Rytas STASELIS
BE MALONIŲ. Profesorius Liudas Mažylis savo, ko gero, viso gyvenimo darbą, apie kurį žinos ateities kartų moksleiviai, nudirbo nelaukdamas malonių ir pirmosios klasės bilietų į Berlyną.
Jeigu iš tikrųjų tai, ką rašo savo socialinio tinklo paskyroje Rimvydas Valatka – esą Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis, ieškodamas Vasario 16-osios Akto, į Vokietiją vyko autobusu – mano širdis dainuoja.
Žinoma, ne dėl to, kad tokia kelionė būtų itin patogi. O dėl to, kad profesoriaus pasiryžimas rodo, kad ne visi mūsų Lietuvoje yra apkerpėję nuo smegenų iki tarpupirščių. Nebūtinai laukia lėktuvo pirmos klasės komforto, kad atliktų savo pareigą ar įgyvendintų savo svajonę.
Kasdien girdėti įvairių valstybės, verslo institucijų atstovus beviltiškai lemenant, esą negalime padaryti to, ano, nes nėra kito ir trečio. Kartu suprantant, kad prieš ketvirtį amžiaus gyvenimas šioje šalyje buvo nepalyginti sunkesnis. Tačiau tasai lemenimas nuo anų laikų nė kiek nepasikeitė. Dabar gal jo net daugiau. Gali žmogus vaduotis iš plėšikų, gali merdėti suriestas ligos priepuolio ar skurdo – bet jei nėra įsivaizduojamų pinigų, tasai darbas nebus nudirbtas, pagalba nesuteikta, policija neatvažiuos.
Dar blogiau – jaučiu, kad vis dažniau nemažai kūrybingų žmonių, jei neturi „pirmos klasės”, yra linkę atsisakyti savo svajonių. Kūrybinių, mokslinių, verslo, pilietinių – viso, ko šiai visuomenei iki skausmo reikia.
O vat profesorius Mažylis savo, ko gero, viso gyvenimo darbą, apie kurį žinos ateities kartų moksleiviai, nudirbo nelaukdamas malonių ir pirmosios klasės bilietų į Berlyną. Ir pamirškite tą verslininkų už Akto suradimą pažadėtą milijoną. Šiandien tas milijonas yra didesnis miražas nei vokiškame archyve saugomas Lietuvai svarbus dokumentas. Ir ne milijonas buvo tas akstinas, kuris vertė Akto atradėją judinti rankas, kojas bei smegenis, o ne vien virkauti dėl tragiškos istorijos mokslo būklės Lietuvoje.
Aš nežinau, nesu tikras, kad būties komfortas yra pats geriausias pažangos, atradimų, proveržių variklis. Daug greičiau – ne. Ar vertintumėm pavyzdžius iš istorijos, ar dabarties. Daugeliu atvejų pažangos atspirties taškas buvo koks nors drėgnas garažas, dvi trys dėžės vietoje stalų ir kėdžių – aplinka, kurią mūsų dabartinis, de facto įteisintas (įsiteisinęs) mokslo, kultūros, politikos ir visos visuomenės elitas niekintų susiriesdamas.
Man modernios Lietuvos „gimimo liudijimo” atradimas Berlyne yra svarbesnis ne ta tiesiogine – istorijos mokslo, o visuomenės sveikatos prasme. Kad dar yra žmonių, kurie be viešųjų ryšių palydos neršia, kruta, juda, planuoja, skaito, bando įgyvendinti kažką reikšminga sau ir kitiems. Paneigdami, kad Lietuva yra pasaulio subinės skylė ir Dievo pamirštas kraštas, iš kurio reikia kuo greičiau trenktis svetur.
Gal todėl vėl prisimenu itin svarbų visuomenės lūžį, kuris, kaip dabar atrodo, mums turėjo tiesiog tragiškų pasekmių. Kažkada, prieš anapilin išeinant ekonomistui akademikui Eduardui Vilkui, kalbėjome apie mūsų verslo bendruomenės kokybę. Narstėme visokius „prichvatizacijos” pionierius ir komjaunuolius, jų praktikuojamą korupciją, sąsajas su kriminaliniu pasauliu. Ir staiga p. Vilkui, prisidėjusiam prie valstybės turto privatizavimo modelio, kilo tokia, kaip man pasirodė, skausminga išvada. Esą jeigu toji verslo karta, kuri pinigą uždirbo kelionėse į Kiniją, Gariūnuose, būtų puoselėjama, o ne niekinama, ji galėjo užaugti iki labai sveiko verslo bendruomenės branduolio. Ne iš karto, pamažu. Per kančias, praradimus, bankrotus. Tačiau prasidėjo čekinė valstybės turto privatizacija ir per porą metų privatizavimo schemomis pasinaudojusi visuomenės dalis iš senosios ir naujosios nomenklatūros sukaupė milžinišką turtą be gyvų pinigų. Ir svorio kategorijos tapo nebelygios.
Pasekmė – įsigalėjusi „vsio zakonno” korporacija (nes įsigalėjo ir versle, ir politikoje, nes už žabtų paėmė žiniasklaidą), o „gariūniniai”, pradėję verslą nuo nulio, taip ir liko uždaryti aukšta tvora, kaip getas. Šiapus tos tvoros žmonės, kažkada metę savo ne itin perspektyvius darbus ir šiek tiek „prasisukę”, nebeturėjo jokių galimybių. „Vsio zakonno” erdvėje jiems nebuvo skirta vietos. Išskyrus viešąją panieką.
Akademikas Vilkas po to pokalbio praėjus lygiai trims savaitėms mirė. Man liko tik prisiminimai: jo mąslus, gilus žvilgsnis, lėtas kalbėjimas, kuris buvo, kaip man pasirodė, labai atviras. Tarsi žmogus žodžiais rašytų sąskaitą sau.
Tačiau taip gi buvo ne tik su verslu. Kiek mokslininkų, nepritapusių prie akademinio „vsio zakonno” segmento, kepančio Lietuvoje dešimtis universitetų, išvyko savo svajones įgyvendinti į užsienio universitetus. O kur dar kultūrininkai, mąstytojai (juk a. a. prof. Leonidui Donskiui visai nebūtina buvo sugrįžti į Lietuvą – jis buvo Europoje paklausus mokslininkas).
Ir kokio Druskininkų mero Ričardo Malinausko eibės verčiant akmenis į Ratnyčios upelį, siekiant pakeisti jo vagą, nėra pagrindinė problema. Ponas Malinauskas yra vienas „vsio zakonno” elito lyderių. Kurie su profesoriais Donskiu ir Mažyliu vienoje šalyje sugyventi negali. Tik tuo atveju, jei pastarieji du (dabar jau, deja, tik vienas) tylėtų užsisiuvę. Nepasakodami, kad svajonės yra pasiekiamos.
Todėl sveikinu visus, kad Lietuvoje gyvena ne tik p. Malinauskas, bet ir profesorius Mažylis.
