Lyderis – tai prekeivis viltimi Napoleonas Bonapartas
„Kuomet šalį palieka mokslininkai, inžinieriai, gydytojai ir kiti protinio darbo atstovai, išvažiuoja tautos žiedas – inteligentai, tuomet valstybės valdymą perima verslininkai, politikais tampa plebėjai ir praeiviai iš gatvės, o parlamente deputatų vietose įsitaiso turgaus spekuliantai, sportininkai ir aktoriai“…
Labai jau pažįstamas pasirodė šis „vaizdelis“. Tenka prisiminti: istorija vystosi spirale, kai padariusi laiko kilpą, ji pasikartoja kitu laiku. Straipsnio pradžioje pacituoti žodžiai buvo ištarti prieš 85 metus! 1932 metais Riksdage, Migracijos ir demografinės politikos komitete, juos ištarė Charsas Jensenas (1904–1971), tuometinis Švedijos socialdemokratų darbo partijos pirmininko politikos patarėjas…
Bet net ir Švedija nebuvo tokioje apverktinoje padėtyje kaip dabartinė Lietuva, tačiau jos politikai buvo protingesni, ryžtingesni ir nebijoję imtis atsakomybės, kada to labiausiai reikėdavo. Ir parlamentinis komitetas, kaip matom, buvo įkurtas ir veikė (ne bereikšmė komisija, kaip Lietuvoje). Šiuo klausimu kasmet tampu vis didesniu pesimistu, nes jau daugiau nei dešimtmetį stebiu mūsų politikų neįgalumą suformuluoti savo valią emigracijos klausimu. Visiškas paralyžius: jokių minčių, jokių sprendimų, jokios reakcijos į pasekmių šalinimą. Daugeliui jų iki dabar sektinas pavyzdys yra tik Airija.
Jos ekonomika iš tiesų suklestėjo, tuo tarpu airių kalbos vartojimas, atvirkščiai proporcingai ekonomikos augimui, seklėjo ir siaurėjo tol, kol galop buvo išstumtas ir pašalintas iš Airijos visuomeninio gyvenimo, politikos ir kultūros. Dabar airių kalbą išgirsi nebent kur nors kaime. Taigi, ekonominis suklestėjimas ištirpdė tautą: daug airių emigravo, dar daugiau atvyko imigrantų, užėmusių išvykusiųjų vietas. Airiai emigravo kaip ir mūsų tautiečiai dabar, nes nesutiko dirbti už skatikus, iš kurių išgyventi buvo neįmanoma. Viskas labai greitai kito: prie naujų sąlygų taikėsi ikimokyklinė, švietimo, kultūros, mokslo, socialinė, ekonominė ir kt. valstybės sistemos. Airių emigrantų tarpe palaipsniui nyko ryšiai (kalba, kultūra, tradicijos), kadaise subūrę ir suklijavę žmones į tautą. Kas išvažiavo, tas išvažiavo, ir jokia gerovė, sukurta Airijoje, dabar jų nesugrąžintų atgal, nes po pasaulį išsibarstę airiai, jau kelios kartos yra įleidę savo šaknis svetur. Kad daug jų investavo į paskutinį Airijos ekonomikos augimo stebuklą – taip pat tiesa. Tačiau jie atsivežė tik savo pinigus, šeimas ir nekilnojamąjį turtą palikę ten, kur gyveno. O pajutę pirmuosius ateinančios ekonominės krizės Airijoje požymius, gerokai papildę savo pinigines, be jokių įspėjimų, įsipareigojimų ar sentimentų buvusiai tėvynei, pirmieji nutraukė savo biznį ir išmovė atgal – ten, kur gyveno, taip tik pagreitindami ir krizės atėjimą, ir pasunkindami bendrą Airijos žmonių ekonominę padėtį.
