ir labai paprastai ar prastai suprastų. Dažnai sakoma ir susidaro toks įspūdis, kad štai teismai priiminėja įstatymus, stumia priimti vienokį ar kitokį.

Pasižiūrėkime Konstitucijos 68 straipsnį. Ten pasakyta, kas turi įstatymų iniciatyvos teisę. Ją turi Seimo nariai, Vyriausybė, prezidentas, Lietuvos piliečiai – 50 000. Viskas priklauso nuo politinės valios ir nuo to santykio.

Strasbūre priima vienokį ar kitokį sprendimą. Kreipiasi asmenys iš Lietuvos. Bet čia vėlgi labai delikatus reikalas. Ar gali tą tavo skundą priimti, ar negali, ar tu esi praleidęs terminus, ar nepraleidęs, ar yra pagrindai. Viskas yra sufokusuota į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir atitinkamą protokolų skaičių.

Tas pats Strasbūro teismas įkurtas 1959 metais, paskui komisijos, naujausi pataisymai 1998 metais. Žiūrėkite, kaip jis išsiplėtė. Fokusuojama, kaip nacionalinė teisė santykiauja su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis.

Pagrindinė įstatymų leidybos problema yra Seimo narių iniciatyva, Seimo kokybinė sudėtis, nes tik per kiekybę peraugama į kokybę, žinome tuos dialektinius dėsnius. Valdžia yra valia.

A.BUTKEVIČIUS: Pradėkime nuo to, kad įstatymų aiškinime, netgi Konstitucijos aiškinime nieko nėra naujo per tūkstantmečius. Ir Šventasis Raštas taip pat yra aiškinamas. Talmudas yra tapęs ištisos tautos gyvenimo norma, kur kas svarbesne negu pats Senasis įstatymas. Lygiai tas pats su Koranu. Dvi religijos knygos, kurios sudaro pagrindą ištisų tautų gyvenimui, turi savo pagrindinio dokumento aiškinimus.

Atrodytų, nieko čia naujo. Bet Lietuvoje mes susiduriame su tuo, kad atsiranda Konstitucijos aiškintojai.

Esu ne tik balsavęs už tą Konstituciją, kuria mes naudojamės. Esu mažiausiai vieno straipsnio autorius. Tiesioginio teksto, kuris ten įrašytas.

Man būtų labai įdomu, kaip devynių Konstitucinio Teismo teisėjų kolegija imtų ir traktuotų 3 Konstitucijos straipsnio 2 dalį, kaip jie pabandytų „išvartyti“ tam tikrą leksiką.

Nė kiek nenustebčiau, jei galų gale gautume aiškinimą, priešingą tai Konstitucijos dvasiai, kuri buvo ten įdėta 1992 metais.

Mes susiduriame su dviem dalykais. Viena, pačia idėja, kuri buvo įdiegta Konstitucijoje, kuri turėjo realizuoti tam tikrą politiką arba ištisą valstybės gyvenimą. Vėliau buvo bandoma šiuos dalykus pritaikyti prie besikeičiančių aplinkybių arba atėjusiems į gyvenimą politikams.

Nežinau, ar gerai, ar blogai, kad taip vyksta. Kai kuriais atvejais, jeigu tai yra naudinga tau, esančiam valdžioje, tai yra gerai. Aš kalbu kaip politikas. Jeigu tu esi opozicijoje, tai, žinoma, yra blogai.

Teisininkai, kad ir kokie jie būtų, yra žmonės. Ir, dalyvaudami savo veikloje, jie visų pirma vadovaujasi vidinėmis nuostatomis, o ne įstatymais.

