Piliečių gynybos iniciatyvų paramos fondo direktoriaus Stasio Kaušinio jau kurį laiką negirdėti Lietuvoje. Pasirodo, jis prieš pustrečių metų išvyko į Ukrainą, kur padeda naujai įsteigtoms nevyriausybinėms organizacijoms.
– Ar jūsų draugai nesistebi, kad staiga viską metėte ir išvykote į Ukrainą? – „Lietuvos rytas“ paklausė S.Kaušinio.
– Jie prie mano kelionių jau įprato ir netgi vadina mane emigrantu. Aš jiems aiškinu, kad man, kaip žmogaus teisių stebėtojui, Lietuvoje nuobodu. Valstybė rūpinasi, kad čia nebūtų pažeidžiamos žmogaus teisės, todėl namuose esu kur kas mažiau reikalingas. Ugniagesys lekia ten, kur gaisras, o žmogaus teisių gynėjas – kur didžiausia tikimybė, kad gali būti pažeistos žmogaus teisės. Negi pulsi aiškinti apie pareigos jausmą.
– Apie kokį pareigos jausmą kalbate?
– 1990 metais į Lietuvą atvyko žmogaus teisių organizacijų atstovai iš Lenkijos, Danijos. Jie mums labai padėjo. Lenkijoje net veikė žmogaus teisių mokykla Rytų Europos aktyvistams, kurioje jie išmokdavo dirbti efektyviai. Juk nevyriausybinių organizacijų veikloje būtini ne tik teorinis pasirengimas ar geri norai, bet ir profesionalūs įgūdžiai. Taigi dabar jaučiu pareigą padėti kitiems.
– Ką veikiate Ukrainoje?
– Išvykau 2013 metų gruodžio 1-ąją, kai Maidane buvo žiauriai sumušti studentai. Supratau, kad Ukrainoje bręsta rimti įvykiai ir galiu būti ten naudingas. Iš pradžių ten stebėjau žmogaus teisių padėtį ir apie tai pranešdavau Lietuvos žmogaus teisių gynimo organizacijoms. Teikdavau informaciją ir žurnalistams. Kai Ukrainoje pradėjo kurtis naujos nevyriausybinės organizacijos, vienijančios Maidano dalyvius, teko konsultuoti ir jas. Šiuo metu aktyviems piliečiams patariu, kaip steigti nevyriausybines organizacijas, kokią informaciją apie save skleisti, kaip užmegzti ryšius su bendraminčiais, kaip ieškoti finansuotojų.
– Ar nevyriausybinės organizacijos Ukrainoje turi kokių nors išskirtinių bruožų?
– Prasidėjus kariniams veiksmams ten pradėjo kurtis naujo tipo organizacijos. Ukrainos pergalei, nors dar negalutinei, lemiamos reikšmės turėjo savanoriai. Vieni išėjo kovoti, o kiti juos aprūpindavo amunicija, maistu, medikamentais, rengė mokymus. Po mūšių savanoriai grįžo į Kijevą ir pradėjo steigti organizacijas. Jie rūpinasi ne tik socialiniais reikalais – savanorių gydymu ar pašalpomis, bet ir politinėmis šalies problemomis. Savanoriai nepatenkini tuo, kas vyksta Ukrainoje, ypač korupcija. Jų idealai nesutampa su realybe. Tai stipri ir organizuota visuomenės dalis – buvę kovos draugai. Jie veikia efektyviai – aš jiems tik padedu ir patariu. Pasiūliau kartu rengti apskritojo stalo diskusijas, kur aptariamos svarbiausios problemos – šalies saugumas, NATO pagalba, Krymo situacija. Daugelis žmonių supranta, kad Ukraina yra teisinė valstybė ir visi jų veiksmai turi atitikti konstituciją, tarptautines teisės normas.
– Ar Ukrainoje yra ir daugiau žmogaus teisių gynėjų iš kitų šalių?
– Kartą mane pakvietė į konferenciją, į kurią buvo atvykę ir žymūs žmogaus teisių gynėjai iš Rusijos. Aš dirbau grupėje, kuri svarstė keitimąsi belaisviais tarp Rusijos ir Ukrainos. Žmogaus teisių gynėjų iš kitų valstybių nesu sutikęs.
– O ką Ukrainos aktyvistai kalba apie Lietuvą?
– Ragina neklausyti perspėjimų, kad Lietuva savo veiksmais gali suerzinti Rusiją. Jie primena, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Europos lyderiai ragino neerzinti A.Hitlerio, o viskas baigėsi katastrofa. Daugelio ukrainiečių įsitikinimu, reikia rengtis galimai Rusijos agresijai.
– Kas jus finansuoja?
– (Po ilgos pauzės.) Aš gyvenu iš santaupų. Diplomatiškai kalbant, mano fondas užsiima ūkine veikla – įstatyme tai numatyta. O kodėl apie tai neklausiate tų, kurie važiuoja į Norvegiją gaudyti lašišų, kas juos finansuoja?
