Ar Lietuva tikrai neturi teisės pamato? T. Berkmano, K. Girniaus, V . Sinkevičiaus diskusijos komentaras.
Yra skaitytojų, kuriems diskusija apie Lietuvos teisės pamatą gali pasirodyti nesvarbi ir net neįdomi. Tačiau tiems, kas iki šiol tiki, jog Lietuva ir jos žmonės gyvena pagal teisę, pagal tai, ką nustato Konstitucija, teisės kodeksai ir įstatymai, klausimas apie tai, koks yra Lietuvos teisės pamatas, be galo svarbus. Mintis daugiau nei akivaizdi. Nėra teisės pamato, nėra ir teisės. Šaunu, kad portalo „Delfi“ skaitytojai turi galimybę būti tiesioginiais šios painios, tačiau be galo įdomios ir neabejotinai politiškai svarbios diskusijos dalyviais, gali išreikšti savo nuomonę komentarais ar pasisakymais portalo nuomonių skiltyje.
K. Girnius, kuris tapo polemikos iniciatoriumi, ko gero net nepagalvojo, kad jo keli sakiniai publikacijoje „Delfi“ gali sužadinti teisės mokslininkų aistras ginti teisės pamatą, kaip šventą ir nekintamą arba priešingai įrodinėti, kad nekintamo teisės pamato nėra.
K. Girnius leido sau suabejoti, Konstitucinio Teismo sprendimu, jog piliečių surinktas reikiamas skaičius parašų skelbti referendumą, prieštarauja Konstitucijai. K. Girniaus nuomone, tokiu būdu Konstitucinis Teismas pasikėsino į neliečiamą suvereno (tautos) teisę referendumu nustatyti, koks yra teisės pamatas ar kitais žodžiais, kas iš tiesų rašoma ir kas parašyta Konstitucijoje. Jeigu šią mintį išreikšime kitaip, tai kalbama apie šiuo metu Lietuvoje politiškai aktualų klausimą: kas sprendžia apie Konstitucijos turinį – tauta (jos atstovas Seimas) ar Konstitucinis Teismas?
K. Girniaus užuomina, kad tauta buvo akivaizdžiai nušalinta nuo konstitucinės svarbos politinių sprendimų, sukėlė aštrią konstitucinės teisės žinovo V. Sinkevičiaus kritiką, kuri įdėmesniam skaitytojui pasirodo pakankamai įtikinama ir konstruktyvi.
V. Sinkevičius K. Girniui emocingai atsikirto dviem svariais argumentais. Pirma, jis pareiškė: „Netikėkite tais, kurie rašo, esą Konstitucinis Teismas atėmė iš tautos teisę referendumu spręsti svarbiausius valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimus. Niekas jos neatėmė ir negali atimti. Nurodytais draudimais KT tiesiog saugo Konstituciją ir joje įtvirtintas fundamentalias vertybes, kurios sudaro žmogaus, visuomenės, valstybės gyvenimo pamatą“.
Kaip matome V. Sinkevičiui visiškai akivaizdu, kad Konstitucijoje įtvirtintos fundamentinės vertybės, dėl kurių universalaus konstitucinio statuso negali kilti jokių abejonių.
Ir antra, V. Sinkevičius priminė, kad šias universalias vertybes tauta priėmė referendumu, t. y. jas pasirinko balsuodama už Konstitucijos tekstą. Kartu jis pakankamai logiškai pastebėjo, kad „Sutikus su K. Girniaus samprotavimais apie „piliečių teisę nustatyti, kokiais klausimais jie gali stengtis išreikšti savo valią“, ir kad ši teisė negali būti ribojama, turėtume sutikti ir su tuo, kad tauta referendumu esą gali nutarti, jog žmogaus teisės ir laisvės nėra prigimtinės, kad žmogus jų turi tiek, kiek jų suteikia valdžia…“
Visa bėda, kad teisinės logikos požiūriu vienodai teisūs pasirodė ir K. Girnius, ir V. Sinkevičius. Tautos teisė spręsti, ką įtvirtinti Konstitucijoje, yra prigimtinė, universali ir nekintama (K. Girnius). Jei taip, tai kas gali suteikti teisę grupelei Konstitucinio Teismo teisėjų nuspręsti, ko tauta nori ar ne? Aišku, kad niekas. Kita vertus, jei tautos suverenitetas prigimtinis, tai akivaizdu, kad tauta negali spręsti bei kaip. Tauta, kaip universali vertybė turi paisyti universalių vertybių – prigimtinių teisių – visumos, ką ir siekia apginti Konstitucinis Teismas (V. Sinkevičius).