Esu sėdėjęs teisiamųjų suole ir tiesiog žioptelėjau pamatęs, kas ateina manęs teisti. Iki to laiko aš matydavau šitą žmogų einantį su rezginėle, pilna butelių. Dabar tas žmogus atsisėda priešais mane. Per vidurį sėdėjo veikėjas, kurio dar nepažinojau. O iš kito šono sėdėjo dama nejudančiomis kaip guzikai akimis. Šiaip ar taip, esu gydytojas, paprašiau savo advokato pasidomėti, nes požymiai buvo pernelyg akivaizdūs. Dama sirgusi arba serganti, arba vartoja medikamentus. Iš trijų du teisėjai turėjo labai aiškią patologiją. Ar tie žmonės stengsis išlaikyti kokią įstatymo normą?

Šitie žmonės yra lygiai tokie patys teisėjai kaip ir Apeliacinio teismo teisėjai, kaip ir Konstitucinio Teismo teisėjai, kaip ir Aukščiausiojo Teismo teisėjai. Visi jie ateina į šitas vietas ne todėl, kad jie turi kažkokią išskirtinę dvasinę būseną, reikalingą teisėjui. Ar kad moka medituoti, kad priimtų sprendimą atsižvelgdami į įvairias situacijas. Jie ateina todėl, kad tai yra jų darbelis.

Žvilgtelėkime į demokratijos bastioną. Vienas pirmųjų JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) pertvarkymų buvo generalinio prokuroro keitimas. Manau, jis užsiims ir visais kitais teisėjais, kurie linkę politikuoti.

Dabar stebime situaciją, kai vienas teisėjas priima sprendimą ir užblokuoja prezidento sprendimą, kuris greičiausiai yra susijęs su nacionalinio saugumo galimybių didinimu. Turbūt akivaizdu, kad teisėjas nežino tiek, kiek žino prezidentas, gavęs specialiųjų tarnybų nurodymus. Bet tas teisėjas galvoja turįs teisę blokuoti sprendimus, galbūt sukeldamas pavojų daugybei Amerikos gyventojų. Vien todėl, kad jam, sakykim, nepatinka D.Trampas. Analogiški daugelio Amerikos prezidentų sprendimai buvo priimami anksčiau. Precedentai egzistuoja.

V.RUBAVIČIUS: Pasižiūrėkime, kokios aistros verda JAV per politinius debatus dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo skyrimo. Ką tai rodo? Jau ne vienas politologas yra kalbėjęs, kad ir ten Aukščiausiojo Teismo teisėjas, kuris iš esmės yra konstitucinis teisėjas, yra tapęs politine figūra. Ir savo sprendimus jis priima pagal pasidalijimą „mums“ arba „ne mums“. Demokratams arba respublikonams. Konservatoriams arba krikščionims.

Nors yra įvairių atvejų. Sakykim, kataliku, krikščioniu prisistatantis teisėjas pareiškia, kad homoseksualų santuokos yra visiškai demokratiška, pagrįsta, krikščioniška.

Yra suvoktas vienas dalykas – pasaulį, žmones geriau valdyti ne konclageriais, bet juridiniu teroru. Priėmė įstatymą. Svarbu, kad žmonės būtų išauklėti. Kad ir koks būtų įstatymas, jo reikia paisyti ir jam reikia paklusti. Tada žmonės yra valdomi.

Aukščiausios valdžios išraiška yra labai nedidelis būrelis žmonių. Amerikoje jis yra Aukščiausiasis Teismas, pas mus jis yra Konstitucinis Teismas. Kitose valstybėse irgi yra tam tikri išrinktieji, kurie pasisako pamatiniais klausimais.

Tai yra nepaprastai ideologizuoti žmonės. Jie puikiai mato, kad vyksta tam tikrų ideologijų kova, vertybinė kova, ir jie savo sprendimais užima vieną arba kitą poziciją. Vieną laikydami pažangia, kitą – buduline, regresine ir taip toliau, nors akivaizdu, kad tai neformuluojama juridikos terminais.

