Ramunė Tolvaišytė
Vykdama komandiruotėn į Vakarų Ukrainą, šalia kitų kūrybinių planų puoselėjau viltį susitikti ir su buvusiais Krymo gyventojais, po Rusijos aneksijos priverstais palikti savo namus pusiasalyje ir keltis į kitas Ukrainos vietoves. Nemaža dalis jų tąsyk atvyko ir į Lvovą. Kaipgi sekasi žmonėms, dėl susiklosčiusios padėties turintiems pritapti naujoje vietoje? Ar yra kam ištiesti pagalbos ranką, suteikti vilties dėl rytdienos? Kas džiugina, o kas neramina?
Šiuos bei daugybę kitų klausimų ir pateikiau Lvove sutiktiems savo pašnekovams – persikėlėliams iš Rusijos atplėšto Krymo. Tarp jų – ir tikriesiems naujai aneksuoto krašto šeimininkams – Krymo totoriams. Jie naujosios valdžios „malonę“ pajuto pirmiausiai. Susitikti su manimi atėjusios Krymo totorės Emel Ametova ir Gulnara Ablyatifova tikrai turėjo ką papasakoti ir apie savo buvusį gyvenimą, ir apie dabartinį. Moterys darė tai, atsigręždamos į neseną, bet tokią skaudžią savosios tautos istoriją. Praeities apeiti negalima – ji čia pat, greta, jos sukeltas skausmas ir skriauda tebepulsuoja…
Savo pašnekovių pasakojimus pateikiu tokia tvarka, kokia jie įsirašė į mano diktofoną. Nieko nekeisdama ir netrumpindama: teatsispindi realybė tokia, kokia buvo ir kokia yra.
Emel Ametova:
„Prievarta buvome verčiami priimti svetimos šalies pilietybę“
Esu visame Kryme plačiai žinomo skulptoriaus Ilmi Ametovo dukra. Tą sakau, ne norėdama pabrėžti savo kilmę, bet trokšdama dar sykį pagerbti brangaus tėvo atminimą. Jis buvo tikras savo protėvių žemės – Krymo patriotas, nuo mažų dienų davęs priesaiką būti ištikimam savo tėvynei ir visą gyvenimą dalyvavęs Krymo totorių judėjime dėl jų pamintų teisių. Tėvo gyvenimas buvo labai nelengvas – kaip ir visų mano tautiečių. Baisi nelaimė – 1944-ųjų metų deportacija, apkaltinus mano tautos žmones kolaboravimu su vokiečiais – tąsyk neaplenkė nei vienos Krymo totorių šeimos. Mano seneliai iš tėvelio ir mamos pusės buvo ištremti į Uzbekistaną. Po didelių tremties vargų, Nikitos Chruščiovo politinio atšilimo metais, jie norėjo sugrįžti į namus, tačiau nebuvo įleisti, tad apsigyveno Krasnodaro krašte, arčiau Krymo. Mano tėvai susipažino Kubanėje, kur veikė Krymo totorių jaunimo iniciatyvinė grupė, palaikiusi vyresniųjų siekius. Ten, Krasnodaro krašte, aš ir gimiau.
Krymą pirmąsyk išvydau, būdama dešimties metų. Tada 1987-aisiais, Michailui Gorbačiovui paskelbus pertvarką SSRS, tėtis pamėgino pasižvalgyti po Krymą: o gal pavyktų sugrįžti į savo tėvų gimtinę? Fiktyviai išsituokęs su mama (nes vienam išvažiuoti buvo paprasčiau) ir, pasiėmęs mane, išvyko. Mama su sesute liko gyventi dar nebaigtame statyti šeimos name ir laukti žinios iš mūsų. Trejus mėnesius pagyvenus Senajame Kryme pas gimines, tėčiui vargais negalais pasisekė Simferopolyje išsinuomoti butą ir įtaisyti mane į mokyklą. Tiesa, kad į ją priimtų, tėtis pažadėjo gauti mokyklai du šimtus kilogramų dažų ir kelias dėžes vinių. Tuo laiku vietiniai gyventojai totorių grįžimo į Krymą bijojo kaip ugnies: jiems niekas nenorėjo parduoti jokių namų ar butų, priimti į darbą ir priregistruoti. Net totorių moterų į gimdymo namus nepriimdavo. Vietinių priešiškumas buvo jaučiamas kiekviename žingsnyje: net užsukti pasižiūrėti į savo buvusių iki deportacijos namų kiemą daugeliui nebuvo leista. Ko gero, bijota, kad per prievartą išvarytų namų savininkai nepareikštų pretenzijų į buvusią nuosavybę. Manau, nereikia net kalbėti, kaip atrodė naujųjų šeimininkų apgyvendinti namai. Atvykėliams visiškai normaliu dalyku atrodė įsiveisti vynuogyną totorių kapinių vietoje, o nuverstas antkapines plokštes panaudoti statyboje. Toje vietoje, kur kažkada buvo laidojami mūsų proseneliai, žmonių kaulai iki šiol tebeišlenda į paviršių. Prisimenu, kaip su tėvu, ne vienąsyk juos surinkę, palaidodavome.
