Trukdymas gali būti suprastas kaip bet kokie veiksmai, sudarantys kliūtis atlikti profesines procesines pareigas atvirai kišantis į atitinkamo pareigūno veiklą.
Teismai nustatė, kad asmenys, susibūrę į grupę turėdami tikslą kliudyti antstoliui priverstinai vykdyti teismo sprendimą – perduoti mažametę jos motinai, atvykę į mažametės buvimo vietą namo priekyje sustatė suolų eilę. Atvykus antstolei ir būdami įspėti, kad bus vykdomas teismo sprendimas, jie priešais gyvenamojo namo duris susikibę už rankų sudarė kliūtį antstolei patekti prie namo durų, kėlė triukšmą, šaukdami užgauliojo atvykusią antstolę ir ją lydinčius policijos pareigūnus; antstolės ir policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų pasitraukti nuo įėjimo į namą nevykdė. Be to, vienas iš asmenų spūstyje dar sugriebė antstolei už rankos, ją laikė neleisdamas eiti ir spaudė, šiais savo veiksmais sukeldamas fizinį skausmą. Taip asmenys aktyviais veiksmais trukdė antstolei vykdyti teismo sprendimą.
Pirmoji instancija visus penkiolika asmenų, kurie kliudė antstolei vykdyti teismo sprendimą, išteisino, o apeliacinė instancija nuteisė. Kasacinius skundus pateikė tik vienuolika asmenų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) jų skundus patenkino. Jie išteisinti paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Dėl kitų keturių asmenų, nors jie nepateikė kasacinių skundų, LAT taip pat pasisakė. Trys asmenys išteisinti paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, vienam asmeniui, kurio veiksmai skyrėsi nuo visų kitų (jis vartojo fizinį smurtą), paliktas galioti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis.
LAT pabrėžė, kad veikai kvalifikuoti reikšmingos faktinės aplinkybės teismų nuosprendžiuose nustatytos vienodai, tačiau skyrėsi jų teisinis vertinimas, jis ir nulėmė skirtingą įstatymo taikymą. Byloje kilo ginčas dėl BK 231 straipsnio 2 dalies sudėties požymių aiškinimo ir taikymo pagal nustatytas bylos aplinkybes. Pagal BK 231 straipsnio 2 dalį atsako tas, kad bet kokiu būdu trukdė <…> antstoliui vykdyti teismo sprendimą panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą. LAT teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymas nepateikia trukdymo būdų sąrašo; trukdymas gali būti suprastas kaip bet kokie veiksmai, sudarantys kliūtis atlikti profesines procesines pareigas atvirai kišantis į atitinkamo pareigūno veiklą ar sudarant fizines kliūtis.
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad teismas, vertindamas vieną ar kitą elgesį, kuriuo sudaromos kliūtys antstoliui vykdyti teismo sprendimą, ir pripažindamas šį elgesį nusikalstamu, privalo įvertinti ne vien tik kliūtis, su kuriomis susidūrė antstolis, bet ir įvykio kontekstą. „Būtina atsižvelgti ir į tai, kokie subjektai atlieka trukdymo veiksmus: ar tai yra asmenys, kurių interesai yra tiesiogiai susiję su vykdomo sprendimo turiniu, ar tai yra kiti asmenys, į kurių interesus vykdomas teismo sprendimas tiesiogiai nėra nukreiptas. Tik visapusiškai įvertinus visas šias aplinkybes, įmanoma konstatuoti pakankamą baudžiamajai atsakomybei atsirasti padarytos veikos pavojingumą, taip pat tyčinę kaltę, kuriai nustatyti būtina, kad kaltas asmuo suprastų, jog trukdo antstoliui vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir norėtų taip veikti. Antstolio veiksmų teisėtumas ir jo pasirinktas teismo sprendimo vykdymo būdo adekvatumas situacijai taip pat yra svarbios aplinkybės vertinant jo veiklai trukdžiusio asmens veiksmų pavojingumą ir jo kaltės klausimą“, – nurodoma nutartyje.
Teisėjų kolegija sutiko su kasaciniuose skunduose nurodomais teiginiais, kad kaltinimas nuteistiesiems grindžiamas vieno asmens veiksmais, tinkamai neatskleidus jų konkrečių veiksmų ir indėlio į nusikalstamos veikos padarymą, neteisingai konstatuotas bendrininkavimas, dėl to netinkamai įvertintas atskirų asmenų veiksmų pavojingumas.
