Pabudo lietuviški depardje ir šaukia: „Duokite mums viską, ko norime, o jei ne – emigruosime“. Aš sakau, – gero kelio. Šiek tiek ironiškai galima pridurti, kad lietuviai drąsūs, dideli mokesčiai jų negąsdina, tad vienos iš socialinių įmonių inkubatorių atstovas Nerijus Briedis drąsiai kelia sparnus į Prancūziją. Manau, kad visi galime prisidėti prie jo (ir jo draugų) bilieto, nes tai, ką išdarinėjama pastaraisiais metais, kai gudrūs veikėjai susišluoja i atskirties grupėms skirtus pinigus, nebebus toleruojama. Žaidimo taisyklės keičiasi ir keisis vis radikaliau.
O dabar tiesiog primenu, kad, pirma, melas nėra tinkamas palydovas: bandydami ištaisyti tai, ką briedžiai beviltiškai diskreditavo – neįgaliųjų integravimą į darbo rinką sistemą – mes remsimės faktais, o ne skambiais šūkiais. O apie tai, kad su socialinių įmonių sistema reikalai prasti, kalbama jau daugiau, kaip penkerius metus. Raudonas korteles rodo valstybės audito ir kontrolės institucijos. Reformos pradėtos prieš ketverius metus – bet jos stringa.
Antra, skirtingai, nei teigia šio straipsnio autorius, Seime vadinamojo „rankinio stabdžio“ įstatymas kol kas praėjo tik vieną stadiją, ir labai tikėtina, kad jį gali bandyti torpeduoti suinteresuotos grupės. Vis dėlto padarysiu viską, ką galiu, kad būtų panaikintas klaikiausias šio vadinamojo socialinio verslo segmentas – socialinių įmonių veiksmai valymo sektoriuje.
Tiesa, priešingai, nei aiškina N. Briedis, labai abejoju, kad šios įmonės masiškai atleis darbuotojus. Viena vertus, darbo jėgos rinkoje labai trūksta; kita vertus, jeigu darbuotojai bus atleisti tik todėl, kad mažėja subsidijos, tai tada N. Briedis ir jo draugai neturi jokios moralinės teisės aiškinti, kad jiems svarbūs neįgalieji. Tada tegul taip ir sako, kad jie naudojasi neįgaliaisiais, kaip savotiškais moderniais vergais, nemokama darbo jėga. Dirbate ponai briedžiai savo pelnui (kurio uždirbate labai nemažai ir dar turite dideles mokestines lengvatas), tad neaiškinkit, kad jums rūpi socialiniai tikslai ir neįgalieji. Jums rūpi lengvai gaunami biudžeto pinigai ir labai baisu netekti nemokamos darbo jėgos. Subsidijų „karuselės“ pabaiga, be kita ko, reiškia ir tai, kad bus baigtas tyčiojimasis iš žmonių, kurie dėl terminuotos subsidijos jai pasibaigus tiesiog išmetami: nebebus galima panaudoti statuso, suteikiančio lengvatą, o po to žmogaus atsikratyti.
Ponas N. Briedis itin atvirai ir ciniškai tyčiojasi iš tų žmonių, kuriems sakosi atstovaujantis, ir tada, kai aiškina, kad netekusios specialus statuso tos įmonės įdarbins visus iš eilės, o ne vien neįgaliuosius. Tai moralinis charakiri, kuriuo briedžiai neįgaliesiems parodo, kaip išties juos vertina – o vertina kaip nevykusią, prastą darbo jėgą, kuri privalo būti visaip paramstoma.
Bendrai imant būtent tai, kaip vadinamųjų socialinių įmonių atstovai kalba apie neįgalius asmenis, ir žeidžia labiausiai. Ir jie net nebando to slėpti, kad tų žmonių net žmonėmis nelaiko. Tik instrumentu subsidijoms srėbti. Jie atvirai, šaukte šaukia: neįgalieji yra neverti nieko. Net darbo. O mes, gerieji „briedžiai samariečiai“, juos pakenčiame (o išties išnaudojame) tik todėl, kad jūs mums už tai gerai mokate.
Kartą ir visiems laikams privalome suprasti: negalia nereiškia, kad žmogui turi būti lemta dirbti tik purviniausią ir blogiausiai apmokamą darbą, kurį, be kita ko, dar didžia dalimi apmoka valstybė. Dabar svarstoma nauja socialinio verslo koncepcija remsis Vakaruose įprasta praktika, kad visi žmonės turi teisę dirbti ir užsidirbti, ir niekas negali būti baudžiamas vien todėl, kad jis kitoks. Net jeigu tikime, kad jis kitoks. Kol kas svarstome, tarkime, apie darbdavio kaštų „išlyginimą“, jeigu jis priima didesnių sąnaudų reikalaujančias darbo grupes (pavyzdžiui, darbo vietos įrengimas, papildomų išlaidų pvz. už privalomas ilgesnes atostogas kompensavimas, ir panašias).
Svarstomas naujasis socialinių įmonių įstatymas yra atsakingas, tarpinis dokumentas, kuriuo, be kita ko, stabdomas ir neproporcingas biudžeto lėšų švaistymas. Tai nėra galutinis dokumentas, kuriuo apibrėžiamos naujos atskirties grupių integravimo į darbo rinką sąlygos. Galutinis naujos sistemos vaizdas paaiškės mūsų Darbo grupei Seime su ministerijų pagalba suformulavus naują ir platesnę koncepciją. Joje išliks subsidijos sunkiausią negalią turintiems asmenims. Neįgalieji Darbo biržos nebebus varomi dirbti tik į socialines įmones, nes toks įmonių statusas bus panaikintas. Bus kuriamas išlaidų darbo vietai įrengti ir pritaikyti neįgaliųjų poreikiams mechanizmas, į kurį turėtų įeiti ir darbo vietos įsirengimo kaštų padengimas dirbantiems individualia veikla. Padarysime, kad verslui, kuris samdo darbuotojus, nebūtų jokio finansinio skirtumo, ar jis samdo žmogų turintį ar neturintį neįgalumą. Rimtas ambicingas tikslas, kad į darbo rinką, kurioje dabar dirba apie 47,000 neįgaliųjų (iš kurių tik 7000 socialinėse įmonėse, susiurbiančiose praktiškai visą biudžeto paramą) būtų įtraukta apytikriai 80-90 tūkstančių darbingo amžiaus neįgaliųjų (iš bendro 250 000 neįgaliųjų skaičiaus).
Beje, dabar mums Lietuvoje svarbiausias dalykas ne paremti cinišką, biudžeto lėtomis mintantį ir kerojantį „verslą“, o taip sudėlioti švietimo sistemą, kad už jos durų neliktų neįgaliųjų (o tokia dabartinė realybė). Kai gatvėse išvysime žmones ratukuose, sunkiau judančius, prasčiau matančius ir/ar nematančius, ir nelaikysime jų kitokiais, mūsų šalis irgi bus kitokia.
Reakcija buvo į šį straipsnį