Tačiau man atrodo, kad šį pasiekimą reikėtų vadinti ne ekonomikos stebuklu, o šiuolaikiniu globalizavimo pavyzdžiu. Šiandieną tai tikras tautų katilas, verdantis ar gaminantis Airijos teritorijoje naujos kokybės visuomenę, be jokių įsipareigojimų ir sentimentų čiabuviams. Iš dabartinių pasaulio valstybių tarpo globalizavimas pasirinko silpniausią grandį – labiausiai pažeistą valstybę. Gerovė už tapatybės praradimą! Kas kitas..? O ar mes esame pasirengę mokėti tokią kainą? Nuo atsakymo išsisukti nepavyks, nors politikai, kaip matyti, labai to norėtų…
Manau, esame pakeliui, o viskas priklausys nuo to, kur pasuksime. Todėl sugrįžkime prie Lietuvos gyvenimo. Daug vilčių teikę paskutiniai Seimo rinkimų rezultatai, deja, sklaidosi it lengvas ankstaus ryto rūkas. Matyt, šiam Seimui tikrai teko per daug naujokų: beveik mėnesį pusė jo narių susireikšminusiais veidais vaikščiojo it povai, besitaikantys į naujųjų Lietuvos gelbėtojų vaidmenį. Tačiau tam, kad tokie norai išsipildytų, reikėjo, kad savimi išliktų bent jau abu valstiečių lyderiai – R. Karbauskis ir S. Skvernelis, į valdžios Olimpą atvedę vienas kitą. Aišku, prie tokių rezultatų prisidėjo ne tik politinių partijų tapatybių krizė, bet ir rinkėjų noras nubausti valdžioje buvusius. Balsuota buvo ne tiek „už“, kiek „prieš“ valdžioje buvusias politines partijas. Po priesaikos procedūros Seime sekę įvykiai parodė, kad valstiečių vadams nepavyko išlikti tokiems pat nuoširdiems ir pasitikintiems, kokie jie buvo prieš rinkimus. Nepavyko apsiginti nuo opozicijos dažnai metamų klastingų kaltinimų, pagrįstų noru pamokyti į Seimą patekusius „išsišokėlius“. Gajūs dvigubi standartai: niekas iš „šventosios opozicijos“ nepasitraukė iš Seimo paskui G. Kildišienę. O čia dar į bendrą puolimo frontą įsijungė verslo bei finansų grupuotės, kurioms priešrinkiminiai LVŽS pasiūlymai buvo lyg peilis po kaklu. Todėl dabar stebime, kaip vienas po kito LVŽS dalinti pažadai dingsta iš įvairių programų arba pakinta taip, kad yra sunkiai atpažįstami.
Nors S. Skvernelis nepartinis, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga R. Karbauskio sprendimu tapo dvigalviu padaru, o suformuota „profesionalų“ vyriausybė, atvirai pasakius, kelia nerimą. Po rinkimų vienam iš valstiečių uždaviau klausimą: keli šios Vyriausybės nariai balsavo už LVŽS programą rinkimuose? Jo manymu, tokių buvo net du, t.y. du iš penkiolikos! Kirba klausimas: iki kurio laiko ir laipsnio šios Vyriausybės nariai bus suinteresuoti vykdyti valdančiosios politinės jėgos rinkiminę programą? Manau, tol, kol tarpusavyje galės susikalbėti abi šios sąjungos galvos. Nesėkmės atveju R.Karbauskio padėtis nepavydėtina, nes atpirkimo ožys aiškus iš anksto – ne tik dėl galimo partijos sunaikinimo, bet ir dėl rinkiminių pažadų neįvykdymo. O kad premjeras yra kaprizingas politikos jaunikis, rodo jo flirtas su jaunuoju G. Landsbergiu, kuris, beje, taip pat yra ne mažiau kaprizingas. Tokiame elgesyje partnerio atžvilgiu įžvelgiu politinio šantažo požymių.
Tai, kad S. Skvernelis yra jaunas ir nepatyręs politikas, rodo jo neabejotinai klaidinga pozicija dėl Nacionalinio susitarimo stabdyti emigraciją pasirašymo. Aiškios bendros politinės valios pareiškimas (politinių partijų susitarimas) atliktų tokį pat vaidmenį, kaip ir betonas namo statyboje. Be bendrų politikų ir visuomenės pastangų, kaip ir mūras be rišančios medžiagos: atlikti darbai sugrius lyg kortų namelis, jeigu Nacionaliniame susitarime kuri nors politinė jėga atsisakys dalyvauti. Tai testas Seime esančioms politinėms partijoms, įrodymas visuomenei, kiek joms rūpi Lietuva ir jos ateitis. Partijų susitarimu sprendžiamas ne tik vykdytos politikos perimamumo klausimas, kai keistųsi valdančioji dauguma (beje, per 25 metus nė viena politinė jėga nepratęsė darbų, kuriuos pradėjo prieš juos valdžioje buvusieji), bet būtų ir aiškus teigiamas signalas emigrantams: niekas nesikeis – politikai tęsia pradėtus darbus! Dabar nesmagu klausyti, kai premjeras bando įtikinti visuomenę, kad ketvirtį amžiaus nieko nedarius, emigraciją galima suvaldyti vykdant jo vadovaujamos Vyriausybės programą!? Elementariai lipama ant praeities grėblio. Deja, realus gyvenimas įrodo priešingai: pavienės pastangos tik pagilina ir pagausina neigiamas krizės pasekmes.