Pas mus ideologijos galbūt regimos. Šeimos samprata tarsi nebuvo aiškiai išreikšta. Bet Konstitucinis Teismas, kaip ir visi Lietuvos žmonės, labai aiškiai supranta, kokios buvo aplinkybės ir kas buvo turima omeny kalbant apie dviejų žmonių sąjungą. Apsimetama, kad to nesuprantama, ir po to pradedama interpretuoti taip, kaip reikia pažangios ideologijos atstovams.

Ypač po R.Pakso apkaltos Konstitucinis Teismas pas mus tapo politikos formuotoju ir politinio žaidimo lyderiu. Čia prisidėjo patys politikai. Juk jie ėmė į Konstitucinį Teismą kreiptis visais klausimais – ekonominiais, socialiniais ir taip toliau, o tai yra jų veiklos sritis. Politikai suteikė Konstituciniam Teismui papildomų galių aiškinti ir išaiškinti neatšaukiamai.

Buvo įdiegta nuostata dėl atlyginimų matavimo, kad atlyginimai turi išlaikyti proporciją. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, vaizduodamas demokratinę instituciją ir demokratinę šalį, įdiegė socialinės nelygybės patį principą, kurio negali peržengti, nes keldamas vieniems atlyginimus turi, išlaikydamas proporciją, kelti tiems, kurie gerai gyvena, dar daugiau negu mažiesiems.

Konstitucinis Teismas neturi savo sprendimų priėmimo monitoringo institucijos. Kitaip tariant, jeigu priimami valdžiai nelabai palankūs sprendimai, tai Konstitucinis Teismas neseka jų įgyvendinimo ir nenumato jokių priemonių, kaip valdžia turėtų įgyvendinti tą sprendimą.

Turiu omenyje 2000 ar 2002 metais priimtą išaiškinimą dėl mūsų savivaldos. Ten buvo sugrąžinta vietos gyventojų, kaip politikos subjektų, teisė. Nes mūsų įstatymuose, kurie po to išaiškinimo taip ir nebuvo pakeisti, yra įteisinta tiktai institucinių vienetų, bet ne gyventojų teisė į savivaldą. Nuo to laiko nei politikai ėmėsi keisti įstatymus, nei Konstitucinis Teismas primygtinai reikalavo, kad tai būtų padaryta.

Dėl prezidento R.Pakso teisių. Nesu didelis juridikos specialistas. Anuo metu rašiau nedidelį tekstą. Tuomet sakiau, kad nutarimas, kuris pagrindžiamas žodžiu „šiurkščiai“, iš tikrųjų yra labai abejotinas, nes tokiais žodžiais – „šiurkščiai“ ar „ne šiurkščiai“ – neturėtų būti gradacijos juridiniame leksikone. Tada juridiškai preciziškiau turėtų būti įvykdytas perversmas arba nuvertimas, kuris yra politinio elito kovos dalis.

Atsižvelgiant į Vakarų teisės, socialinės ir juridinės sąmonės raidą, kuri panaikina mirties bausmę, negalima ir teisių atimti visam gyvenimui. O čia dalis žmogaus teisių nuteisiamos tarsi mirties bausme.

Beje, to teksto niekas taip ir nenorėjo spausdinti, nes tuo metu iš jo atrodė, kad aš esu propaksistas. Stengiausi įtikinti, kad bent jau žurnalistai į elito kovą žiūrėtų šiek tiek iš šalies.

Ši problema akivaizdžiai atsiskleidė vėliau. Europos Žmogaus Teisių Teismas nelabai kišasi į politines aplinkybes, nes neįmanoma jų visų suvokti. Jis žiūri tam tikras juridines formuluotes, procedūrinius dalykus ir pamato, kad sprendimas neproporcingas. Negalima nuteisti visam laikui, atimti iš žmogaus tam tikros teisės, nesvarbu, kad ir kokį jis būtų padaręs nusikaltimą.