Aišku, tėčiui įsitaisyti į darbą buvo itin nelengva. Padėtį dar sunkino irtai, kad jis buvo žinomas atitinkamoms rusų saugumo struktūroms kaip aktyvus kovotojas dėl pamintų Krymo totorių teisių. Dar Krasnodaro krašte jis, turintis menininko diplomą, buvo priverstas dirbti sargu, taigi ir čia situacija nebuvo lengvesnė. Tačiau čia, šiaip taip suradęs būdų materialiai išgyventi, tėvelis surado galimybę realizuoti save kaip menininkas ir kaip savosios tautos pilietis. Pamenu, ką tik apsigyvenę naujoje vietoje, jau pirmąją vasarą mudu su tėčiu Senajame Kryme lankėme armėnų vienuolyną, kur jis sutvarkė ir atgaivino jo teritorijoje kažkada tryškusius šaltinius (už tai vietos armėnų bendruomenė vėliau jį apdovanojo Aivazovskio medaliu). Laisvalaikiu tėvas Kryme tyrinėjo senąją totorių ornamentiką, pagal galimybes stengėsi ją atkurti; tvarkė totorių antkapinius paminklus ir žmonių palaidojimo vietas; mėgino atstatyti senuosius totoriškus vietovardžius. Sudake jo dėka iškilo pirmasis paminklas deportacijos aukoms.
Nepasakosiu smulkiai apie tai, kaip sunkiai per tuos metus kūrėmės, kaip atvyko mama su sesute… Pasakysiu tik tiek, kad pamažu gyvenimas įėjo į savas vėžes, per porą dešimtmečių viskas nusistovėjo ir, atrodė, tereikia tik stengtis puoselėti tai, ką su tokiu vargu pavyko atkurti ir sukurti. Deja, nespėjome nė atsitokėti, kaip vėl užklupo baisi nelaimė – nauja Rusijos okupacija…
Visi Krymo pusiasalio gyventojai automatiškai tapo Rusijos piliečiais. Tiems, kurie norėjo išsaugoti Ukrainos pilietybę, pareiškimams parašyti buvo skirtas labai neilgas laiko tarpas. Nesuspėjai susitvarkyti dokumentų – priklausai kitai valstybei, nors ir nenori imti jos paso… Beje, išsaugojusiems Ukrainos pilietybę, bet likusiems gyventi Kryme, problemų atsirado į valias. Jei esi ne Rusijos pilietis – neturi galimybės gauti pensijos ar socialinių išmokų, negali gydytis ir mokytis… Belieka tik išvykti iš Krymo, ir ne vienas Krymo gyventojas tą padarė. Kiti gi, per prievartą tapę okupuotos šalies piliečiais, savuosius ukrainietiškus pasus dabar saugo kaip brangenybę.