Taigi visai dėsninga, kad į K. Girniaus ir V. Sinkevičiaus ginčą su intencija sutaikinti abi ginčo puses įsiliejo „sunkioji artilerija“ – teisės filosofija, jos atstovo Lietuvoje T. Berkmano asmenyje. Ir reikia pasakyti, kad T. Berkmanui bent jau loginiame-teoriniame lygyje pavyksta sutaikyti abi ginčo puses. Tačiau kokia kaina? Ar šis sutaikinimas priimtinas ginčo šalims, K. Girniui ir V. Sinkevičiui?
Nors T. Berkmano argumentacija ganėtinai sudėtinga, bet įsigilinus joje galime rasti labai elementarią prielaidą, apie kurią jis tiesiogiai nekalba, bet netiesiogiai vis dėlto remiasi. Ši prielaida šiuolaikiniame politiniame diskurse, beje, labai paplitusi, masei žmonių labai patraukli, nes nereikalauja jokių didesnių intelektualinių pastangų, kad suprastum, kieno pusėje tiesa. Tai mintis apie tai, kad nėra neegzistuoja jokios universalios vertybės, turinčios imperatyvią galią suverenui, įstatymų leidėjui ar Konstituciniam Teismui. Bet tai nereiškia, kad vertybės tampa bereikšmėmis. Vertybės ne privalomai įtvirtinamos, bet laisvanoriškai pasirenkamos. Jos gali būti vienokios ar kitokios. Viskas priklauso nuo to, kas ir kaip renkasi, kas ką kam ir kaip įrodo. Teisė tokiu atveju virsta politika, o teisės viešpatavimas, kaip, anot T. Berkmano, taria holistas Carlas Schmittas, „tampa veikiau mitas, o žmonių viešpatavimas – tikrovė“. Trumpai drūtai, teisės pamatas, anot T. Berkmano, yra ne tai, kas universaliai egzistuoja, bet tai, ką mes – „tai visi piliečiai, iš kurių analitinės jurisprudencijos kontekste labai svarbūs valstybės pareigūnai (t. y. teisėjai, ministrai, parlamento nariai ir visi kiti valdžios atstovai) bei, pridėsiu nuo savęs, visuomenės lyderiai“ – kartu darome.
Štai tokiame kontekste pasirodo visiškai logiška T. Berkmano tezė, kad „Lietuvos Konstitucija yra Lietuvos teisės ar teisinės sistemos pamatas“, nėra aksioma. Jis, nors savaime žavintis ir net tam tikrame kontekste legitimus, yra naiviai pozityvistinis“.
Sunku pasakyti kaip K. Girnius ir V. Sinkevičius reaguoja ar sureagavo į T. Berkmano pateiktą jų ginčo sprendimo versiją, kad Konstitucija, kaip teisinės sistemos pamatas, nėra aksioma. Tikėtina, kad ši versija galėjo nepatikti. Ji galėjo nepatikti jiems ir ko gero nepatiktų visiems tiems, kurie iki šiol tiki, kad teisė nėra atsitiktiniai, nesvarbu parlamento, Konstitucinio Teismo, ar pareigūnų ir piliečių vertybiniai (politiniai) pasirinkimai, o teisės viešpatavimas, tai teisės principų, o ne žmonių viešpatavimas. Yra masė pavyzdžių, kai ten, kur neviešpatauja teisė, viešpatauja ne piliečiai, o jų grupės, finansiniai ar politiniai interesai.
