Rytas STASELIS
Praėjusiąją savaitę teko kalbinti filosofą, politologą ir žurnalistą Kęstutį Girnių. Spėju, kad jo tezės apie migracijos problemas daugeliui skaitytojų atrodys gal net eretiškos. Ar net šventvagiškos.
Tačiau jeigu vadovautumėmės protu, o ne emocijomis, prisimintume, ką apie migracijos stabdymą, regionų vystymą porą dešimtmečių tarška mūsų į populizmą linkę politikai (pamėginkite prisiminti bent vieną racionaliu protu suvokiamą jų idėją, išskyrus Europos Sąjungos (ES) paramos pinigus į provincijos miestelių aplinką), gal p. Girniaus mintys neatrodytų tokios nei į tvorą, nei į mietą.
„Lietuvoje šiandien vyksta tai, ką Europos šalys patyrė prieš 7 dešimtmečius: kaimo tuštėjimas. Prieškario kaimai Prancūzijoje buvo pilni. Dabar – tušti. Tačiau Prancūzijoje ir daugelyje kitų Europos šalių žmonės kėlėsi iš savo kaimų į savo miestus. Mūsų problema yra ta, kad mes iš savo kaimų keliaujame į kitų šalių miestus. Manau, kad tuose Lietuvos kaimuose liks tik stambūs ūkininkai. Jauniems žmonėms, kurie regionuose neturi jokios veiklos, verslo, būti ten bus visiškai neįdomu. Yra pasaulyje pavyzdžių, kaip tas tradicijas ir gyventojų skaičių mėginama užkonservuoti. Pavyzdžiui, Bavarijoje ieškoma tailandiečių merginų, nes vokiečių moterys mato gražesnių gyvenimo perspektyvų nei visus savo metus praleisti tradicinėse kiaulių fermose. Todėl ir aš pasisakyčiau, kad Lietuvoje nesistengtume išlaikyti regionus, nesistengtume išlaikyti žmones, kad jie gyventų Joniškyje, o kurtume tokias vietas, kurios yra natūrali traukos vieta ir ten galima gana padoriai gyventi”, – sako K. Girnius.
Turint galvoje, kad visos valstybinės investicijos į regionų aplinką daugeliu atvejų nuėjo šuniui ant uodegos, liko tik vienetai provincijos miestų, kuriuose galima gauti kokybiškų paslaugų – pradedant švietimu, sveikatos apsauga, darbu ir laisvalaikiu – gal yra prasmės pakeisti mūsų regioninę politiką taip, kad mūsų didmiesčių plėtra taptų alternatyva emigracijai į kitas šalis?
Tad jei dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių neįmanoma sukurti gerai apmokamų darbo vietų atokiau nuo didmiesčių, gal reikėtų traukti investicijas į tuos didmiesčius (ačiūdiev, į juos ateina šiokios tokios investicijos ir jaučiamas darbo rankų trūkumas), plėtoti patogią transporto infrastruktūrą norintiems greitai atvažiuoti į darbą mieste, hipoteką tiems, kurie norėtų greičiau ir be didelės baimės mieste įsikurti?
Trumpai tariant, gal išeitis yra ta, kad ligšiolinę regioninę politiką reiktų apversti aukštyn kojom?
Kol kas matome, kad dėl vietos valdžios nenoro (esu tikras tokia priežastimi) į regionus neina investicijos, nesiplečia infrastruktūra, smulkusis verslas vietoje neturi tokios paklausos, iš kurios galėtų padoriai gyventi.
Esu ne kartą rašęs, kad Lietuvos savivaldos problema yra ta, kad vietos lyderiai yra visiškai nesuinteresuoti pritraukti investicijas iš Lietuvos ir užsienio, kad miesteliuose rastųsi šiokios tokios gamyklėlės, kuriose būtų bent po 100 darbo vietų. Mat lengviausiai yra nieko neveikti ir vienąsyk per metus nuvažiuoti į Vilnių bei išprašyti kuo didesnį dotacijų poreikį. Dėl nieko kito nereikia net sukti galvos, išskyrus įvairių schemų kūrimą tam, kad tie pinigai iš ES ir Lietuvos biudžeto pereitų per valdžiai artimas verslo įmones, proto ribose papūstų viešųjų užsakymų sąmatas ir prie valdžios prisisiurbę žmonės gerai gyventų.
Ne vienoje savivaldybėje 90 proc. algas gaunančių žmonių yra tiesiog biudžetininkai: valstybės įstaigų, švietimo sistemos, valstybinių įmonių regioninių centrų darbuotojai. Mažesnę dalį sudaro didžiųjų prekybos centrų darbuotojai. Viskas.
Tačiau įvertinus tokią išklotinę, įjungus smegenis tampa akivaizdu, kad jaunimėliui ten vietos nėra. Jauniems žmonėms tai nėra patrauklu. Net miškininkystės sektoriuje, kurio atstovai dabar diena dienon piketuoja Vilniuje.
Galima suprasti, kad urėdijos duoda labai simboliškai apmokamo darbo tūkstančiams žmonių ir, įtariu, suteikia galimybių užsidirbti neoficialiai. Visgi ne čia esmė. Problema ta, kad tos darbo vietos, jeigu miškininkystės sektorius veiktų skaidriai, nebūtų daugeliui dabar jame užimtų žmonių patrauklios ir nesulaikytų nuo sprendimų gyvenime kažką keisti.
O jeigu patrauklus gali būti tik neskaidrus darbas, jis yra nepriimtinas visos šalies piliečiams. Geriau jau tada galvoti, kiek realiai po urėdijų reformos be darbo liktų žmonių ir kiek jų galėtų keltis į miestus, kur rastų veiklos pagal profesiją ar pakeistų kvalifikaciją.
Pakeisti profesiją nėra šoko priežastis. Taip, tenka palikti komforto, patogaus būvio zoną, tačiau pasaulis toks: jis reikalauja, kad mes visi būtume mobilūs, pasirengę keisti gyvenimo vietą ir užsiėmimą. O ne zirztume.
Išlindus iš miško ar savo ūkio kiemo jau galima šį bei tą pamatyti plačiau. Pavyzdžiui, kodėl provincijos mokyklos, vaikų darželiai vegetuoja, o miestuose tėvai, siekiantys leisti savo atžalas į pirmą klasę, turi nakvoti eilėse, kad gautų mokykloje vietą? Kodėl regioniniame pašto skyriuje retai per dieną apsilanko du trys klientai, o miestuose stovi eilės nepaisant modernių savitarnos paslaugų?
Koks nors politikas tuoj pasakys, kad čia būtina kažką „subalansuoti”. Bet tai tas pat, kaip Nemuną priversti tekėti atgal į Baltarusiją.