Yra politikos sluoksnių, kurie savanoriškai atidavė savo teises Konstituciniam Teismui, jis ten viską tarsi turi išspręsti. O pačiame politikų sluoksnyje yra užsispyrimas neprileisti prie valdžios R.Pakso, tarsi jį vėl gali išrinkti, ir nežinia, ką jis vėl pridarys.

Valstybės teisinė sistema Europoje atrodo tikrai nekaip. Prezidentas R.Paksas yra reikšminga figūra, kad ir koks jis būtų, kad ir kaip čia manytų. Europos kontekste vis dėlto jis yra prezidentas. Vienintelis toks atvejis Europoje.

G.JAKAVONIS: Antras pasaulyje.

V.RUBAVIČIUS: Bet tai yra reikšmingas nepaisymas. Politinis sluoksnis nepaiso Europos teisių.

G.JAKAVONIS: Dėl Audriaus Butkevičiaus atvejo. Vytautas Landsbergis buvo pasakęs, kad šitas žmogus turi sėdėti. Ar čia nebuvo vykdomosios valdžios kišimasis į teismą? Dėl to ir buvo laimėta Strasbūro teisme. Šiuo atveju į Strasbūro teismą žiūrėčiau kaip į demokratiškesnį, kuris tikrai įvykdė teisingumą.

A.BUTKEVIČIUS: Negali dalis cheminio ar fizikinio proceso būti neteisinga, o visuma teisinga. Lygiai tas pats su teisiniu procesu. Jeigu dalyje šio proceso daroma akivaizdi klaida, mes negalime teigti, kad rezultatas yra teisingas ir geras.

Sakykim, mano atveju buvo pažeista teisė į bešališką ir teisingą teismą. Buvo akivaizdus politikų spaudimo atvejis. Čia nereikia Strasbūro teismo. Visiškai būtų užtekę lietuviško Aukščiausiojo Teismo, kad jis pasakytų: štai šitoje proceso dalyje buvo pažeistos žmogaus teisės gintis, todėl mes negalime garantuoti, kad galutinis rezultatas yra teisingas.

Deja, lietuviški teismai, nesvarbu, ar tai Konstitucinis Teismas, ar visi kiti, veikia ne teisingumo, o politinio teisingumo principu. Galų gale lietuviška teismų sistema darkart apsikvailino. Tokių atvejų begalė Lietuvoje.

Problema yra turbūt ne tai, kad tai įvyksta, o tai, kad į šitokius atvejus nekreipiamas dėmesys. Lietuvos teisingumo sistema jau suformavo tam tikrą normą. Padarytas pažeidimas, bet jie gali į jį nereaguoti, nekreipti dėmesio. Nesvarbu, kad egzistuoja Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų viršenybė.

Lietuva yra pasirašiusi sutartis, pagal kurias yra pripažįstami Strasbūro teismo sprendimai. Jie šiuo atveju yra ignoruojami. Ir ką? Lygiai tas pats pasiklausymas, sekimas, akivaizdus žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas.

V.RUBAVIČIUS: Kai kurios sutartys tyčia į lietuvių kalbą klaidingai išverčiamos. Ir ten nesimato sutarties angliško varianto, esminių juridinių skirtumų.

A.BUTKEVIČIUS: Vėl talmudininkai lietuviški. Jeigu mūsų visuomenė būtų pasiruošusi už save kovoti, tai ji ateitų su šakėmis ir išvaikytų ją terorizuojančius asmenis, kurie nesilaiko susitarimo. Deja, visuomenė yra abejinga, baili, nepasiruošusi kovoti už save. Ir įvairiais politiniais būdais valdžią gavę žmonės ja piktnaudžiauja.

Niekas nesikeis tol, kol nesikeis visuomenė. Tol, kol į Lietuvą negrįš jauni, mokslus baigę žmonės, kurie norėtų žaisti kitaip. Jeigu jie norės žaisti pagal tas pačias taisykles, tai bus dar 100 metų.

