Balandžio 20 d. „Respublikoje” skelbiamas pokalbis su Europarlamentaru Broniumi Rope po Seime surengtos diskusijos dėl žemės pardavimo saugiklių, kurioje dalyvavo ir Europos Komisijos atstovai.
Vyriausybė, išsigandusi Briuselio grasinimų, kad dėl kai kurių saugiklių, varžančių įsigyti žemę spekuliaciniais tikslais, mums bus pritaikyta solidi bauda, pasiryžusi naikinti kone visus saugiklius. Tačiau paaiškėjo, kad baimė gerokai perdėta. Mes jų galime įsivesti ir dar daugiau, ir net griežtesnių, tik baimė užgožė protą ir iki šiol net nebuvo pasidomėta, kokius draudimus nebaudžiamai taiko kitos ES valstybės.
Europarlamentaro Bronio Ropės Seime surengtoje diskusijoje, kurioje dalyvavo ir Europos Komisijos atstovai, paaiškėjo, kad yra šalių, kuriose taip pat taikomi žemės pardavimo saugikliai, ir net griežtesni, o pas mus Vyriausybė, esą bijodama sankcijų, beveik visus juos nori panaikinti.
Saugikliai yra galimi, tik mes pernelyg norime įtikti Briuseliui? – „Vakaro žinios“ teiravosi europarlamentaro Bronio ROPĖS.
– Šiuo metu pretenzijos dėl saugiklių pareikštos šešioms ES valstybėms, tarp jų ir Lietuvai bei Latvijai. Pretenzijos pareikštos dėl to, kad kai kurie saugikliai pažeidžia ES teisę. Pavyzdžiui, reikalavimas turėti ūkininko pažymėjimą, jei tu nori įsigyti žemės, arba turėti trejų metų kvalifikaciją. Tokio pobūdžio apribojimų norint įsigyti žemę tikrai negali būti. Su Europos Komisijos pagalba aš su komanda surinkome visų šalių taikomus apribojimus. Didelėje dalyje šalių tie apribojimai maži arba jų visai nėra, o kai kuriose tie apribojimai yra dideli. Jie nukreipti prieš spekuliaciją žeme, kad nebūtų superkama žemė ir, pakilus kainai, pardavinėjama. Juk žinome, kad Lietuvos ir kai kurių senų ES šalių žemės kaina skiriasi iki 10 kartų. Tai gera vieta investuoti ir po to pasiimti didelį pelną. Mūsų tikslas ir buvo surinkti, kokius apribojimus yra įsivedusios ES šalys, ir kartu su Seimo Kaimo reikalų komitetu bei Europos Komisijos atstovu, atsakingu už šiuos reikalus, pakalbėti, kokius apribojimus Lietuva norėtų ir galėtų įsivesti.
Iš principo apribojimai yra trijų rūšių. Vieni apribojimai – įsigyjant žemę. Antri, kurias taiko kai kurios šalys, – žemės konfiskacija, jei nevykdai tam tikrų sąlygų. Pavyzdžiui, įsigyji žemės ūkio paskirties žemę, bet ją naudoji kitai paskirčiai.
– Ar tose valstybėse žemė konfiskuojama, jei ji stovi apleista, nedirbama, tik telaukiant, kol pabrangs ir bus galima ją brangiai perparduoti?
– Taip, jei kažkas tik „augina pinigus“, jo žemė konfiskuojama. Trečia apribojimų rūšis – įsigyjamų hektarų kiekis.
– Kodėl tik šešioms ES narėms pradėtos pažeidimų procedūros, jei saugiklių yra įsivedusios visos?
– Pradėtos procedūros tose valstybėse, kuriose pažeidžiamas konkurencingumas. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra reikalavimas turėti ūkininko pažymėjimą. Jis riboja konkurenciją ir galimybes. Pavyzdžiui, aš neturiu pažymėjimo, bet moku ir noriu dirbti žemę. Kodėl tada negaliu jos įsigyti? Arba vengrai draudžia parduoti žemę kitų ES šalių piliečiams ir šio saugiklio nenori pašalinti. Todėl šalis, ko gero, bus atiduota ES Teisingumo Teismui, mat pati Europos Komisija negali taikyti sankcijų.
Mūsų Vyriausybė siūlo atšaukti kone visus saugiklius, nors iš naikinamų šešių tik trys pažeidžia ES teisę, o trys tikrai nepažeidžia. Bet mes galime įsivesti naujų, kurie nepažeidžia ES teisės, bet stabdys spekuliaciją. Todėl su Europos Komisija ir aiškinomės, kokie tie saugikliai galėtų būti.