Tapęs vyriausybės vadovu Saulius Skvernelis galėjo tapti tikru lietuviškuoju Trampu, atstovaujančiu Tautai ir Valstybei, tačiau tokio žingsnio žengti jis neišdrįso, nors tauta to laukė. Kai tik buvo paviešinti jo komandos vyriausybėje nariai, tapo aišku, kad faktiniai valstybės valdovai suspėjo apstatyti jauną politiką ir dar jaunesnį vyriausybės vadovą „reikiamais“ žmonėmis. Todėl tenka konstatuoti, jog Lietuvoje naujos politikos nebus, o bus tęsiama anksčiau vykdyta politika.
Tas ypatingai juntama, kai tuo pačiu metu su siūlomais teigiamais pokyčiais, kaip Lietuvoje stabdyti emigraciją ir skatinti reemigraciją, imamasi iniciatyvos įteisinti dvigubą pilietybę! Prie liberalų, konservatorių ir nesocialdemokratų ūbaujančių choro prisijungė ir nauji valdantieji, pareiškę, kad Lietuva, ypač po Brexit‘o, praras šimtus tūkstančių piliečių. Jokios logikos tokiame teiginyje nėra. Jis tik reiškia, kad dar nepradėjus spręsti emigracijos problemų, politikai iš anksto iškelia baltą vėliavą. Tiesiog elementariai atsisakoma daugiau nei 800 000 išvykusių ir prarandama bet kokia teisė vėliau išreikalauti galimas kompensacijas iš juos priėmusių ir emigrantų darbu bei žiniomis pasinaudojusių šalių. Juk emigracijos nuostoliai pačiais kukliausiais skaičiavimais gali siekti apie 48 mlrd. eurų. Tai tikroji emigracijos iš Lietuvos kaina, kurią savo noru politikai atidavė, padovanojo ar iššvaistė kitoms šalims, kad jos geriau gyventų. Po tokio žingsnio netektų prasmės ir garsiai skelbiama kova su emigracija bei jos pasekmėmis!
Bet net ir šitas argumentas yra ne pats svarbiausias, nors paskutiniai tyrimai rodo, kad į Lietuvą sugrįžtų tik apie 7 proc. emigravusių. Politikai nėra paskaičiavę ir įvertinę galimų naujų praradimų. Su dvigubos pilietybės įteisinimu jie iš butelio išleistų į laisvę naujos kokybės emigracijos džiną, pranoksiantį dabartinius ES „laisvo asmenų judėjimo“ srautus. Kalbu ne apie išvykusius, o dar esančius čia – Lietuvoje. Kokį atoveiksmį sukeltų dvigubos pilietybės įteisinimas jiems?! Patikėkit, nereikėtų laukti ir 2030 metų (ne 2050-ųjų), kad Lietuvoje neliktų ir 2 mln. gyventojų. Sumenkinus ir tokioje situacijoje nuleidus kartelę Lietuvos pilietybei, daugiau niekas nesulaikytų žmonių šioje „ašarų pakalnėje“.