G.JAKAVONIS: Ar čia jau sistema tokia, einama prie dvipartinės sistemos elito? Buvo Centro partija, Naujoji sąjunga, kaip ir nebeliko Darbo partijos. Tų, kurie atsiduria per vidurį, nelieka. Ir būtent tiems elito žmonėms ši sistema yra patogi.

V.DAUJOTIS: Aš net nemanyčiau, kad pas mus yra dvipartinė sistema. Turime vieną savo interesų derinimo partiją su keliomis frakcijomis. Visos elgiasi vienodai.

Yra viena partija, kuri sėdi viršūnėje kaip biuras. Ir yra sparnai. Ar konservatoriai, ar liberalai. Bet visų tikslas yra vienas.

Visuomenė bręsta. Pasižiūrėkite, yra normalesnė teisinė sistema, kur demokratija brendo nuo Didžiosios chartijos, nuo 1215 metų. Ten teismai privalo išspręsti keblumus pagal Konstituciją. Tą dalyką turi spręsti jau žemiausio lygio teismai, o ne bėgti į vieną centrą – Konstitucinio Teismo. Jei žemiausio lygio teismas, aiškindamas Konstituciją, pamato kokį neatitikimą, jis turi išaiškinti. Jeigu kyla ginčas, keliaujama viršun, kol pasiekiami aukščiausi teismai. Ten nėra Konstitucinio Teismo.

Tai yra decentralizuotas Konstitucijos aiškinimas. Tūkstančiai teisėjų įsitraukia į jos aiškinimą. Ir žmonės dalyvauja tame procese. Net teisiamieji. Tada Konstitucija tampa žmogaus savastimi. Čia irgi yra daug kliūčių. Bet bent jau žmonės dalyvauja šiame procese.

Kaip yra Europoje, kur yra konstituciniai teismai? Jie ne taip seniai čia atsirado. Konstitucinis Teismas yra tas pats kaip Aukščiausiasis Teismas JAV. Bet nepamirškite, kad JAV viskas decentralizuota. Ten Konstitucinio Teismo patikra prasideda nuo žemiausio lygmens, jie turi duoti išaiškinimą. Neišspręstus klausimus, kurie pakyla iki viršaus, imasi Aukščiausiasis Teismas.

Europoje konstitucinių teismų atsirado po diktatoriško režimo perversmo, galvojant, kad tik keli protingi žmonės gali apsaugoti Konstituciją. Tai yra visos Europos problema.

Lietuvos padėtis yra blogesnė. Iš tikrųjų neatsikratėme komunizmo. Ką darė politbiuras? Maitino tautą. Visi prie to yra pripratę.

Demokratija yra gerai. Bet ne šeimininko čia reikia. Sakoma, geras prezidentas, geras kitas padarys gerą demokratiją. Esu pašiurpęs nuo tokių žodžių. Jei yra šeimininkas, atsiranda ir politbiuras. Mes jaučiame nostalgiją paternalizmui.

Konstitucinis Teismas lyg atlieka tokią valdžią ir tvarko, yra šeimininkas. Žmogus nesupranta, ką šneka, jam norisi šeimininko. Girdžiu, kad visi nori tvirtos rankos, ypač pokomunistinėse šalyse.

Konstitucinio Teismo įstatymas šiandien susikirstų su Konstitucija. Vadinasi, decentralizuoti įmanoma.

Klausimas į Konstitucinį Teismą ateitų po visų žemesnio lygio teismų sprendimų. Tuomet labai sumažėtų kreipimųsi į Konstitucinį Teismą. Paprastai tai užtruktų apie 2-3 metus. Tada politikams nebūtų noro bėgioti, kištis.

G.JAKAVONIS: Dabar svarstoma, kas yra šeima, vyro ir moters santuoka. Taip orientuojamasi į Vakarų teisę, kuri čia pateikiama kaip ir pažangesnė.

V.RUBAVIČIUS: Ideologija, netgi ne Vakarų teisė čia.

