Lietuvos vandenyse tautiniai bankai beveik nebeplaukioja. Vienus pasiglemžė privatizacijos cunamis. Kitus taikliais šūviais valdžia paskandino. Aplinkui vien tų vaikagrobių skandinavų stiebų miškas.
Iš lietuviškų stambiausias – Maisto bankas. Tai ir pasidėjau indėlį. Na taip, kaip ir jūs. Įmetėm tų pigių makaronų dėžėn. Ir neapleidžia išdidžios gėdos jausmas.
Visur ir visada buvo ir bus tokių, kurie išeina į tarpuvartes. Knistis po šiukšles. Tai pačių žmonių pasirinkimas. Ir prie ruso, ir prie vokiečio, ir prie lietuvio.
Dar būna karai, marai ir kitos gerojo Dievulio siunčiamos dovanos. Bet trijų milijonų populiacijoje taikos metu šimtatūkstantinės minios, kurios praktiškai badautų? To nebuvo pasaulyje, iš kurio pabėgome. Nėra nei tame, į kurį dedamės einantys.
Valstybė, XXI amžiuje nesugebanti užtikrinti legaliai dirbančiam ar visą gyvenimą dorai pradirbusiam žmogui pajamų minimumo, būtino pavalgyti?
Tai istorinis nesusipratimas. Lietuviškas gerumas – trys viename. Duoti išmaldos. Pasišlykštėti vargšu, nes jis vargšas todėl, kad pats kaltas. Ir pamiršti. O po riebios vakarienės žiūrėti, kaip kokios sexy žvaigždytės, storos politikės ar nuo rūpesčio susiraukšlėję politikai tamposi prieš kameras, pirkdami bėdžiams po aliejaus butelį. Ar dar ką nors blizgaus.
Svarbu, kad vartojimo terminas būtų ilgas. Toks kaip pačių perkančiųjų.
Tfū. Nespirgėkit, davatkynai. Argi ką sakau. Įmečiau vermišelių, turiu liudininkų ir čekį.
Melskimės. Taip, žmogui labdara – verta ir teisinga, išmintinga ir išganinga. Solidarumo ir kaltės už sėkmę atpirkimo išraiška. Taip ir prisakyta uoliam katalikui elgtis. Amen.
Bet valstybei tai – veidmainystė ir gėda. Bejėgystės, abejingumo savo piliečiams ir tikrosios kaltės maskavimo kaldrytė. Socialinio jautrumo dekoracija iš faneros su prakirptomis skylėmis besipiarinančių snukiams.
Ar yra kas pasaulyje man labiau neapkenčiamo ir niekingo, kaip labdara, vis pareklamuojama valstybės? Kuri nesugeba ar nenori pašalinti masinio vargo priežasčių?
Niekada nepamiršiu, kaip kažkadaise Eks-Ekselencija, impulso pagautas, buvo užsukęs į kažkokią rajono bėdžių trobikę. Kaip lėkė iš ten su visa svita lauk pasibaisėjęs tuo, ką pamatė!
Ir nuo to laiko daugiau po tokias trobikes nebevaikščiojo. Triukšmingai sugriaudėjo skurdo mažinimo programa ir lavina strategijų. Ir tykiai užgęso, taip niekam nieko ir nepadėjusi.
Užtat Prezidentūra pasidabino paauksuota tupykla. Tokios, sako, net pats ukrainiečių caras Viktoras neturėjęs. Niekas neliepia, kad ten stovėtų baltarusiški WC. Bet vis dėlto.
Jeigu neturite teksto suvokimo problemų – suprasit. Aš čia daugiau apie moralinį jausmą, mieli ponai. Jis kaip muzikinė klausa – žmogus turi arba ne.
Ne valstybė, o žmonės neramina. Kaip dažnai kažkas mums nepatinka, bet patys tame dalyvaujam. Praryjam valdžios kabliuką su atjautos slieku. Tarsi asmeniškai prisidedam prie pasaulio tobulybės. Pasijuntam geručiais. Ir tuo pačiu pasidaliname atsakomybe. Prarandam teisę ko nors reikalauti. Nusiraminam ir į lovas. Ryt nieko neatsiminsim. Iki kito karto, kai užgiedos per teliką už kokius nors mirštančius vaikelius. Kurių vaistams valdžia niekaip, na niekaip neturi pinigų.
