Išsaugosime šeimą – Išsaugosime valstybę

Su šia neginčijama aksioma sutiko visi mūsų pašnekovai, paprašyti atsakyti į šešis pagrindinius klausimus apie dabarties laikmetį ir šeimos pokyčius. Tiesa, nuomonės išsiskyrė. Apie tai, kuri jų labiau argumentuota, tesprendžia skaitytojas (Red.)

1.Dėl šeimos formų pastaruoju metu Lietuvoje nemažai diskutuojama. Išsakomos skirtingos nuomonės, ar gali būti šeima laikomos oficialiai santuokos neįregistravusios kartu gyvenančios poros arba drauge gyvenantys giminaičiai – broliai, seserys, dėdės, tetos ir kt. Kokiu teisiniu pagrindu atsiranda šeima?

2. Siūloma suvienodinti oficialiai įregistruotoje santuokoje gyvenančių ir nesantuokiniais ryšiais susijusių asmenų (sugyventinių) teises. Tačiau santuokoje gyvenantys žmonės yra teisiškai įsipareigoję ne tik vienas kitam, bet ir visuomenei, o sugyventiniai įsipareigojimų visuomenei vengia, atsakomybę už savo vaikų auklėjimą ir išlaikymą neretai permesdami valdžios institucijoms. Tad ar turėtų toks asmenų gyvenimo būdas būti valstybės palaikomas lygiai taip pat kaip santuoka?

3. Dažni atvejai, kai moteris, nesusieta teisiniais ryšiais su savo partneriu, bet kartu su juo auginanti kelis vaikus, kaip vieniša motina, gauna valstybės skiriamą pašalpą. O ištekėjusi tiek pat vaikų auginanti moteris paramos negauna, jeigu tik vyro pajamų dalis kiekvienam šeimos nariui keliais centais viršija valstybės nustatytą minimumą. Kurią šeimą, jūsų požiūriu, labiau remia valstybė?

4. Lietuvos teisinėje sistemoje siekiama įtvirtinti registruotos partnerystės institutą. Tačiau mūsų šalies Konstitucijoje (38 str.) nustatyta, kad galima tik vyro ir moters valstybinė santuokos registracija. Vadinasi, nepažeidžiant Konstitucijos registruotos partnerystės įteisinti negalime. Ar pritartumėte, kad būtų keičiama Konstitucija?

5. Net ir įteisinus partnerystę, ji galima tik tarp vyro ir moters. Lietuvos Konstitucinis Teismas 2011 metų rugsėjo 28 d. nutarime pasisakė tik dėl vyro ir moters bendro gyvenimo kartu, iš esmės neleisdamas laikyti šeima tos pačios lyties asmenų bendrą gyvenimą. Tačiau priėmus įstatymą, leidžiantį parterystę tik tarp vyro ir moters, Europos Žmogaus Teisių Teismas, tikėtina, įpareigotų Lietuvą nediskriminuoti žmonių dėl lyties ir šį įstatymą taikyti pripažįstant partnerystės teisę ir tos pačios lyties asmenims. Kaip spręstumėte šią problemą?

6. Jeigu tos pačios lyties asmenys įgytų teisę kurti šeimas, ar pritartumėte jų teisei įsivaikinti kūdikį?

KOMPROMISAS – VISŲ KELIAS

Partnerystė, kad ir neįteisinta, mūsų visuomenėje seniai egzistuoja…

1. Mūsų ankstesnė gyvensena, visuomenėje susiklosčiusios gyvenimo normos bei praktika nulėmė ir požiūrį į šeimą. Tradicinis šeimos modelis – vyras, žmona ir vaikai – visiems atrodė įprastas ir priimtinas. Deja, socialinėje aplinkoje padėtis neretai keičiasi netgi greičiau negu gamtoje. Žmonių socialumas, jų nuostatos, nuolat vykstanti naujų sprendimų paieška labai dažnai laužo ne tik stereotipus, bet ir koreguoja visus šiuos dalykus reguliuojančią teisinę aplinką. Žmonijos dalies, kurią mes geriausiai pažįstame, tai yra europiečių, gyvenimas nestovi vietoje, jis sparčiai kinta, ypač pastaruoju metu. Dėl įvairių aplinkybių ir netradicinių gyventojų pažiūrų atsiranda naujos šeimyninio gyvenimo formos, ir tai, norime, ar ne, turime pripažinti. Deja, į Lietuvą dar nėra atkeliavusi tokių permainų suvokimo būtinybė, nors pakitusi socialinė aplinka ir prigimtinis žmonių socialumas jau seniai reikalauja atitinkamo humanizmo. Jei jo nepademonstruosime, tiesiog atstumsime tą savo piliečių dalį, kuri kitaip interpretuoja šeimos formas.