Sulig naujos valdžios atėjimu dalis Krymo gyventojų aiškiai parodė iki tol slėptą neapykantą mums, Krymo totoriams. Anksčiau prisibijodami tą daryti ir tik veidmainiškai besišypsodami, dabar jie jau nematė reikalo slėpti savo tikrųjų pažiūrų ir jausmų…
Mano pačios atžvilgiu tai pasireiškė labai griežtai. Dalykas tas, kad turiu septyniolikmetį sūnų, kuriam reikalinga mokytis pagal individualią programą. Iki tol buvęs vienas iš geriausių mokinių klasėje, staiga netikėtai tapo pripažintas protiškai atsilikusiu ir nukreiptas į mokymo įstaigą, skirtą tokiems mokiniams. Nustėrau, bandžiau kovoti, įrodinėti neteisumą komisijos, nustačiusios pribloškiančią diagnozę. Deja, mano žodis tebebuvo šauksmas tyruose…
Nusprendžiau dėl sūnaus išvykti iš Krymo. Lvovą pasirinkau tiesiog atsitiktinai. Paskambinau į šio miesto pedagoginę komisiją ir atsiliepė puiki moteris psichologė, su kuria pradėjau konsultuotis dėl sūnaus… Ji patarė atvykti pasirodyti komisijai, tą padariau, ir sūnus pradėjo lankyti Lvovo 31 – ąją bendrojo lavinimo mokyklą. Mokosi jis pagal individualią programą ir dar papildomai lanko rusų kalbos pamokas. Lvovo pedagogai labai nustebo dėl buvusios Krymo komisijos sprendimo – pasak jų, šis kolegų žingsnis – tiesiog nusikalstamas…
Aišku, išgyventi naujame mieste mudviem nelengva, padeda giminės. Persikėlusiems iš Krymo dėl rusų okupacijos vietinė valdžia moka pašalpas, bet tik tiems, kurie čia dirba oficialų darbą. O ir ta pašalpa tesiekia viso labo dvylika eurų į mėnesį.
Rasti oficialų darbą persikėlėliams iš Krymo labai nelengva, ne vienam tenka gyventi iš neoficialios samdos ar iš trumpalaikių, atsitiktinių uždarbių. Didžiąją uždarbio dalį tenka skirti būsto nuomai. Jeigu pirmieji pabėgėliai nuo naujos okupacijos dar turėjo galimybę kad ir neilgam apsistoti vietinės valdžios suteiktuose bendrabučiuose, sanatorijose, tai vėliau ir tokios pagalbos nebuvo įmanoma gauti. Iš pradžių, tiesa, ir būsto nuomos kainos nebuvo tokios didelės, bet gana greitai jos pradėjo augti tiesiog kaip ant mielių. Priežastis – vis didėjanti nuomojamų būstų paklausa, ypač kai pradėjo masiškai plūsti pabėgėliai iš Donecko, Luhansko ir kitų Rytų Ukrainos vietovių. Kainoms nuolat augant, žmonėms tenka verstis, kaip kuris išmano. Padeda įvairūs labdaros fondai, daugiausia maisto produktais, pirmojo būtinumo reikmenimis. Šiokia tokia pagalba atkeliauja iš Krymo totorių diasporos, gyvenančios Olandijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Krymo totorių labdaros fonde „Chaitarma“ savanoriauju ir aš su kitomis kolegėmis.
Gulnara Ablyatifova:
„Ačiū Lietuvai už pagalbą“…
Pasakojimą apie save, dėl susiklosčiusių aplinkybių taip pat priverstą palikti Krymą, irgi norėčiau pradėti nuo savo giminės istorijos, juk visa mūsų, Krymo totorių dabartis yra neišvengiamai susijusi su praeityje vykusiais įvykiais ir išgyvenimais.
Mano gimdytojų šeimos gyveno pusiasalio Belogorsko ir Kirovo rajonuose. Tai – centrinio Krymo teritorija. Mano senelis iš tėčio pusės, tarnavęs rusų armijoje, tapo komunistu ir jau vėliau, grįžęs į Krymą, aktyviai dirbo partinį darbą, stalinmečiu užimdamas įvairius vadovaujančius postus. Šeimoje buvo pasakojama, kad jis mėgdavęs per patefoną klausytis Stalino kalbų iš to laikmečio plokštelių. Kilus karui, jis tvarkingai supakavo visą šį savo muzikinį rekvizitą ir pakasė po alyva, tikėdamasis išsikasti, kai baigsis karas. Deja, to padaryti jam neteko: 1944 metais šeima buvo deportuota. Senelis vis negalėjo patikėti, jog šis veiksmas palaimintas paties genseko ir vis kartojo, kad apie šitokią savivalę Stalinas nieko nežino. Jis pateko į Tulos sritį ir su savo broliu darbavosi ten esančiose šachtose, gavo stabilų atlyginimą ir gyveno, kaip visi vietiniai gyventojai rusai.