V.PAPIRTIS: Teisė siejama su teisingumu ir sąžiningumu. Jeigu sakau „teisė“, tai aš tikiuosi teisingo ir sąžiningo reguliavimo, teisingo sprendimo. Yra normos, teisinė sąmonė, teisinė ideologija, teisinė psichologija ir t.t.

Šalia mes turime žodį „įstatymas“, kaip vieną iš teisės išraiškos būdų, arba „norminis aktas“. Tai yra elgesio taisyklė.

Jeigu aš samprotauju, kad teisė siejama su teisingumu, tai aš ir įstatymą noriu matyti teisingą.

Sakome, kad įstatymus priima Seimas. Kyla klausimas dėl pačios procedūros. Kaip priima, kas priima, kiek tas įstatymas belieka teisingas visuomenės atžvilgiu.

Konstitucija yra visuomenės sutartis. Tai yra įsipareigojimas dabartinei ir ateities kartai laikytis tam tikrų taisyklių. Visa tai siejama su tuo, kokia yra pati mūsų visuomenė. Juk mes nuo Hegelio laikų tokie. Teisės, įstatymo ir jo taikymo lygmuo priklauso nuo visuomenės ekonominio ir kultūrinio lygio.

Gali parašyti, atsivežti bet kokį gerą įstatymą ir pasakyti, kad čia taip bus, ir nieko nebebus.

Kalbame apie teismų sistemą. Bet teismai visų pirma yra vykdytojai. Per 25-metį matome tikrai daug pažangos.

Pasižiūriu į 1990-1995 metų laikotarpį, su kokiu entuziazmu tuomet kurta, daryta. Dabar pasakytų, ar čia galima, ar negalima, kaip teisėjas čia turi daryti. Tie teisėjai tokie dar nedrąsūs buvo. Jie žiūrėdavo į normą.

Žvelgiu į Teismų įstatymą, ir ten parašyta, kad jeigu nėra normos, teisėjas vadovaujasi savo vidine nuostata. Yra tam tikri visuomenės pokyčiai. Ir tau, taip sakant, net norminis leidimas yra elgtis kitaip, nei kaip parašyta. O pamėgink dabar taip elgtis. Lyg ir, atrodo, turėtų viskas būti geriau, aiškiau, tvirčiau.

Tada kyla klausimas. Kodėl taip yra? Ar čia kokia baimė? Iš kur ji kyla? Mes kalbame apie konstitucinės doktrinos sąvoką. Konstitucinio Teismo nutarimuose 1998 metais yra pasakyta, kad Lietuva yra parlamentinė respublika, bet paskui kitu sakiniu pasakoma, kad ji yra mišri.

Susikuriame vis daugiau taisyklių. Labai gerai atsimenu sovietinius laikus, buvo toks pasakymas „įstatymų sąvadas“. Sakė, tada visi skaitysime ir labai gerai žinosime visus įstatymus. Ir dabar stengiamasi viską reguliuoti. Štai iškilo vaikų problema. Tai dabar mums reikia įstatymo, ar vaiką mušti, ar nemušti.

V.DAUJOTIS: Didesnė katastrofa mūsų laukia ateityje. Dabar tiesiog griaunama realybė. Ją keičiame įsivaizdavimu. Genderizmas, socialinis konstruktas. Čia tikslas labai suprantamas. Yra ištautinama, išvalstybinama. Tam trukdo šeima. Vyksta šeimos griovimas.

Postmoderniame pasaulyje dingsta tiesos supratimas. Kiekvienam dalykui yra įvairios tiesos. Bet jeigu dingo tiesos supratimas, tai dingsta ir teisingumas. Vis vien laimi kažkuri viena tiesa. Kai yra daug tiesų, įsiviešpatauja neteisingumas. Deja, šitas procesas Europoje vyksta labai didžiuliu tempu.

Daugiau apie tai skaitykite čia.