2. Esu liberalas, taigi nenorėčiau kištis į kitų žmonių gyvenimą, nebent jie patys prašytų pasikalbėti šia tema arba duoti patarimų. Manau, jog kiekvienas iš mūsų turime įvertinti savo pačių pasirinkto gyvenimo būdo riziką. Privalome būti sąmoningi ir nesivadovauti nuostata, jog turime teisę daryti klaidas, o kitų asmenų priedermė tas klaidas taisyti ir mūsų prasižengimus kompensuoti. Net įprastinėse gyvenimiškose situacijose kiekvienas žmogus turi laikytis atitinkamų principų: iš vienos pusės – neleisti, kad supanti išorinė aplinka grubiai kištųsi į jo asmeninį gyvenimą ir jį reguliuotų, iš kitos – tvarkyti savo būtį taip, kad santykis su aplinka neperžengtų visuotinai priimtų teisės ir moralės ribų. Teigdamas, jog poros, gyvendamos be oficialios teisinės šeimos registracijos, rizikuoja, noriu pasakyti ir tai, kad vis dėlto esama priemonių tokios rizikos išvengti. Sugyventiniai turėtų pamąstyti apie galimas krizines tarpusavio santykių situacijas (o jų atsiranda ne tik psichologinėje, bet ir finansinėje srityje), ir pasistengti savo ryšį sureguliuoti kontraktais. Atitinkamų teisinių dokumentų pasirašymas, pagaliau partnerystės santykių įteisinimas yra garantas apsisaugoti nuo daugelio šios srities neaiškumų. Labai rekomenduočiau tai padaryti.

Kol pora turi tik augintinį – kačiuką, šuniuką ar vėžliuką, paprastai finansinių problemų nekyla ir kontraktai pasirašomi nebent dėl didesnės vertės materialinio turto. Tačiau gimus vaikams atsiranda kitos aplinkybės, kur kas rimtesni įsipareigojimai. Kad pastarųjų nebūtų kratomasi, sąmoningi sugyventiniai į bendrą gyvenimą vis dėlto turėtų pažvelgti atsakingiau, įvertindami tam tikrą riziką.

3. Išties šeimų materialinis rėmimas visuomenėje tvarkomas labai formaliais principais, neatsižvelgiant nei į tai, kad vaikus auginančias šeimas nuo materialinės paramos gavėjo ar negavėjo statuso kartais skiria viso labo vieno euro skirtumas, nei į tai, kad gaunamos pajamos būna labai nepastovios (tarkime, kūrybinių profesijų atstovų). Šitoje srityje savo piliečių atžvilgiu mūsų valstybė turėtų laikytis žymiai lankstesnės politikos, atsakingesnių, personalizuotų sprendimų. Tokie sprendimai iš esmės turėtų nenusižengti nei finansinei drausmei, nei įstatymų raidei. Nesant humaniško požiūrio į kiekvieną konkretų atvejį, esamos taisyklės pažeidinėjamos, o tikrąją materialinę šeimos padėtį stengiamasi nuslėpti. Aš jokiu būdu nesakau, kad reikia pažeidinėti įstatymus, tačiau šiuo metu egzistuojanti šeimų materialinio rėmimo sistema privalo būti tobulinama. Esu šalininkas tokių sprendimų, kurie ekonominiu požiūriu nebūtų parankesni šeimos santykių oficialiai neįregistravusioms šeimoms. Žmogiškumo požiūriu tai tikrai netelpa į jokius „teisingo elgesio“ rėmus.

