Gegužės 14-oji minima kaip Pilietinio pasipriešinimo diena, kuriai atsirasti akstiną davė 1972 m. gegužės 14 d. Kaune vykusi drastiška Romo Kalantos politinio protesto manifestacija, kai devyniolikmetis, apsipylęs benzinu ir sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, susidegino Kauno muzikinio teatro sodelyje.
Ką šiandien mums reiškia pilietinis pasipriešinimas, kai nėra akivaizdaus agresoriaus, bet daugėja politinio persekiojimo apraiškų ir išpuolių prieš kitaip mąstančius bei kritiškai valdžios veiksmus vertinančius žmones, paklausėme filosofo, kultūros ir meno premijos laureato Vytauto RUBAVIČIAUS.
– Kiekvienas įvardijame vis kitokią prasmę tam, ką mums reiškia pilietinis pasipriešinimas. Ar šiandien reikia apie tai kalbėti? Ar žinome, kas yra ir koks turėtų būti tas pilietinis pasipriešinimas?
– Pilietinis pasipriešinimas yra gana paprastas dalykas. Žmonės priešinasi neteisybei, išnaudojimui, jeigu mato, kad yra skriaudėjai, kurie vienaip ar kitaip siejasi su valstybės aparatu. Žmonės priešinasi neteisingiems įstatymams, valdžios sprendimams, kurie pažeidžia piliečių laisves ir teises. Tokių pažeidimų, neteisybės Lietuvoje labai daug. Labai daug ir nuskriaustų bei skurstančių žmonių. Tačiau aktyvaus pilietinio pasipriešinimo nėra. Man atrodo, kad didžioji dalis visuomenės ir valdžios žmonių apskritai nesupranta, kas yra tas pilietinis pasipriešinimas, koks jis turėtų būti. Matėme keletą aktyvesnių streikų, kuriuose dalyvavo didesnis būrelis žmonių. Tai buvo aiškus pasipriešinimas neteisybei – atlyginimų neteisybei, socialinei atskirčiai. Tačiau apskritai visuomenėje nesama jėgų, kurios aiškiai reaguotų į valdžios politiką, kuri skurdina žmones. Tokių visuomeninių ar pilietinėmis vadintinų jėgų šiuo metu nėra.
Tiesa, yra kelios grupės, keletas marginaliniais žiniasklaidos laikomų visuomeninių judėjimų, kurie vienaip ar kitaip kelia pilietinio pasipriešinimo balsą. Tačiau kol kas negalima sakyti, kad tie judėjimai yra įgavę tokią apimtį, kad valdžia į juos jau turėtų kreipti dėmesį.
– Sociologiniai tyrimai rodo, kad lietuvių pilietinis aktyvumas yra žemas. Kodėl negalime pakovoti už save ir su viskuo nuolankiai sutinkame?
– Yra daug priežasčių. Paminėsiu keletą. Tos priežastys yra skaudžios, nes tai išgyventa mūsų visų išsilaisvinimo istorija. Žmonės, kurie laisvinosi, kaip mes visi, iš sovietinės okupacijos, tikrai nesitikėjo, kad savi, savųjų valdžia, gali būti tokia negailestinga savų žmonių, su kuriais kartu laisvinosi iš okupacijos, atžvilgiu. Tokį negailestingą požiūrį į savus žmones parodė iškart šalyje pradėta vykdyti privatizacija, kuri buvo pavadinta prichvatizacija. Buvo išvagiamas vadinamasis liaudies turtas. Žinome, kam tas liaudies turtas atiteko, kas jo neteko, o kartu su juo ir uždirbtų pensijų, socialinių garantijų bei kitų dalykų. Mes dažnai dabar mėgstame kalbėti apie sovietmečiu patirtas traumas, tačiau nei mūsų mokslininkai, nei šiaip politikai nekalba apie didelę traumą, kurią patyrė daugelis Lietuvos žmonių išsilaisvinę iš sovietų okupacijos. Ta trauma yra susijusi su tuo, kad žmonės staiga neteko darbo, pateko į visai kitokias sąlygas ir turėjo eiti arba į Gariūnus, arba į šiukšlynus, ar dar kur nors. Jiems staiga pasikeitė pasaulis – įprastas gyvenimas suiro. Reikėjo patiems kurti naują gyvenimo būdą beveik netekus pragyvenimo šaltinio ir patekus neteisybės aplinkon. Šiuo atžvilgiu daugybė žmonių išgyveno traumą. Kaip priešintis tai neteisybei, kuri yra tarsi išlaisvinanti neteisybė, išlaisvinanti ir vedanti į naują laisvą gyvenimą? Ir kam čia dabar gali priešintis? Savųjų valdžiai? Tai tada esi tarsi toks buvusio okupanto parankinis ar Rusijos mėgėjas. Žmonės tuos dalykus gerai jaučia, juolab kad vienas ar kitas, kėlęs balsą, tuoj pat apšaukiamas Kremliaus agentu ir taip numaldomas. Tiesiog nėra kaip priešintis – savųjų valdžiai labai sunku priešintis. Tai viena. Kitas dalykas, ideologija buvo tokia, kad kiekvienas turi rūpintis savimi, o valdžia, naujoji nomenklatūra, tarsi už nieką neatsakinga. Atsakingas pats žmogus. Tai vėlgi – kaip čia dabar priešinsies? Jeigu priešiniesi, tai atrodo, kad esi visiškas nevykėlis. Juk tiktai nevykėliai eina į gatves ir kažko iš valdžios prašo. O valdžia sako, jog praėjo sovietiniai laikai, ir valdžia jau neturi nieko duoti. Tokiais veiksmais valdžia nuslepia tai, kad ji vis dėlto tvarko visų žmonių mokesčius ir yra didžiausių finansinių išteklių savininkas. Todėl visos valdžios, kad ir kokia bloga būtų valstybės padėtis, gyvena ir gyvens gerai.