– Kodėl mūsų Vyriausybė taip uoliai naikina net tuos saugiklius, kuriuos yra įsidiegusios kitos šalys?
– Matote, kai Europos Komisija pateikia pretenziją, paprasčiau yra panaikinti viską. Tada žinai, kad ateityje nebeturėsi jokių pretenzijų. Tačiau aš nemanau, kad toks kelias teisingas, reikia ginti savus interesus. Deja, mes pernelyg dažnai viską nurašome Europos Sąjungai: ji esą neleidžia to, neleidžia ano. Daugeliu atvejų galima tenkinti savo poreikius, kartu nepažeidžiant Europos interesų.
– Jūs, kaip „valstiečių“ partijos vicepirmininkas, nebijote būti balta varna tarp savo partijos narių, nes ten net ir buvę tokie saugiklių šalininkai, kaip žemės ūkio ministras Bronius Markauskas ar Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas, „atsivertė“ ir sako, kad geriau su Europos Komisija nesipykti ir saugiklių atsisakyti?
– B.Markauskas visa tai, ką pasakoju, – kad kai kurie saugikliai tikrai gali būti, – tikrai žino, nes buvau pasikvietęs ir ministerijos žmones, ir Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovus bei Briuselyje suvedžiau juos su Europos Komisija. Visi žino, kad kai kurios šalys turi įsivedusios apribojimus, kuriuos galime įsivesti ir mes. Juo labiau kad ūkininkai nepritarė Vyriausybės siūlymams naikinti kone visus saugiklius.
– Nebijote partijos sankcijų, nes kalbate priešingai nei Vyriausybė?
– Prieš Vyriausybę aš neinu, B.Markauskas žinojo, ką teikė, jam buvo pasakyta, kad yra galimybė įvesti saugiklius. Bet jo ir Vyriausybės buvo tokia nuostata, kad reikia panaikinti saugiklius, o jei Seimas norės juos išlaikyti ar naujų įvesti – bus galima tai padaryti.
– Kitaip tariant, B.Markauskas ir Vyriausybė nenorėjo prisiimti atsakomybės?
– Nežinau, norėjo ar nenorėjo, tačiau Žemės ūkio ministerija, manau, paraidžiui įvykdė Europos Komisijos siūlymą ir atidavė Seimui.
– Daugiau nei paraidžiui…
– Daugiau, nes galėjo pasiaiškinę, kokie galimi apribojimai, juos pasiūlyti Seimui. Tačiau mūsų politikai per mažai pasinaudoja europarlamentarais, konsultacijomis. Dabar, pavyzdžiui, prezidentė vetuoja pataisas dėl vidaus sandorių. O kodėl nepasiaiškinama, kokia praktika yra kitose ES šalyse? Gal tik po to reikėtų priimti sprendimus?
– Kodėl dalis jūsų partijos narių taip „pakeitė plokštelę“ – dabar kalba jau už saugiklių naikinimą?
– Kai buvo renkami parašai, buvo noras suorganizuoti referendumą. Tačiau kai jis nepavyko, teko skubiai įtvirtinti saugiklius, nes baigėsi draudimo pardavinėti žemę užsieniečiams terminas. Tačiau išėjo taip, kad tie saugikliai galioja ne tik užsieniečiams, bet ir lietuviams. Dalis buvo tuo patenkinti, liberalių pažiūrų žmonės, kurie žemę mato tik kaip nekilnojamąjį turtą, nepatenkinti.
– Jūs už tai, kad reikia saugiklių nuo savų spekuliantų ir visų be išimties užsieniečių?
– Toks saugiklis, kad užsieniečiams iš viso negalima būtų leisti įsigyti žemės, yra negalimas, to netaiko nė viena valstybė. Bet galima apriboti galimybes taip, kaip, pavyzdžiui, Danija, kur žemės įsigyti galima tik toje vietovėje pagyvenus ne mažiau nei 10 metų. Arba turėti ten gyvenamąjį būstą. Arba Skandinavijoje yra reikalavimas mokėti naudoti žemę. Tai neprieštarauja ES teisei. Aš tokius saugiklius tikrai palaikyčiau, todėl norėčiau su jais visus supažindinti – kad žemė nebūtų tik prekė, kad ją įsigyti galima būtų tik su tam tikrais įsipareigojimais, nes ES teisė numato principą, kad žemė yra ypatinga prekė, turinti ne tik ekonominę, bet ir socialinę, kultūrinę, ekologinę bei kitokią vertę, kurios neįmanoma išmatuoti vien pinigine išraiška. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, kaip sakiau, nesilaikančių įsipareigojimų žemė yra nacionalizuojama. Čekijoje pirmumo teisę įsigyti žemę turi smulkus ūkininkas – kad nebūtų taip, jog stambus plečiasi, o smulkus negali prie žemės prieiti.