4. Partnerystė, kad ir neįteisinta, mūsų visuomenėje seniai egzistuoja. Bandymas ją ignoruoti, niekinti, mėginimas įtikinti visuomenę, kad tai neigiamas reiškinys, tik stabdo racionalius ir savalaikius sprendimus jos atžvilgiu. O tokie sprendimai būtų naudingi visuomenei. Manau, jog šio klausimo imsis dabartinis Seimas, į kurį išrinkta nemažai jaunų žmonių, kitaip žvelgsiančių į Lietuvoje vykstančias socialines permainas. Žinoma, dalis Lietuvos gyventojų bus tuo nepatenkinti, tačiau teisinėmis priemonėmis sureguliuota partnerystė tikrai netaps paskata individams rinktis būtent ją. Visada yra ir vienokį, ir kitokį gyvenimo būdą pasirenkančių žmonių. Tiesiog visuomenėje bus daugiau aiškumo, atsiras būdas apsaugoti vaikus, jų finansines bei socialines garantijas. O dėl Konstitucijos 38- ojo straipsnio, tai jį galima keisti. Konstitucija juk nėra kažkas nekintama, pati tauta yra jos kūrėja ir tobulintoja.

Dėl būtino partnerystės įteisinimo tam tikros visuomenės jėgos yra linkusios pulti Liberalų sąjūdį. Liberalai kaltinami visuomenės moralės žlugdymu ir daugybe kitų nuodėmių. Tai nėra nauja: pastaruoju metu viso pasaulio liberaliosios jėgos verčiamos pasijusti kaltomis vos ne dėl visų žmonijos prasižengimų; liberalizmas tapatinamas su daugybe visuomenės bėdų ir pralaimėjimų. Norėčiau pabrėžti štai ką: gyvename tokiu laiku, kai be perstojo kas nors keičiasi, ir bandyti nepastebėti tokių pasikeitimų būtų tiesiog neatleistina. Nebūkime dogmatikai, juk kaltųjų ieškojimas teisingų sprendimų ir kompromisų rasti tikrai nepadės. Pats laikas nustoti liberalais gąsdinti visuomenę: esą jie imasi tokių žygių, kurių niekada nebūsią galima atšaukti. Nors yra kaip tik atvirkščiai – trypčiojimas vietoje ir konkrečių veiksmų atidėliojimas yra blogiausia, kas gali Lietuvoje nutikti.

5. Neatmetu galimybės, kad taip gali būti. Visai įmanoma, jog Europos Žmogaus Teisių Teisme gali atsirasti bylų, iškeltų Lietuvos piliečių dėl savo teisės nebūti vienišiems ir turėti teisinį partnerystės su tos pačios lyties asmeniu įforminimą. Manau, jog tokie asmenys turi turėti teisinį bendro gyvenimo apibrėžimą, nuo kurio niekas nenukentėtų. Neįžvelgiu čia didelio žingsnio į šalį nuo mūsų visuomenėje egzistuojančių moralės normų.
Nemanyčiau, kad nuo neigiamo ir niekinamo požiūrio į tos pačios lyties asmenų bendrą gyvenimą tampame stipresni. Juo labiau neturėtų teisės smerkti tokių porų Bažnyčia, juk visų žmonių lygybė prieš Dievą įpareigoja Bažnyčios tarnus laikytis tolerancijos principo. Atmesti viską, kas netelpa į tradicinius supratimo, kaip turi būti gyvenama, rėmus nėra humaniškos visuomenės elgesys.

6. Esu įsitikinęs, kad kiekviena visuomenė tokius klausimus turi spręsti viešos diskusijos keliu. Privalome išklausyti skirtingas nuomones turinčių asmenų argumentaciją. Trečdalyje Europos Sąjungos šalių tokie klausimai vienokiu ar kitokiu būdu yra teisiškai sureguliuoti. Tarkime, įsivaikinti leidžiama tos pačios lyties asmenų šeimoms Švedijoje. Neretai į pagalbą pasitelkiamos surogatinės motinos, dirbtinis apvaisinimas, tik visus šiuos dalykus reglamentuoja įstatymai.

Nemanau, jog turėtume vengti viešos diskusijos šia tema. Neabejotina, jog išsakomos nuomonės labai skirsis, bet juk esame brandžios tautos ir demokratinės valstybės nariai, neturintys bijoti ginti savo poziciją. Manau, jog diskutuoti būtina, kad pagaliau šiuo opiu klausimu būtų surastas kompromisas. Šioje srityje negali būti vienos griežtos ir kategoriškos nuomonės. Valstybėje negalima gyventi su vienpusiškai primestomis nuostatomis. Kompromiso kelias – visų kelias. Žinoma, mūsų visuomenė gal dar tokiai atvirai diskusijai nepasirengusi, bet to nesiimdami, bendro veiksmų vardiklio niekada nerasime. Beje, neretai platesnio požiūrio į dabarties visuomenėje vykstančius reiškinius laikosi į kitas šalis emigravę mūsų piliečiai. Į jų balsą taip pat vertėtų įsiklausyti… Kaip ir į Lietuvoje gyvenančių tautinių bendruomenių narių nuomones. Juk jei kalbame apie socialinę adaptaciją, turinčią tam tikrą praktinę ir humanitarinę prasmę, įtraukti vienos ar kitos tautinės bendrijos narius į viešą diskusiją yra mažiausia, ką privalome padaryti.

