Dr. Ulricho Kučeros (Ulrich Kutschera), Kaselio universiteto Vokietijoje evoliucinės biologijos ir fiziologijos profesoriaus bei Stanfordo universiteto (JAV) vizituojančio tyrėjo karjera iš tiesų įspūdinga. Tai liudija 300 jo publikuotų straipsnių ir dvylika knygų apie dėlių bei kitų gyvūnų reprodukcinę elgseną bei rūpinimosi palikuoniais dėsningumus ir kitas biologijos bei medicinos temas.
Kaip ištikimas Darvino evoliucijos teorijos gynėjas, prieš kelerius metus jis įsitraukė į diskusiją apie lyčių (gender, angl.) studijas. Savo interviu jis ne kartą pareiškė, kad socialiai konstruojamų lyčių ideologija (gender ideology, angl.) nesuderinama su biologijos faktais bei teorijomis. Sulaukęs aršios kritikos iš feminisčių bei lyčių teoretikų, 2016 m. jis publikavo kontraversišką knygą Das Gender-Paradoxon. Mann und Frau als evolvierte Menschentypen (Gender paradoksas: vyras ir moteris kaip išsivystę žmogaus tipai). Antroji knygos redakcija pasirodė anksčiau šiais metais.
Mes pasikalbėjome su prof. Kučera apie jo tyrimus, lyčių studijas bei tai, kaip jo knyga buvo priimta Vokietijoje.
* * * * * * * *
MercatorNet: Kodėl, kaip biologas, nusprendėte kritikuoti lyčių studijas ir gender judėjimą Vokietijoje, JAV ir JK?
U. Kučera: Įsitraukiau į šias diskusijas dėl savo, dėlių tyrinėtojo, patirties. […] Nesunku pastebėti, kad seksas bei lyčių vaidmenys yra kertiniai evoliucinė biologijos akmenys. Su įvairiomis modifikacijomis mes visi išsivystėme iš tų pačių iki Kambro laikotarpio gyvavusių urbilaterijų, kurios buvo surėdytos panašiai į dėles (ar sliekus), o mūsų seksualinės reprodukcijos mechanizmus lemiančios genetinės sekos yra mažai pakitusios.
Trumpai tariant, žmonės daugeliu požiūriu elgiasi panašiai į dėles, kurios, pavyzdžiui, gali dėmesingai rūpintis savo palikuoniais. Dar savo tyrimų pradžioje keliose dėlių rūšyse pastebėjau šį reiškinį, apimantį taip pat ir jauniklių maitinimą. Kita vertus, žmonės gimsta su skirtingomis lytimis, o dėlės, kaip žinia, yra hermafroditai.
Nepaisant to, vaisingi vyrai (spermos šaltiniai) bei moterys (teikiančios kiaušialąstes bei turinčios galimybę pastoti ir gimdyti) demonstruoja „archajiškas“ elgesio formas, išsaugotas per milijonus metų evoliucijos. Šių pastebėjimų šviesoje ir pateikiau kritišką sociologinio „gender judėjimo“ kritiką.
MN: Jūs kritikuojate lyčių studijas už jų nemoksliškumą. Kodėl? Ir kaip jūsų knyga buvo priimta Vokietijoje?
UK: Dėka įvairių gyvūnų bei augalų reprodukcinės elgsenos tyrimų, o taip pat dėl disputų su vokiečių kreacionistais [žmonėmis neigiančiais evoliucijos teoriją], buvau gerai pasiruošęs susidurti su keistu pasauliu puoselėjamu kai kurių universitetų humanitariniuose fakultetuose.
Apžvelgęs istoriją sužinojau, kad genderistinės pasaulėžiūros pagrindus galima rasti amerikiečių psichologo Džono Monio (John Money), gyvenusio 1921 – 2006 m., raštuose. Tyrinėjęs kūdikius, gimusius su abiejų lyčių požymiais (kuriuos jis, beje, klaidingai laikė „hermafroditais“), Monis 1955 m. pareiškė, kad „žmonių lytiškumas gimstant dar nebūna apibrėžtas, bet vėliau diferencijuojasi į vyrišką ir moterišką dėl įvairių vaikystės patirčių.“[1]
Vis dėlto, vėlesni tyrimai leido atmesti Monio idėją, kad vaikai gimsta be aiškios lyties ir yra išmokomi būti berniukais ar mergaitėmis. Prie to prisidėjo ir tragiškas Deivido Reimerio (David Reimer), kurio tėvai paklausė Monio patarimų, likimas. Šiandien žinome, kad 89 proc. žmonių lytinė tapatybė yra apibrėžta dar gerokai iki gimimo ir tik truputį pasiduoda auklėjimo poveikiui.