O mano senelių iš mamos pusės gyvenimo istorija tokia. Deportacijos dieną visiems jų kaimo gyventojams buvo įsakyta rinktis į kaimo sueigą – esą bus aptarinėjami svarbūs klausimai. Šiltą dieną visi taip ir susirinko: vyrai – vienmarškiniai, moterys – lengvomis suknelėmis. O ten visus juos apsupo NKVD kareiviai, suvarė į sunkvežimius ir, neleidę net užsukti į namus pasiimti būtiniausių daiktų, išvežė nežinoma kryptimi. Pasirodo, ištrėmė į šaltus kraštus, į Marių autonominę respubliką. Mano močiutė su trimis vaikais, tenai atsidūrusi, veržėsi pas savo vyrą, mano senelį, kuris tuo metu, kai vyko deportacija, dirbo netoli Maskvos. Suprantama, iš tremties niekas jos neišleido, tad ji slapta prekiniu traukiniu vieną dieną ėmė ir pabėgo su savo atžalomis. Laimei, kai močiutė pagaliau pasiekė savojo vyro darbovietę, tenai labai stigo darbo jėgos ir jai buvo leista pasilikti. Šitaip abu ir išgyveno iki Stalino mirties, o po to persikėlė gyventi į Uzbekistaną, į kraštą, kuriame gyveno daugybė deportuotų Krymo totorių. Uzbekistane aš ir gimiau.
Močiutė man yra pasakojusi, su kokia neapykanta vietos uzbekai sutiko tremtinius. Prieš mums atvykstant, tarp vietos gyventojų buvo atliktas didelis propagandinis darbas, aiškinant, kad bus atvežti baisūs nusikaltėliai, kolaboravę su vokiečiais, ir jiems nevalia padėti. Iš nelaimingų žmonių buvo visaip tyčiojamasi, jie verčiami dirbti nepakeliamo sunkumo darbus, gyventi praktiškai pusbadžiu. Mano teta, nusiskynusi kelias kviečių varpas ir suvalgiusi jų grūdelius, buvo mirtinai sumušta arkliais atjojusių uzbekų. Ką ir bešnekėti, į mus jie žiūrėjo kaip į mirtinus priešus. Krymo totoriai labai kentėjo nuo pasikeitusio klimato, nuo itin prastos kokybės vandens; jų sveikata nepaliaujamai silpo, tad daugelis ir atgulė šioje nesvetingoje mums žemėje. Beje, savo požiūrio į Krymo totorius, kaip į išdavikus, uzbekai nebuvo pakeitę ir „perestrojkos“ metais. Kai iškilo klausimas dėl totorių sugrįžimo į Krymą, vietos uzbekai mums atvirai sakė: „Iš jūsų namų niekas nepirks, jums teks išvykti, juos paprasčiausiai palikus“. Mano mama, 1994 – aisiais persikėlusi į Krymą, savo trijų kambarių butą Andižane pardavė už … 600 JAV dolerių. Šių pinigų užteko tik kelionei ir daiktams pervežti skirtam konteineriui apmokėti… Palyginimui: toks pat, kaip mamos, butas Kryme tuo metu kainavo per 30 tūkst. JAV dolerių.
Aš pati į Krymą iš Andižano atvykau 1992-aisiais. Tuo metu atmosfera šiame mieste buvo įkaitusi tiesiog iki kraštutinumo. Uzbekai degino vietos armėnų ir žydų namus – esą šie žmonės, ėmęsi vystyti verslą, atima iš jų duonos kąsnį. Tuo metu iš Andižano masiškai pradėjo važiuoti rusai, ukrainiečiai ir kitų tautybių žmonės, ir buvęs labai internacionalinis miestas labai pasikeitė.