– Ar pilietiniam pasipriešinimui užtenka turėti pilietinę poziciją?
– Turėti pilietinę poziciją yra viena, kitas dalykas yra drįsti ją reikšti. Pilietinė pozicija gali būti ir tokia, kai nepaliaujamai giri valdžios darbus ir esi viskuo patenkintas. Daug sunkiau yra įžiūrėti blogybes, matyti visuomenės, valdžios ydas ir apie jas viešai kalbėti, juolab reikalauti iš valdžios, kad ji imtųsi veiksmų toms blogybėms šalinti. Va, čia jau yra tikroji pilietinė pozicija – tokių žmonių yra išties labai mažai. Kodėl? Derėtų kalbėti apie trečią priežastį, nulemiančią pilietinio aktyvumo stoką. Mes esame netekę labai daug gyvybinės jėgos. Juk apie milijonas žmonių išvyko iš Lietuvos. Didžioji dalis jų – darbingi, aktyvūs, kūrybingi. Kai Lietuva netenka tiek gyvybinės galios, visos visuomenės gyvybinės galios nepaprastai sumenkėja. Tą sumenkėjimą mes ir jaučiame. Kas gali dabar reikšti kokią aktyvią pilietinę poziciją rajonuose, kuriuos valdo kelios šeimos ir kuriuose darbingų žmonių yra labai mažai, o visi tie, kurie ten dar gyvena, žino, kad visas jų gyvenimas priklauso nuo valdančiųjų malonės, nuo minimalius atlyginimus mokančių ir dar nuo jų nusukti sugebančių darbdavių… Kaip čia pasipriešinsi, kai puikiai žinai visas galimas skaudžias pasekmes. O į didmiesčius, į Vilnių, yra suvažiavusi ta kūrybingoji tautos dalis, kuri čia vidutiniškai gerai gyvena ir yra apsėsta, sakyčiau, pažangizmo ideologijos – kiekvienas turi rūpintis pats savimi. O sutelktinė kova už socialines teises, už teisingumą, anot jų, yra reliktas, socializmo grimasos, kurias reikia rauti iš žmonių sąmonės. Todėl nepaprastai sunku žmonėms susitelkti ir vienaip ar kitaip reikšti nuomonę dėl savo pilietinių teisių ir laisvių.
– Pastaruoju metu patyrėte itin brutalų persekiojimą: įsilaužta į asmeninį kompiuterį – į jį buvo siunčiami grasinimai, per šį išpuolį realiu laiku komentuoti namuose esančių žmonių veiksmai, žinutėmis reaguota į namuose vykusį gyvą pokalbį. Kitą kartą buvo įeita į jūsų namus, pavogtas telefonas – kitą rytą jis su ištrintais duomenimis rastas paliktas laiptinėje. Ar teisėsaugos pareigūnai ką nors išsiaiškino?
– Aš nelabai ir tikėjausi, kad kas nors paaiškės. Kol kas esu gavęs antrą atsisakymą – nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl nepakankamų įrodymų. Apskundžiau tą nutartį. Puolimai prieš mane nesiliauja. Jie nėra dažni, bet savo namuose aš negaliu jaustis, kad esu savo namuose – į mano namus įeinama, kai manęs nėra, demonstratyviai parodant, kad čia būta žmonių, dingsta daiktai. Žmonės, kurie tai daro, veikia sąmoningai ir tikrai žino, kad jie už tai niekaip nenukentės, bent jau kol kas.
– Įžūlus jūsų ir jūsų šeimos gąsdinimas, filosofo Vytauto Radžvilo puolimas. Ar galima sakyti, kad Lietuvoje už pilietinę poziciją įsigali politinis persekiojimas?