LAT pažymėjo, kad, išskyrus vieną asmenį, nė vienas iš kaltinime nurodytų asmenų jokio fizinio smurto nevartojo. Kaltinimas šiems asmenims dėl BK 231 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo paremtas iš esmės tik pritarimu veiksmams, atliktiems to vieno asmens, kuris spūstyje sugriebė antstolei už rankos, ją laikė neleisdamas eiti ir spaudė, sukeldamas fizinį skausmą. Kiti asmenys, kuriems pareikštas kaltinimas, pagal bylos aplinkybes buvo išsiskirstę ir atitolę nuo antstolės įvairiu atstumu. Jokių duomenų, kad jie būtų buvę pažįstami ar būtų derinę veiksmus su asmeniu, kuris panaudojo fizinę jėgą, nėra.
Kaip nurodė teisėjų kolegija, buvimo minioje kartu su kitais faktas dar nereiškia visų pritarimo bet kokiems bet kurių asmenų, esančių minioje, staiga, be perspėjimo atliktiems trumpalaikiams veiksmams. Buvimas minioje, stovėjimas susikabinus rankomis gali būti vertinamas tik kaip bendras asmenų grupės veiksmas kiekvienam asmeniškai pritariant tik pačiam buvimui. Tačiau toks buvimas nereiškia pritarimo vieno asmens, kuris naudojo fizinę jėgą prieš antstolę, veiksmams; tokio asmens veiksmai buvo išimtinai asmeninio, vienašališko sprendimo pasekmė ir byloje nėra pakankamų duomenų, kad kiti buvę minioje apie juos būtų žinoję; nenustatyta, kad visi kaltinime nurodyti asmenys tikrai matė, girdėjo ir suprato antstolę sugriebusio asmens veiksmus; nepatvirtinta, kad jie tokiems veiksmams išreiškė pritarimą ir taip tapo smurtavusio asmens bendrininkais. „Šių aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados apie susitarimą panaudojant smurtą trukdyti antstolei vykdyti teismo sprendimą. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, <…> nenustačius bendrininkavimo požymio, pagal nustatytas bylos aplinkybes smurtą vartojus tik vienam asmeniui, kiti nuteistieji už šiuos veiksmus neturi atsakyti“, – nurodoma nutartyje.
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad antstolė pasitelkė policijos pareigūnus teismo sprendimo vykdymui užtikrinti, kliūtims šalinti. Policijos pareigūnai teisėtai ir pagrįstai reikalavo, kad tiek nuteistieji, tiek kiti susirinkę asmenys kieme pasitrauktų, atlaisvintų priėjimą prie namo durų, netrukdytų antstolei praeiti ir vykdyti teismo sprendimą. Kieme susibūrę asmenys išreiškė savo priešišką nusiteikimą antstolės veiksmams, nesutikdami su vykdomo teismo sprendimo turiniu demonstraciniais veiksmais (šūksniai, giesmės, susikibimas už rankų ir kt.) siekė atkreipti antstolės dėmesį, atsižvelgti į tam tikros visuomenės grupės nuomonę dėl tokio sprendimo teisingumo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad būtina atsižvelgti į tai, kad antstolės vykdomas teismo sprendimas visuomenėje buvo itin jautrus klausimas, jis sukėlė prieštaringų vertinimų, grįstų skirtingais visuomeniniais, politiniais, socialiniais įsitikinimais. „Visi nuteistieji aiškiai nurodė, kad jie susirinko stebėti, kaip bus vykdomas sprendimas, tokius jų veiksmus lėmė ne siekis sutrukdyti antstolei, bet siekis išreikšti nepasitenkinimą teismo sprendimo turiniu, per protestą atkreipti visuomenės ir kartu antstolės dėmesį. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad tokiuose asmenų veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties požymių“, – pažymėjo kasacinis teismas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą atrenkamos tik sudėtingiausios ir reikšmingiausios teismų praktikai bylos. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.
Daugiau informacijos galite rasti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo interneto svetainėje http://www.lat.lt (bylos Nr. 2K-215-719/2018).
Šaltinis www.lat.lt