Atvykusi į Eupatoriją, susidūriau su labai aktualia tuo laikotarpiu prisiregistravimo problema. Tvarka juk buvo tokia: neturi registracijos – neįsidarbinsi. Pagalbos ranką tąsyk man ištiesė vienas mano bendratautietis, Krymo totorius. Jis, buvęs sovietinės armijos kariškis, išėjęs į atsargą, dirbo vienoje iš Eupatorijoje veikusių vaikų sanatorijų ūkio dalies vedėju. Įdarbinęs savo gydykloje, šis žmogus padėjo man gauti vietą bendrabutyje ir, savaime aišku, taip trokštamą registraciją.
Ilgainiui, nugalėję nemaža sunkumų, į Krymą gyventi persikėlė ir mano tėvai su seserimis. Tai buvo 1994 – aisiais.
Dvidešimt metų prabėgo, tiek mano gimdytojams, tiek kitiems negailestingų stalininių represijų po plačiąją Sovietų Sąjungą išblaškytiems Krymo totoriams bandant vėl kurtis savo protėvių žemėje. Tai buvo be galo sunkus laikmetis. Ne vienas pargrįžėlis tąsyk gyveno žeminėje ar palapinėje – be vandens, elektros, pasišviesdamas žvake ar žibaline lempa… Padėtį dar sunkino tai, kad masinis totorių sugrįžimas sutapo su tuomet įsisiautėjusia baisia infliacija. Žmonės buvo priversti kurtis apleistuose laukuose, dykvietėse, kuriuose niekas negyveno. Štai netoli Simferopolio būta zonos, į kurią pramonės įmonės versdavo gamybines atliekas; ir štai šalia šio šiukšlių sąvartyno, atrodytų, neįmanomomis sąlygomis, apsigyveno sugrįžę tikrieji šio krašto šeimininkai.
Ukrainos valdžia, beje, tuo laiku grįžtantiems Krymo totoriams niekuo nepadėjo. Nors, teisybę sakant, ir netrukdė. Tiesa, būta labai trumpo, tiesiog kelių mėnesių laikotarpio, kai valdžioje atsidūrusi politinė lyderė Julija Tymošenko leido mums privatizuoti užimtus žemės sklypelius, bet tai truko taip trumpai, kad daugelis to padaryti nebespėjo… Na, o klausimas dėl buvusios nuosavybės sugrąžinimo rimtai nekeliamas iki šiol. Mums gi kur kas svarbesni buvo klausimai dėl tikrųjų vietinių gyventojų statuso pripažinimo Krymo totoriams, dėl šio pusiasalio paskelbimo Krymo totorių autonomine teritorija, ir kt.
Ir štai, kai po poros dešimtmečių vargo tarsi jau ir galėjome laisviau atsipūsti, tarsi perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia apie naują krašto okupaciją. Tuo metu dirbau dizainere laikraštyje „Pusiasalis“, kurį vieną dieną įsigijo pats didžiausias Krymo separatistas, kaip mes sakome, „pardavęs kraštą atėjūnams“. Jau nuo pat pradžių buvęs lojalus Rusijos atžvilgiu, užsiiminėjęs šios šalies politikos ir rusų kalbos propagavimu, šis leidinys ilgainiui tapo atvirai prorusišku. Tai atsitiko dar Krymui būnant Ukrainos sudėtyje, kai galėjo būti laisvai reiškiamos ir kitokios nuomonės. Suprantama, mano pareigos tuomet buvo pusiau kūrybinės, pusiau techninės: laikraščio maketavimas, jo meninis apipavidalinimas; straipsnių nerašiau ir į politiką nesikišau, tad ne vienas prorusiškai nusiteikęs kolega man girdint nesivaržė atvirai sakyti savo nuomonės. Dabar puikiai suprantu, kurlink vedė visos tos kalbos…
Kai išėjau iš šios redakcijos, buvau joje išdirbusi aštuonerius metus (dar dirbau ir knygų leidybos srityje, mat šalia redakcijos veikė ir leidykla). Buvo gaila palikti mėgstamą darbą, tačiau gyvenimas pasisuko taip, kad likti jame, atėjus naujiems šeimininkams ir kraštą užgrobus Rusijai, jau nebegalėjau…
Prasidėjus okupacijai, mes, Krymo totoriai, buvome ištikti šoko. Gyvenau tokiame Simferopolio rajone, kuriame butus daugiausia buvo gavę išėjusieji į atsargą sovietų armijos kariškiai. Jie visi besąlygiškai palaikė Putino politiką ir tuoj pat „persidažė“ kitomis spalvomis. Vietos rusai tuoj pat ėmėsi visaip koneveikti Ukrainą ir ukrainiečius; pasisakyti už įėjimą į Rusijos sudėtį. Jų tarpe, kaip bebūtų gaila, buvo ir dauguma vietos mokyklose dirbusių pedagogų.