– Manau, kad vienoks ar kitoks politinis persekiojimas vyksta ir aš galbūt nesu pirmasis. Teko kalbėtis su vienu pažįstamu kolega, kuris pasakė, kad prieš jį lygiai taip pat buvo veikiama, tik jis neviešino tų išpuolių ir bandė susitvarkyti per savo pažįstamus politikus.
– Ar panašūs faktai turės įtakos tam, kad dar labiau sumažės žmonių, nebijančių reikšti savo nuomonę?
– Visaip gali būti. Tačiau šiuo metu jaučiamas pilietinio ir tautinio sąmoningumo stiprėjimas, daugėja ir jaunų, drąsiai savo nuomonę apie išvalstybinimo ir nutautinimo politiką reiškiančių žmonių. Bauginimo specialistų tikslas, kaip jau įprasta, yra tildyti laisvai mąstančius ir pilietiškai aktyvius žmones. Jie suteikė sau teisę išskirstyti visuomenei žinomesnius žmones į Lietuvai reikalingus ir nereikalingus arba net kenksmingus. Kai kurie tų spec. baugintojų gal net įsivaizduoja, kad šitaip ir tarnauja Lietuvai bei Europos Sąjungai – savais būdais kovoja su valdžios „juodintojais“ ar euroskeptikais. Pasirenkamas vienas ar kitas asmuo turi tapti pavyzdžiu – rodoma, kas bus ir su kitais, jei jie elgsis panašiai ar panašiai mąstys. Juk ir man buvo iškart pasakyta – „keisk mąstymą“. Tik nebuvo pasakyta, kaip iš tikrųjų reikėtų mąstyti.
– Prokuratūra nerado pakankamai įrodymų, bet jūs turite nuojautą, įtarimus, kokios jėgos tai daro, kam ir kodėl užkliuvote?
– Be abejo, tos jėgos vienaip ar kitaip yra susijusios su specialiosiomis tarnybomis. Galiu tik svarstyti, ar pačios specialiosios tarnybos veikia ir kokios, kas jas užsiundė. O gal veikia su jais susiję ar šiaip jų „pakabinti“ žmonės, beje, gerai išmanantys ir operatyvinę veiklą, ir sekimą. Tie žmonės turi labai gerą kompiuterinę įrangą, nes buvo klausomasi, sekama, reaguojama per kompiuterio „Wi Fi“ ryšį į namuose vykstančius pokalbius. Tiems žmonėms prieinamos ir valstybinės duomenų bazės.
– Turbūt yra baisiausia, kai paliečia visą šeimą…
– To ir siekiama. Tokios taktikos nėra tik mūsų sugalvotos – jos labai gerai aprašytos vadinamajame „Štazi“ protokole, kai Vokietijai susivienijus buvo perimti VDR slaptųjų tarnybų dokumentai. Buvo atrastos kruopščiai surašytos metodikos gąsdinti, apšmeižti neįtinkančius valdžiai žmones, kurti jiems nepakeliamą psichologinę ir socialinę aplinką. Tos metodikos ir naudojamos. Juolab kad paveldėjome ir tą spec. tarnybinį bei nomenklatūrinį mentalitetą.
– Kodėl tie dalykai išlenda būtent dabar? Kodėl grįžtame prie metodų, kurie, rodos, jau buvo dingę su sovietmečiu?
– Man irgi buvo keista. Žinote, tie daugelio specialiųjų tarnybų naudojami metodai yra panašūs, tik demokratinėse visuomenėse esama tam tikrų „stabdžių“, neleidžiančių spec. tarnybiniam mentalitetui įsisiautėti. Mūsų klimatas kitoks. Nesame visavertės demokratijos šalis. Sunku, gal net neįmanoma atsakyti į klausimą, kas duoda komandą vieną ar kitą žmogų pagąsdinti, kad jis susiprastų ir nebesireikštų viešojoje erdvėje. Ir kodėl būtent dabar. Galbūt dėl to, kad valoma informacinė erdvė prieš artėjančius prezidento, kitus rinkimus. Kad menkesnis būtų laisvo mąstymo ir komentavimo laukas.
Gali būti ir taip, kad kažkam labai jau nusibodau, nes esu pakankamai daug rašęs straipsnių ir komentarų apie įvairiausius dalykus. Štai ir dabar atsiverčiu savo 2010 metais išleistą knygą „Lietuva: korupcinė demokratija“, o joje vienas skyrius pavadintas „Valstybė ir visuomenė – VSD įkaitės“. Atrodytų, tiesiu taikymu į šiandienos realijas. Tačiau ir anuomet rašiau, ir šiuo metu rašau, tikėdamas paskatinti demokratinę savivoką, stiprinti valstybingumo ir lietuvybės jauseną. Tad gal ne taip esu suprantamas. Žinote, rašai rašai žmogus, o kažkam aukštybėse kapsi kapsi, kol galų gale krinta tau nežinomas paskutinis lašas. Na, ir imamasi savais būdais spręsti „to Rubavičiaus“ problemą.