***

NEPAINIOKIME BENDRŲJŲ ŽMOGAUS IR SUTUOKTINIŲ TEISIŲ

Reikia atstatyti žmonių supratimą apie asmeninių santykių bei iš jų kylančių įsipareigojimų prasmę bei svarbą…

1. Šiais laikais nieko nestebina, jog, norint naudotis automobiliu, reikia, kad jis atitiktų techninius reikalavimus ir būtų tinkamai įregistruotas. Dar didesni reikalavimai keliami statant namus. Jie turi būti ir sandarūs, ir pakankamai tvirti. Visi supranta, kad valstybė, keldama tokius reikalavimus, siekia užtikrinti gyventojų saugumą. Galėtume sakyti, kad būstus žmonės statėsi nuo priešistorinių laikų ir patys puikiai išmano, kaip tai daryti, todėl valstybinių institucijų kišimasis čia neleistinas. Tačiau visi puikiai žinom, jog nesant kontrolės, įsivyrautų chaosas.

Deja, būtent tokių balsų pasigirsta, kai kalba pakrypsta apie šeimą, mat valstybė irgi bando aiškiau nustatyti, kokiais pagrindais šeima turėtų būti kuriama ir tvarkoma. O juk šeima yra darinys, tiek sudėtingumu, tiek svarba toli lenkiantis automobilius ar namus. Konstitucijos žodžiai, jog šeima – tai valstybės pagrindas, nėra šiaip skambi frazė, juose slypi gili prasmė. Žvelgiant tokiu rakursu, keistai atrodo pastangos „išlaisvinti“ šeimos sąvoką iš bet kokių apibrėžimų. Siekdami tokio laisvumo, panaikiname ir tą realybę, kuri šeimą paverčia visuomenės ląstele.

Mano manymu, svarbiausias principas, leidžiantis atskirti bet kokią žmonių grupę nuo šeimos, yra tas, jog šeima kuriama vyro ir moters laisvu apsisprendimu, vadinamu santuoka. Jeigu vyras ir moteris gali, tačiau sąmoningai vengia apsisprendimo oficialiai įregistruoti šeimą, valstybė neturi tokios sąjungos laikyti šeima.

Gyvenime neretai susiduriame su pačiomis įvairiausiomis situacijomis, kuomet jų dalyviams iškyla klausimas, ar jų sąjunga gali būti laikoma šeima, ar ne. Manau, jog tokie abstraktūs klausimai niekur neveda. Jeigu konkrečiu atveju konkretūs žmonės nori teisinio patvirtinimo, ar jų ryšys gali būti laikomas šeima, tam yra teismai. Būtent šios institucijos yra įgaliotos išnagrinėti visas aplinkybes ir priimti sprendimus vadovaujantis veikiančiais įstatymais.

2. Manau, nereikia painioti bendrųjų žmogaus teisių ir sutuoktinių teisių. Jeigu žmogaus teisės nepriklauso nuo jo socialinio statuso, tai sutuoktinių teisės atsiranda tik sudarius santuoką ir tuo būdu prisiimant labai svarbius įsipareigojimus. Šie įsipareigojimai tokie svarbūs, kad būtų sunkiai įgyvendinami nesuteikus sutuoktiniams taip pat ir išskirtinių teisių. Sugyventinių klausimas įneša rimtos painiavos tiek į žmonių santykius, tiek į jų teisinį reguliavimą. Valstybė patenka į tam tikrą akligatvį siekdama užtikrinti sugyventinių poroje augančių vaikų teises. Juk vaikai neturi pasirinkimo galimybės, tad valstybė bando užtikrinti, kad jie nejaustų skirtumo, ar auga šeimoje, ar sugyventinių aplinkoje. Bet tai padaryti, ko gero, nėra įmanoma, nes skirtumą sukuria patys tėvai, prisiimdami arba neprisiimdami sutuoktinių įsipareigojimus. Turbūt galima be galo nagrinėti priežastis, dėl ko žmonės nemato santuokos prasmės ir renkasi sugyventinių kelią. Manau, labai svarbu tai suprasti ir nesmerkti porų, pasirinkusių tokį kelią.