Politikų nesusigaudymas migracijos klausimais išryškėja ir iš požiūrio į demografines Lietuvos problemas. Jeigu, pasak jų, dvigubos pilietybės įteisinimas ne tik kad nesumažintų, bet net padidintų Lietuvos piliečių skaičių – juk jų visame pasaulyje yra 5, 6 ar net 7 milijonai, tai kam tuomet tarptautinės organizacijos reiškia didžiulį nerimą dėl Lietuvos demografinių tendencijų? Tuomet pasaulyje bus „pakankamai daug“ Lietuvos, tai ir žmonių, turinčių lietuviškas šaknis, pasaulyje turėtų būti užtektinai. Mūsų politikai, vadovaudamiesi liberaliomis klišėmis, viską supranta tiesiogiai ir supaprastintai: juk „visame pasaulyje žmonės gimsta, miršta ir migruoja…“ Bet jie nenori matyti šio reiškinio toliau savo nosies: jei pasaulyje migracijos norma – Vilnelė, tai Lietuvoje emigracijos srautas prilygsta Niagaros kriokliui. Kuo toliau, tuo sunkiau suprasti politikus, nes vienu atveju jie bando įteisinti savų piliečių atidavimą kitoms šalims ir čia pat kelia aliarmą dėl demografinių problemų?!
Per prievartą stumiant dvigubos pilietybės klausimą ir siekiant apeiti Lietuvos Konstitucijos doktriną pilietybės klausimu, iškyla ir dabartinio Seimo legitimumo arba nepasitikėjimo juo klausimas. Sudaromos prielaidos tautai pradėti kurti nepasitikėjimo Seimu procedūrą. Įteisindami dvigubą pilietybę, politikai sulaužytų vieną iš teisinės valstybės principų – teisių ir pareigų vienovę, atsirastų piliečių diskriminavimas. Įteisinus dvigubą pilietybę kartu būtų įteisinta ir dviejų rūšių pilietybė: Lietuvoje esantys privalėtų vykdyti ir teises, ir pareigas, o užsienyje gyvenantys, priėmę antrą pilietybę, dažniausiai turėtų tik teises… Tai labai panašu į valstybės demontavimo pradžią. Normalioje šalyje dėl to politikai pasitikrintų išankstiniuose rinkimuose. Manau, jie stipriai pakeistų ir šį politinės sistemos veidą Lietuvoje.
O kaip vertinti ne vietoje ir ne laiku stumiamą Darbo kodeksą? Jį visomis savo išgalėmis siekia prastumti neformalūs Lietuvos valdovai, galvodami ne apie valstybę ir ne apie jos piliečius, o apie naujus viršpelnius. Apie politikų vaidmenį šioje tragikomedijoje aš apskritai tyliu, nes matau, kad rinkėjų pamokų, skirtų konservatoriams, liberalams ir socialdemokratams, valstiečiai dar neišmoko. Akivaizdu, kad rinkėjų nubaustos politinės partijos dabar „kaštonus iš ugnies“ traukia svetimomis – valstiečių – rankomis. Na, suraskite bent vieną šalį XXI a., kurioje politikai, atstovaudami totaliai neskaitlingai, bet užtat turtingai tautos daliai, savo sprendimais sąmoningai blogintų tautiečių teises bei naikintų civilizacijos iškovojimus vėl pradėdami žmonių įbaudžiavinimą. Ir visa tai dar vadintų pažanga! Šiaurės šalys, į kurias taip nori lygiuotis mūsų politikai, vykdo politiką, pagrįstą šūkiu: „Viskas žmogui!“ – ir žengia priešinga kryptimi.
Realybė tokia, kad šiandieną politikoje turime nemažai lyderiukų, kurie jau tris dešimtmečius spekuliuoja šalies politiniame turguje pardavinėdami rinkėjams tuščias viltis. Praradusios ar pardavusios savo tapatybės genus, politinės partijos bruka mums niekalą. Priėjom pavojingą ribą, o lyderiukai ir jų partijos vis tiek elgiasi tarsi vienadieniai drugiai.
O dugnas jau arti. Ne man vienam kirba klausimas: ar nusipelnėme turėti valstybę? Jeigu atsakymas neigiamas: visiems mums A.Kubiliaus „iškovota teisė emigruoti“ pačiu artimiausiu metu dar kartą suklestės! Jeigu atsakymas teigiamas, tauta privalės burtis, o ne politikuoti virtuvėse ir tik emigruoti.
Nors ir esame stipriai nukraujavę, neabejoju – mūsų tarpe tikrai atsiras ne vienas tikras lyderis, galintis pasiūlyti išeitį ir matantis mūsų valstybės raidą bent dešimtmetį į priekį. O jam reikės visų mūsų palaikymo! Sprendimų atidėlioti negalima, nes politinis turgus pirk – parduok dirba be išeiginių.
