Liepos 10 d. poetė, prozininkė, dramaturgė, visuomenės veikėja, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė švenčia neeilinį 70-ąjį gimtadienį. Deja dėl pablogėjusios sveikatos ji priversta šią svarbią dieną sutikti ligoninėje.
Vidmantė Jasukaitytė g. 1948 m. liepos 10 d. Šiaulių rajono Pumpučių kaime. Nuo 1955 m. mokėsi Toliočiuose, Voveriškių aštuonmetėje, Šiaulių 5-oje vidurinėje mokykloje. Nuo šešiolikos metų pradėjo dirbti. 1966 m. baigė Šiaulių 3-ąją vakarinę vidurinę mokyklą. 1967–1971 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Dirbo Pataisos darbų įstaigų valdyboje, „Minties“ leidykloje, LSSR kultūros ministerijoje. 1970 m. sukūrė šeimą, 1974 m. susilaukė sūnaus. 1981 m. antrą kartą ištekėjo už Vinco Rimgaudo Dineikos (1938–2010), Karolio Dineikos sūnaus.
1976 m. išleido pirmą poezijos knygelę „Ugnis kurią reikia pereiti“, kuri buvo apdovanota Zigmo Gėlės Gaidamavičiaus literatūrine premija kaip geriausias poetinis debiutas. Antroji jos prozos knyga „Stebuklinga patvorių žolė“ įkėlė ją tarp populiariausių ir mylimiausių Lietuvos rašytojų. Romanas „Po mūsų nebebus mūsų“ – precedento neturintis atvejas Lietuvoje, kai 45 000 egz tiražas buvo išpirktas mažiau nei per tris mėnesius ir knygą buvo galima gauti tik antikvariate mainais į senovinį leidinį. Šis romanas buvo apdovanotas viena žymiausių Juozo Paukštelio literatūrine premija ir nusipelnė Lietuvoje labiausiai skaitomos knygos apdovanojimo.
Prasidėjus atgimimui V. Jasukaitytė aktyviai įsijungė į jį kaip jau žinoma ir gabi rašytoja. Atgimimo metais su kitais įsteigė kultūros ir teatro studiją „Sietynas“, aktyviai protestavo prieš žiaurius nestatutinius santykius sovietinėje kariuomenėje, įkūrė Lietuvos moterų sąjungą ir tapo jos pirmininke. SSRS komunistų partijos generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui viešint Lietuvoje, V. Jasukaitytė pasakė garsiąją savo kalbą, nukreiptą prieš armijoje vykdomus nusikaltimus, kuri buvo transliuojama per televiziją visam pasauliui ir kuri SSRS karinę sistemą sukrėtė taip, kad kiekviena karinė dalis turėjo rašyti kolektyvinius laiškus, teigiančius, jog armijoje nėra jokių nestatutinių santykių, jokių nusikaltimų žmogaus teisėms. Laiškai plūdo į jos namus, į Rašytojų sąjungą, karinio laikraščio „Zvezda“ korespondentas kvietė atvažiuoti ir pasiimti šį paštą, kuris užėmė pusę redakcijos kambario. Rašytoja gavo daugybę padėkos telegramų iš paprastų žmonių iš visos SSRS.
1990 m. V. Jasukaitytė buvo išrinkta deputate į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Ji pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Kovo 11-osios Aktą ir yra viena iš šio Akto signatarų. Politinė mėsmalė bei sudėtingi išsilaisvinimo bei naujo Lietuvos valstybingumo kūrimo procesai palietė jos asmeninį gyvenimą. Niekada nepriklausiusi jokiai partijai, rašytoja patyrė politinę izoliaciją bei išpuolius, kadangi jos niekieno neprognozuojama veikla bei talentingas atviras žodis buvo pavojingas savanaudiškų tikslų turintiems besikuriantiems politiniams klanams, kuriems dažniausiai vadovavo „buvusioji“ nomenklatūra. Beveik dešimtį metų ji nerašė knygų. Po kelionės į Egiptą ir po kelių ten praleistų mėnesių ji vėl grįžo į literatūrą ir dirba stebėtinai aktyviai. Ji yra mėgiama skaitytojų, vertinama kritikos, paskutiniu metu toliau dirba prie kelių rankraščių vienu metu. Ji yra parašiusi virš dvidešimties knygų, pjesių ir kitų kūrinių.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos linki Vidmantei Jasukaitytei sveikatos ir jėgų vykdant kilnią vilties ir žmogiškosios šviesos skleidėjos misiją.
Daugiau apie tai www.alkas.lt