Ko gero, vienintelis kelias iš šios aklavietės yra bandyti atstatyti žmonių supratimą apie asmeninių santykių bei iš jų kylančių įsipareigojimų prasmę ir svarbą. Ir pradėti jau nuo mažens ruošti vaikus būsimai šeimai, kad jie augdami galėtų kurti vis gilesnius ir tvaresnius tarpusavio santykius. Tuomet santuoka nebūtų kažkoks beprasmis ritualas, bet natūralus žingsnis kuriant sutuoktinių bei jų būsimų vaikų laimę.

3. Reikėtų diferencijuoti valstybės pagalbą: skirti ją tada, kai jos tikrai reikia, ir neskirti nesąžiningiems žmonėms, ieškantiems landų pasipelnyti. Žinoma, į sunkiausias situacijas patenka būtent vienišos mamos, auginančius vaikus. Būtų negailestinga jas palikti be valstybės paramos. Kaip žinoti, kad mama yra tikrai vieniša? Jeigu pažįstame šeimą, atskirti tikrai nėra sunku. Todėl turėtų galioti toks principas: sprendimas dėl valstybės paramos turi būti priimamas kuo arčiau konkrečios šeimos esančių žmonių: savivaldybėse, seniūnijose… Ir, žinoma, būtina skatinti ateities kartas motyvuotai kurti tvarias šeimas, kad kuo mažiau būtų tokių skausmingų dramų, kai vaikai auga be tėčio ar mamos.

4. Manau, nėra jokio loginio paaiškinimo, kam reikalingas partnerystės institutas, arba tie aiškinimai labai „pritempti“. Jeigu mūsų teisinėje sistemoje yra spragų ir tam tikros žmonių gyvenimo sritys nėra teisiškai sureguliuotos, galima priimti reikalingus įstatymų ar Civilinio kodekso pakeitimus bei papildymus. Nėra reikalo įteisinti institutą, savo esme atitinkantį santuoką, tačiau turintį kitą pavadinimą.

5. Taip, įteisinus partnerystę tik tarp vyro ir moters, Lietuva neišvengiamai turėtų įteisinti partnerystę ir tarp tos pačios lyties asmenų. Europoje jau turime precedentų. Tad, kaip jau minėjau, manau, jog Lietuvai nereikalingas partnerystės institutas, o esamas teisines spragas galima užpildyti kitais būdais.

6. Lietuvoje neturime oficialiai įregistruotų šeimų, sudarytų iš tos pačios lyties asmenų. Todėl logiška išvada, kad tokiems asmenims neturėtų būti leidžiama įsivaikinti. Pagrindinis argumentas – taip pažeidžiama vaiko teisė augti šeimoje, sukurtoje laisvu vyro ir moters apsisprendimu sudaryti santuoką.

Įteisinus registruotą partnerystę, atsirastų mūsų teisinei sistemai nebūdingas dualizmas. Būtų du alternatyvūs būdai sukurti šeimą. Klausimas – kokia prasmė?

***

TAI LAISVAS IR VIEŠAS TEISINIS BEI MORALINIS ĮSIPAREIGOJIMAS

Įteisinus registruotą partnerystę, atsirastų mūsų teisinei sistemai nebūdingas dualizmas. Būtų du alternatyvūs būdai sukurti šeimą. Klausimas – kokia prasmė?

