Panevėžio vyskupo emerito J. Kaunecko kalba, sakyta šių metų liepos 14 dieną Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventėje Ukmergės rajone, Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke.
Kaip nuostabiai žodžiai „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos“ tiko mons. Alfonsui Svarinskui, kurio ketvirtąsias mirties metines minime. Ir ne tik jam – visiems partizanams, Lietuvos kovotojams, kurie ėjo į kovą, žinodami, jog daugeliui teks žūti. Tačiau jie žinojo ir tai, kad dvasia visada išliks gyva. Monsinjoras visuomet rūpinosi, kad jo įsteigtame Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke būtų minimi laisvės kovotojai. Jis kasmet rengdavo minėjimus, kuriuose daug kartų teko dalyvauti ir man. Šiandien pašventinome koplytstulpį, skirtą vyskupui Pranciškui Ramanauskui, tam kaliniui, kuris lageryje į kunigus įšventino mons. Svarinską. Mons. Alfonsai, argi amžinybėje nesidžiaugi, kad Tavo svajonės pildosi?
Tu rūpinaisi ir visus mus raginai surasti partizanų kūnus ir kaulelius. O šiandien, kai stovėjome prie Tavo kapo Dukstynos kapinėse, aš stebėjausi – turbūt Lietuvoje nėra kitų partizanų kapinių, kur atskiriems partizanams būtų pristatyta tiek atminimo ženklų, kryželių.
Monsinjoras vis šaukė, ragino ir visur kalbėjo, kad nėra įamžinti komunistų nužudyti ir kankinti prieškariniai ministrai. O dabar partizanų parke jau stovi memorialas ministrams, kuris rugpjūčio 25 d. bus pašventintas ir atidarytas. Šitas parkas taip pat tenka monsinjoro, be kurio jis vargiai būtų atsiradęs, garbei. Šiandien noriu padėkoti ne tik Donatui Stakišaičiui, kuris rūpinasi monsinjoro knygų, jo paties prisiminimų ir prisiminimų apie jį išleidimu, bet ir Adolfui Teresiui, kuris išdrožė koplytstulpį Ramanauskui ir kryžių Kadrėnų kaimo partizanams.
Man regis, šiais Lietuvos šimtmečio metais atsiliepdamas į monsinjoro troškimą Povilas Gaidelis išleido knygą „Šimtas širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro“. Rodos, kad pats monsinjoras kalba su tais partizanais, kovotojais, kurių žodžiai sudėti į šią knygą. Štai, partizanas Jonas Semaška – Liepa per teismo spektaklį Telšiuose šaukė: „Jūsų primestas okupuotai Lietuvai karas – baisiausias, kokį tik žinojo istorija. Bet aš tikiu – ateis toks laikas, kai pasaulis pasmerks komunistus už jų kruvino tikslo aukas. O atsisveikindamas su jumis, tautiečiai, – taip, jis ten teisme kreipėsi į mūsų lietuvių tautą, – sakau: prieš Lietuvą komunistai laimėjo tik mūšį, bet ne karą. Karą laimėjo laisvės kovotojai.“ Iš tiesų, kaip nuostabiai gražiai išsireiškė partizanas, pralaimėjo komunistai, o ne laisvės kovotojai. Okupantai kaip pralaimėtojai bijojo nužudytų partizanų, todėl iš jų taip barbariškai tyčiojosi, o pasibaigus kovoms prieš juos, išplėtojo tokią milžinišką šmeižto kampaniją, kad ji nesiliauja ir šiandien. Todėl ir dabar mes dažnai girdime pasityčiojimus iš partizanų.
Taip pat aukso raidėmis Lietuvos Nepriklausomybės kovų istorijoje įrašyta ir Rytų Lietuvos partizanų vado Juozo Streikaus – Stumbro pavardė. Kaltinamas teisme Vilniuje, jis sakė: „Jūs drįstate mane kaltinti? Už ką? Ar tai aš su savo vyrais įsibroviau į Rusijos žemes? Gal mes, lietuviai, trėmėme rusus į negyvenamus šiaurės ledynus? Gal mes jus užpuolėme, jūsų namus plėšėme? Tai jūs atėjote į mūsų žemę, tai jūs užgrobėte mūsų sodybas, pelenais pavertėte daugybę namų, tai jūs šaudėte į mus. Ir jūs dar drįstate mus teisti? Kokia teise? Sakykite, kas jums suteikė teisę pasmerkti mirčiai už tai, kad mes gynėme savo namus, tautos papročius? Žinau, susidorosite su manimi, nužudysite, bet sakau jums: Lietuva dar bus laisva ir mūsų trispalvė dar suplevėsuos! Ateis valanda, kai jus prakeiks visos jūsų pavergtos tautos, ateis laikas, kai jūs būsite teisiami, kai žmonijai reikės atsakyti už jūsų baisius teroro nusikaltimus. Dabar aš tik vieno gailiu: mes mokėme savo vaikus tik duoną auginti, medį sodinti, o reikėjo išmokyti taikliau šaudyti, be gailesčio, nes okupantai mūsų nė vieno nepagailėjo.“
Tuo tarpu laisvės kovotoja Diana Romualda Glemžaitė Bulovienė visų kovotojų balsu prabyla taip:
„Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmoksim sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:
Savo brolį parduot – dar visi neišmokome, ne!
Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.
Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę,
Kur klausysies – aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.
O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.
Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.
Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys –
Mes mokėsim numirt giedru veidu ir tvirta dvasia.“
Kaip ir ši partizanė, kovotojai visada tikėjo, kad baltas Vytis dar pakils virš Lietuvos ir suspindės aukštai padangėje. Jie, kaip ir tu, monsinjore, meldėsi. Štai partizanų malda: „Viešpatie, Tu įdiegei tautoms laisvės troškimą, todėl mes išėjome kovoti už šventąją tiesą, stojame ginti tikro tikėjimo ir pavergtos mūsų tėvynės Lietuvos. Tavo valioje, Viešpatie, mūsų viltis, Tavo valioje – ir mūsų namai. Mes tvirtai tikime, kad Tu, o Dieve, iš neteisybės, karo ir žudynių išvesi mūsų tėvynę į laimingą pergalę.“ Ir regis kad čia, šio nuostabaus parko medžių šlamėjime, aš girdžiu partizanų balsą.
„Lietuvis aš, jūroj praeities dienų
Regiu didingą Lietuvos senovę,
Narsumą herojišką sūnų,
Brangios tėvynės pergales ir šlovę.
Klausydavo Europa mūs kalbos,
Pasaulyje buvom ne iš paskutinių,
Griausmingo mūsų kardo kitados
Visi bijojo lyg vaikai griaustinio.
Ir aš tarnausiu jai ligi mirties,
Nors man pasaulį siūlytų jos vietoj.
Visas jėgas ir ilgesį širdies
Skiriu aš savo žemei numylėtai.“
Taigi šiandien lenkiamės ir dėkojame jums, narsieji, bebaimiai mūsų Lietuvos kovotojai gynėjai. Ant jūsų pamato mes stovime, ant jūsų pamato visada stovės Lietuvos laisvė. Įsirašėme į tą laisvės istoriją tik jūsų krauju. Todėl aš prašau jus, visus Lietuvos žmones, niekada nepraeikite, nepravažiuokite pro šitą parką. Nuolat sustokite prie šių Didžiosios Kovos apygardos paminklų, kad jaunimas – vaikai ir anūkai – matytų kaip mums tai brangu, kad sužinotų tai ne tik iš knygų. Atvykę niekada neskubėkite nueiti, pabūkite, paklausykite, tie partizanai jums kalba – medžių šlamėjime išgirsite, kaip aš išgirdau. Lietuvi, pabučiuok po kojomis krauju permirkusią žemę, pagerbk kapus tėvų didvyrių, iš kur vaikai, kaip rašo mūsų dainius Maironis, „stiprybės semia“. Ir aš maldauju visų: nuolatos pagerbkime partizanus, o tie, kurie juos niekina, tegul mato, kad mūsų yra dauguma.
Pabaigai paskaitysiu vienos partizanės žodžius:
„Tavęs nevarė prievarta į kovą,
Linksmas dienas jaunystės užmiršai.
Laisva valia tu save paaukojai,
Tėvynės šauksmui pirmas paklusai.
Prie vartų tau mergaitės šaukė, mojo:
Sugrįžk, sugrįžk su pergale pas mus.
O rytmetis šaltom rasom raudojo,
Gal jautė, kad negrįši į namus.
Turėjai kartą nesėkmingą kovą,
Bet priešams gyvas tu nepatekai.
Iš keršto jie apnuoginę lavoną,
Už kojų vilko gatvių akmenais.
Išvarę tavo seserį ir brolius,
Senus tėvus, sudegino namus,
Todėl, kad jie išauklėjo herojus,
Kurie, nors mirs, bet laisvės neišduos.“
Buvo tūkstančiai didvyrių ir herojų, kurie neišdavė laisvės. Aš tikiu, kad mūsų maldos ir troškimai dar pažadins daug herojų Lietuvai. Amen.
Šventi žodžiai. Tokių mums vyskupų reikia, ne prisitaikėlių.