– Mes Briuselio nurodymus vykdome pernelyg uoliai, kartais vykdome net tai, ko iš mūsų nereikalaujama, kad tik įtiktume?
– Aš ne vieną kartą susidūriau, kad Lietuvoje valdžia, nenorėdama aiškintis, nenorėdama derėtis, aiškina, esą Briuselis liepia – ir viskas. Štai kai ūkininkai negavo visos išmokos už pieną, nes esą per daug primelžia, pasirodė, kad Lietuva per uoliai pritaikė sankcijas. Tam ES ir sukurtas Teisingumo Teismas, kad išsiaiškintume. Bet mes viską vykdome net jame nebandydami išsiaiškinti, ar kas nors pažeidžia ES teisę, ar ne.
Povilas GYLYS, Ekonomistas, profesorius, buvęs užsienio reikalų ministras ir Seimo narys:
Lietuvą valdo žmonės, menkai suvokiantys nacionalinį interesą. Tas pataikūniškas instinktas yra labai ryškus. Visada reikia ieškoti būdų, kaip apginti žemę – kaip Lietuvos valstybės teritoriją. Nereikia maišyti. Žemė yra ne vien prekė. Žemė yra teritorijos dalis. Staklės ar kažkas panašaus yra viena, o žemė – visai kas kita. Reikia žiūrėti į perspektyvą, nes gali pasirodyti, kad valstybė, jei dabar nieko nesiims, vėliau negalės priiminėti sprendimų, naudingų šaliai. Jei aš gerai prisimenu, Danijoje yra „kieti“ saugikliai – norint įsigyti žemės, reikia būti pragyvenus šalyje ne mažiau nei 10 metų ir panašiai. Kas trukdo mums tokius priimti? Tačiau mes einame prieš srovę, nors kitos Rytų Europos šalys, kuriose tarnystės sindromas irgi buvo nemenkas, atsitokėjo ir suprato, kad kitų valstybių stambaus kapitalo atėjimas turi ne tik pliusų, bet ir minusų.
Žinome, kad „Ikea“ masiškai superka miškus. Tačiau net diskusijos nėra šiuo klausimu. Pataikaudami ES mes atšaukinėjame saugiklius, priimame pataikūniškus sprendimus, o paskui ateities kartoms bus labai sunku ką nors bepakeisti, nes, kaip žinote, privati nuosavybė yra šventa. Aišku, šneku su ironija, tačiau iš tikrųjų vyrauja toks požiūris, kad valstybė yra niekas, o privati nuosavybė – viskas.
Pataikūniškumas pasireiškia ne tik žemės saugiklių naikinimo, kai to net nereikia daryti, klausimais. Pataikūniškumo sindromas vyrauja visais klausimais. Pasakė – o mes darome. Kitose valstybėse taip nebūna. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse prieš kokius 15 metų buvo milžiniškos diskusijos dėl to, kiek užsienio kapitalo įsileisti, kiek žemės savininkų įsileisti, kiek dėl to bus iškirsta miškų ir panašiai. O mes neturime lyderių, kurie sugebėtų pakovoti už nacionalinius interesus.
Primename, kad Lietuvos žmogaus teisių organizacijos 2016 m. birželio mėn. kreipėsi į Europos komisiją pažymėdamos, kad Lietuvoje visų žemę perkančiųjų galimybės ja naudotis galioja tiek Lietuvos, tiek užsienio valstybių asmenims, tuo tarpu dėl nevienodų išmokų Lietuvos žemdirbiams sukuriamos nelygiavertės galimybės dalyvauti žemės rinkoje perkant ir parduodant žemės ūkio paskirties žemę ir todėl yra pažeidžiami laisvos konkurencijos principai. Žmogaus teisių organizacijos paragino Komisiją pašalinti ir Lietuvos žemdirbius diskriminuojantį išmokų paskirstymą.
Į tai rugpjūčio 11 d. Europos Komisija pateikė atsakymą, kuriame buvo patikinta, kad išmokos Lietuvos žemdirbiams bus kur kas teisingesnės – tiesioginių išmokų dydis Lietuvoje labai išaugęs ir iki 2020 m. pasieks minimalų pagalbos dydį.
Ar jau galime džiaugtis pažadėtų teisingumu, tesprendžia Lietuvos politikai ir patys žemdirbiai.