1. Kad ir kokių liberalių pažiūrų būtume, klausimo, ar kartu gyvenantys asmenys laikytini šeima, išvengti neįmanoma. Galimi du kraštutinumai: arba patys asmenys nusprendžia, kas yra šeima (o kiti tai privalo besąlygiškai priimti), arba valstybė be asmenų žinios pati nusprendžia, jie – šeima ar ne. Jei būtų įgyvendintas pirmasis variantas, šeimos statusas priklausytų tik nuo asmenų užgaidos. Asmenys, kurie vienas kito atžvilgiu neturi jokių įsipareigojimų, galėtų pretenduoti į šeimos statusą, jei tik jiems taip patogiau. O jeigu būtų įgyvendintas antrasis, tuomet atsirastų galimybė valstybei kištis į privatų asmenų gyvenimą, už juos pačius nusprendžiant, ar jie yra šeima. Vienintelis būdas išvengti šių kraštutinumų – turėti aiškius ir pagrįstus kriterijus, leidžiančius spręsti, kas laikytina šeima. Vienas iš pagrindinių tokių kriterijų – asmenis siejantis moralinis ryšys. Šeima niekada nebuvo tik emocijomis grįstas bendras gyvenimas. Gali būti situacijų, kai tarp šeimos narių atsiranda emocinis atšalimas (pavyzdžiui, tarp tėvų ir vaikų paauglystėje), bet nuo to jie nenustoja būti šeima. Tačiau neįmanoma įsivaizduoti bendrai šeimoje gyvenančių asmenų, kurie nebūtų siejami jokio moralinio ryšio. Todėl pirmiausia reikėtų žvelgti, ar esama pagrindo tokiam moraliniam ryšiui. Tokiu pagrindu gali būti santuoka arba artima giminystė.

2. Tai yra teisingumo klausimas. Šeimos statusas suteikia tam tikrų teisinių privilegijų. Pavyzdžiui, teisę neliudyti vienam prieš kitą teisme ar teisę vienas kitam atstovauti medicinos įstaigose priimant sprendimus dėl gydymo. Tačiau būtų iš principo neteisinga, jei tokios privilegijos būtų suteikiamos bendrai gyvenantiems asmenims, kurie vienas kito atžvilgiu nėra prisiėmę šeimai būdingų įsipareigojimų, arba jei tokie jų įsipareigojimai nekyla iš giminystės ryšio. Įsivaizduokim situaciją, kuomet vyras ir moteris gyvena kartu be jokių įsipareigojimų ir vienas iš jų patiria avariją. Tuo atveju sugyventinis priima sprendimą dėl patyrusiojo avariją gydymo. Ar teisinga tokią teisę suteikti asmeniui, kuris kito asmens atžvilgiu nėra prisiėmęs jokių rimtų įsipareigojimų? O santuokos esmė – laisvas ir viešas teisinių bei moralinių įsipareigojimų vienas kito atžvilgiu prisiėmimas. Tai ir yra su šeimos statusu siejamų teisių bei privilegijų pagrindas.

3. Taip, tai ydinga praktika. Nesakau, kad nereikia remti nesusituokusių vaikus auginančių moterų. Tačiau rėmimo tvarka neturi būti palankesnė nesusituokusiems nei susituokusiems asmenims.

4. Tai, kad kas nors nėra numatyta Konstitucijoje, savaime nereiškia, jog to negali įteisinti įstatymų leidėjas. Tačiau problema yra kita. Įteisinus registruotą partnerystę, atsirastų mūsų teisinei sistemai nebūdingas dualizmas. Būtų du alternatyvūs būdai sukurti šeimą. Klausimas – kokia prasmė? Juk niekam nekyla mintis, kad valstybėje turėtų būti du alternatyvūs būdai, pavyzdžiui, sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius. Tačiau dar rimtesnė problema ta, kad, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, registruotos partnerystės institutas leistų nebepaisyti šeimos prigimtinio pobūdžio, kylančio iš tėvystės bei motinystės tarpusavio papildomumo. Registruotos partnerystės įteisinimas atvertų kelią kitų bendro gyvenimo formų prilyginimui santuokai, o tai iš esmės pakeistų ir šeimos sampratą.

5. Europos Žmogaus Teisių Teismas suformavo tokią praktiką (Vallianatos ir kt. byla prieš Graikiją), kad, jei valstybė įteisina skirtingos lyties asmenų partnerystę, ji privalo įteisinti ir tos pačios lyties asmenų partnerystę (kitokiu atveju tai būtų laikoma diskriminacija dėl lytinės orientacijos). Todėl, norėdama išsaugoti prigimtinę šeimos sampratą, valstybė neturi kito pasirinkimo, kaip tik tokią šeimos sampratą aiškiai apibrėžti Konstitucijoje.

6. Tiek Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, tiek Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas nurodo, kad, priimant sprendimus ar leidžiant teisės aktus, visuomet turi būti atsižvelgiama į geriausius vaiko interesus. Vienas iš pamatinių vaiko interesų yra turėti tėtį ir mamą (įtėvį ir įmotę). Tiek įstatymų leidėjas, tiek institucijos, priimančios sprendimus dėl įvaikinimo, privalo į tai atsižvelgti.