Taigi, labai abejotina, ar T. Berkmanas yra teisus visais atžvilgiais. Jis teisus, ko gero tuo požiūriu, kad teisės vertybės nėra matematiniai skaičiai, kuriuos automatiškai galima įrašyti į konstitucijos tekstą. Šiuo atžvilgiu tie, kas priima teisinius sprendimus, iš tiesų kuria teisę, nes teisė priklauso nuo jų asmeninio patyrimo, žinomų praktikų ir pan. Jis teisus ir tuo požiūriu, kad yra valstybių, kuriose teisė nesiremia konstitucijoje aiškiai apibrėžtais standartais, kuriose teismai, priklausomai nuo politinės konjunktūros, papildo, išplečia teisę. Ryškus pavyzdys – Jungtinių Amerikos Valstijų teisinė sistema. Ten iš tiesų buvo laikai, kai ta pati Konstitucija pateisino vergiją, nelygias vyrų ir moterų teises, o dabar, dėka teismų aktyvios interpretacinės veiklos, viso to nepateisina.
Tačiau yra ir kita aplinkybė, kuri išsprūsta iš T. Berkmano akiračio. Lietuva, kad ir kaip kritikuotų atskiri teisės filosofai, remiasi universalių vertybių prezumpcija. Ir jų buvimas yra ne pasaka, ne mitas, o sudėtinga teorinė ir praktinė užduotis visiems tiems, kas kuria ir taiko teisę. Teisės vertybes visų pirma reikia gerai suprasti, išstudijuoti jų struktūras, taikymo istoriją, taikymo priklausomybę nuo istorinių tradicijų, etinių nuostatų ir pan. Jeigu nereikėtų specialių intelektualinių pastangų, norint suprasti kas yra teisės norma ir teisė apskritai, tai teisininko darbas virstų amatu, teisininko profesija nereikalautų specialių studijų, o teisės filosofija būtų nereikalinga.
Beje, būtent apie teisės universalius pamatus ir kalba T. Berkmano minimas teisės filosofas Hartas. Būdamas teisinio pozityvizmo šalininku jis neabejoja pvz., žmogaus gyvybės teisinės apsaugos aksiomatiniu pobūdžiu arba tuo, kad Jungtinėje Karalystėje aksioma yra tai, jog Karalienė ir Parlamentas yra aukščiausias teisinis autoritetas.
Vis dėlto ar galima atsakyti į klausimą, kas teisus pradėtame ginče – K. Girnius ar V. Sinkevičius?
Vargu ar galime abejoti K. Girniaus nuostata, kad tauta yra suverenas ir jos sprendimai aukštesni už Konstitucinio Teismo sprendimus. Lietuvoje kaip aksioma laikoma tautos suvereniteto doktrina. Jei to nebūtų, neturėtume atskaitos taško, svarbiausio teisinio autoriteto.
Bet tiesa yra ir ta, kad be tautos suvereniteto šiuolaikinėje teisėje egzistuoja ir kitos aksiomos, t. y. prigimtinių žmogaus teisių doktrina, valdžių atskyrimo principai, sutarčių laikymosi principas ir pan. Šiuo požiūriu suverenas negali būti aklas ir nenuoseklus. Jei viename referendume suverenas pasakė „taip“ Europos Sąjungai, tai kitame referendume negali sakyti, kad tam tikrais klausimais Europos Sąjungos teisės neklausysiu. Šiuo požiūriu atrodo, kad daugiau teisus V. Sinkevičius nei K. Girnius.
Bet kita vertus, Konstitucinio Teismo sprendimas galėjo būti ir kitoks, jei narystė Europos Sąjungoje daugeliui piliečių atrodytų nebe tokia svarbi vertybė. Konstitucinis Teismas galėjo pvz., priimti sprendimą deleguoti klausimo galutinį sprendimą Seimui. Šiuo požiūriu politinė konjunktūra iš tiesų vaidina ne paskutinį vaidmenį.
Autorius yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, teisės filosofijos mokslų daktaras.
SRTF finansuojama programa „Pilietinė – teisinių žinių visuomenė”
