Dainuojanti Sąjūdžio revoliucija, be daugybės teigiamų padarinių, deja, turėjo ir vieną neigiamą. Dažnam lietuviui romantiška kova už Tėvynės laisvę įtvirtino požiūrį į Lietuvą kaip į motiną, turinčią su teisingumu, jei ne su meile, rūpintis savo vaikais. Metafora graži, bet pavojinga, nes tikrovėje rūpesčio tikimasi ne iš kažkokios transcendentinės Lietuvos, o iš Lietuvos valstybės.
Toks lūkestis yra iš esmės klaidingas, kadangi valstybė yra ne motina, o prievartos mechanizmas. Tikėtis teisingumo iš valstybės yra tas pats, kaip tikėtis teisingumo iš policijos automobilio: ar policijos automobilis (t. y. valstybė) tarnaus teisingumui, priklausys nuo jį vairuojančio policininko (t. y. įtakingų interesų grupių, darančių poveikį įstatymų priėmimui ir įgyvendinimui).
Neturint garantijos, kad politinės galios svertus kontroliuojančios grupės geranoriškai elgsis kitų interesų grupių atžvilgiu, būtina varžyti tiek valdančiuosius, tiek jų instrumentą – valstybę. Varžymo priemonių yra įvairių. Viena jų – teisės viršenybės principas. Jei valstybės mašinerijos sūkius riboja įstatymo raidė, galima tikėtis, kad „motina valstybė“, nors ir nesirūpins savo „vaikais“, bent jau kartais prisidės prie sėkmingo jų bendrabūvio.
Deja, visi valdančiųjų ir valstybės varžymo būdai praranda savo efektyvumą be kritiškos opozicijos, turinčios šaknis gyvybingoje pilietinėje visuomenėje. Ko verta įstatymo viršenybė, jei niekas nestebi, kokie įstatymai priimami, ir neskelbia aliarmo, matydami galimas įstatymų landas, leidžiančias valdantiesiems piktnaudžiauti valstybės prievartos aparato teikiamomis galimybėmis?
Kaip tik dėl to reikia nulenkti galvą prieš nevyriausybines organizacijas, tragiškų įvykių ir iš jų kylančios moralinės panikos akivaizdoje kovojusias prieš neleistinai abstrakčius ir neaiškius smurto apibrėžimus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Tokie apibrėžimai, kokius buvo suformulavę Seimo nariai Dovilė Šakalienė ir Mykolas Majauskas, nebūtų prisidėję prie jau veikiančių ir – pasak Konstitucinio Teismo teisėjų – fizines bausmes bei kitų formų smurtą draudžiančių įstatymų įgyvendinimo, bet atvertų kelią valstybės savivalei prieš padorias šeimas.
Žinoma, jau galiojančios teisės normos nedraudžia siekti dar aiškesnio, smulkesnio reguliavimo. Tačiau ypač jautrioje vaikų ir tėvų santykius reguliuojančioje srityje tai turi būti daroma labai atsakingai. Todėl verta pasidžiaugti, kad pirminiai Šakalienės-Majausko siūlymai buvo iš esmės patobulinti.
Po intensyvių diskusijų vasario 14-ąją Seimo priimtos sąvokos aiškiai apibrėžia keturias smurto formas: fizinį, psichologinį, seksualinį ir nepriežiūrą. Fizinės bausmės dabar aiškiai apibrėžtos ir uždraustos. Seksualinio smurto apibrėžimas atsietas nuo žalos įrodinėjimo, o tai užtikrins reikšmingai didesnę vaikų apsaugą, negu pirminis projektas buvo numatęs.
Pavyzdžiui, pirminiame psichologinio smurto apibrėžime numatytas labai abstraktus vaiko „individualumo nepripažinimas“ konkretizuotas į „teisės į individualumą pažeidinėjimą“; tai yra gerokai aiškesnė formuluotė, nes teisės pažeidimas galimas tik tada, kai ta teisė yra įtvirtinta galiojančiame įstatymo lygmens teisės akte, nustatančiame ir teisės ribas.
Nepriežiūros apibrėžime įvardyti visi būtini vaiko poreikiai, tačiau ši sąvoka nebeapima, pvz., mados padiktuotų vaiko poreikių netenkinimo. Be to, būtinų poreikių netenkinimas turi būti nuolatinis ir keliantis žalą ar pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai. Taigi laisvės pavojingoms interpretacijoms Seimo priimtoje apibrėžimų versijoje liko daug mažiau.
Patobulintų smurto apibrėžimų trumpa apžvalga rodo, kokį naudingą darbą atliko NVO, nepabūgusios moralinės panikos akivaizdoje užtikrinti šio svarbaus teisinio dokumento kokybę.
Beje, visai nesvarbu, ar pirminių smurto apibrėžimų autoriai turėjo blogų ketinimų šeimų atžvilgiu. Net jei jų ketinimai puikiausi, netikslūs apibrėžimai būtų atvėrę landą ateityje galios svertus turėsiantiems politikams ir biurokratams. Kadangi niekada negalime būti ramūs dėl ateities valdančiųjų „kokybės“ (juo labiau – dėl kiekvieno vaiko teisių apsaugos pareigūno kompetencijų ir intencijų), teisinių landų užkamšymas, kurį atliko smurto sąvoką patikslinusios NVO, yra paslauga mūsų demokratijai.
Nesinori kurti konspiracijos teorijų apie aršią kritiką šių NVO adresu, pasigirstančią net iš pavienių katalikų intelektualų. Paaiškinkime ją tiesiog romantišku, bet tikrovės neatitinkančiu požiūriu į valstybę. Tačiau atsiminkime, jog kovõs už laisvę linijos driekiasi ne vien Avdijivkoje, bet ir kiekvieno teisės akto svarstyme ministerijų darbo grupėse, Seimo komitetuose ir plenariniuose posėdžiuose