Mano duktė tuo metu lankė gimnaziją dėstomąja ukrainiečių kalba, bet štai okupavus Krymą, jai būtų tekę visus dalykus mokytis rusų kalba. Kad galėtų baigti vidurinę, teko keltis kitur. Šitaip atsidūriau Lvove. Iš pradžių mus priglaudė šeima, kuri, kažkada gyvenusi Kazachstane, tuoj pat buvo išbuožinta ir deportuota. Ji norėjo padėti būtent Krymo totoriams. Pas šiuos svetingus žmones išgyvenome du mėnesius, kol dukra baigė mokslo metus, o po to išsinuomojome butą…
Suprantama, rasti mėgstamą dizainerio darbą čia aš neturiu galimybės. Mat Lvove nuo seno veikia Poligrafijos institutas, ir jo parengtų specialistų perteklius mieste jau seniai jaučiamas. Mieste labai didelė konkurencija tarp dizainerių, be to, šis darbas labai menkai apmokamas. Kur kas prasčiau negu Kryme. Kol nerasiu kitokio kūrybinio darbo, įsitaisiau dirbti kavinėje, gaminančioje Krymo totorių patiekalus. Dukra, baigusi vidurinę čia, Lvove, dabar gyvena Stambule ir mokosi turkų kalbos, mat vienoje iš šio miesto aukštųjų mokyklų žada įgyti Komunikacijos ir informacinių technologijų specialisto profesiją. O mano vyras, juristas, anksčiau dirbęs valstybinėje tarnyboje, dabar savo žinias gilina Lvovo Ivano Franko universiteto aspirantūroje ir vadovauja savo įkurtam Pilietinės visuomenės institutui. Beje, šiemet gavęs kvietimą pataisyti sveikatą Druskininkuose, karių reabilitacijos centre, mielai juo pasinaudojo. Praėjusiais metais jis dalyvavo antiteroristinėje operacijoje Rytų Ukrainoje, fronte buvo sužeistas. Esame labai dėkingi mus itin palaikančiai ir visokeriopai remiančiai Lietuvai.
Su jūsų šalimi susijusi dar viena mūsų viltis. Lietuvos užsienio reikalų ministerija žada paremti įkūrimą Moterų klubo, veiksiančio Lvove ir subursiančio Krymo totorių moteris – pabėgėles. Juk, sutikime, moterims šiuo metu sunkiausia. Jos turi ne tik galvoti, kaip materialiai išsiversti naujomis sąlygomis, bet ir mąstyti apie savo vaikų ateitį. Kaip perduoti atžaloms tautos kultūrą ir tradicijas, kai esi toli nuo gimtųjų namų, kai tavo bendravimo ratas susiaurėjęs? Nenorime, kad totorės moterys užsidarytų tarp keturių sienų, trokštame, kad jos bendrautų tarpusavyje, viena kitai padėtų. Dabar Lvovo srityje gyvena kokie 5000 pabėgėlių; esama tokių, apie kuriuos nieko nežinoma, nors jiems gal ir labai reikėtų pagalbos. Įkūrus klubą, tą padaryti būtų žymiai lengviau. Pagaliau galėtume plačiau įsilieti ir į miesto kultūrinį – visuomeninį gyvenimą. Puoselėjame viltį būsimoms klubo narėms aprodyti įžymiausias Lvovo vietas, supažindinti su jo istorija. Pagaliau drauge galėtume pamąstyti ir apie galimybes užsidirbti. Lvovas – turistų gausiai lankomas miestas, kodėl gi Krymo totorėms nepagaminus rankdarbių ir jų nepasiūlius miesto svečiams? Nuo seno mūsų moterys garsėja puikiu sugebėjimu siuvinėti – nacionaliniais raštais išgražinti gaminiai neabejotinai būtų paklausūs…
SRTRF remiama programa