Savo knygoje vadinu pagrindinius lyčių teorijos teiginius „Monio-izmu“ ir juos atmetu. Nenuostabu, kad knyga sulaukė aršios kritikos, daugiausiai iš socialinių mokslų atstovų, užsiimančių lyčių teorijos plėtote. Kita vertus, daug skaitytojų teigiamai atsiliepė apie knygos argumentus.
MN: Ką evoliucinė psichologija gali pasakyti apie homoseksualumo reiškinį?
UK: Evoliucinės psichologijos šaknys siekia Čarlso Darvino (1809–1882) darbus. Kaip žinote, Darvinas buvo grynas naturalistas, vertinęs faktus ir atmesdavęs neįrodytus teiginius. Šiuolaikinių tyrimų konsensusas sako, kad homoseksualumas, dažniausiai, būna nulemtas iki gimimo. Embriono ir vaisiaus vystymosi metu vykstantys hormoniniai procesai lemia konkrečią lytinę tapatybę. Retsykiais tie procesai gali pakrypti kitaip, nei daugumai (97 proc.) vyrų ir moterų ir lemti erotinį potraukį tos pačios lyties atstovams. Remiantis mokslu, galima pasakyti, kad daugumoje atveju homoseksualumas yra įgimtas reiškinys, o ne „gyvenimo būdo pasirinkimas“, kaip sakytų Monio genderistinės pasaulėžiūros atstovai.
MN: Ką manote apie santuokų tarp tos pačios lyties asmenų įteisinimą? Ar jis turi evoliucinę ateitį?
UK: Manau, kad nėra absoliučiai jokio pagrindo diskriminuoti gėjus ir lesbietes. Tie vyrai ir moterys nesirinko savo likimo, bet dažniausiai jaučia potraukį tos pačios lyties asmenims dėl netipinių hormoninių (ar imunologinių) procesų, vykusių iki jų gimimo.
Vis dėlto, mano nuomone, santuoka turėtų būti skirta heteroseksualioms poroms, nes giliausia prasme, šio ilgalaikio santykio tikslas yra palikuonių sukūrimas. Nors apie 15 proc. visų vyrų ir moterų yra nevaisingi, dauguma heteroseksualių porų nori santuokos keliu sukurti šeimas ir turėti savo biologinių vaikų.[2] Kadangi vien tik spermą ar kiaušialąstes produkuojančios poros, dėl akivaizdžių priežasčių, negali susilaukti vaikų, tos pačios lyties poros yra nevaisingos. Dėl to jos neturi evoliucinės ateities, kuri reiškia savo genų sklaidą. Vyriausybės neturėtų tokioms poroms taikyti mokestinių privilegijų, nes jos negali būti vaisingos. Kita vertus politikai, ypač Vokietijoje, turėtų skatinti vaikų – kiekvienos visuomenės ateities – atsiradimą.
MN: Žiūrint iš evoliucinės perspektyvos, tos pačios lyties porų auginami vaikai yra naujovė. Kaip jiems sekasi?
UK: Kaip rašau savo knygoje, biologinės mamos ir tėvo buvimas yra nepaprastai svarbus sveikai kūdikio ir vaiko raidai.[3] Kiekvieną kartą, atskirdami vaiką nuo jo biologinės mamos ar tėvo, pradedame labai sudėtingą socialinį eksperimentą. Keli tyrimai parodė, kad patėviai užmuša vaikus iki penkerių metų 100 kartų dažniau nei biologiniai tėvai. Šis „Pelenės efektas“ visuomet kelia grėsmę, kai vaikus augina su jais biologiškai nesusiję žmonės.[4] Gali būti, kad kai kurios tos pačios lyties poros gali susitvarkyti su visais panašaus pobūdžio iššūkiais, tačiau, bendrai paėmus, tokios dirbtinės (genetiškai nesusijusios) „šeimos“ yra toli gražu ne optimalios. Daugeliu atveju jos yra pavojingos įvaikintiems vaikams – tą rodo ir mokslinė literatūra.[5]
[…]
MN: Ar manote, kad tos pačios lyties porų santuokos buvo adekvačiai moksliškai įvertintos tiek akademikų, tiek ir viešosios politikos formuotojų?
UK: Problema tame, kad dauguma tyrimų tinkamai neįvertina įvaikintų vaikų gerovės (arba jų jausmų). Tuose tyrimuose tos pačios lyties bei skirtingų lyčių tėvai yra klausiami įvairių klausimų apie jų įvaikintus vaikus. Nenuostabu, kad gėjai raportuoja, jog su jų vaikais viskas tvarkoje, o heteroseksualios poros linkusios pripažinti sunkumus, susijusius su disciplina, mokymusi, t.t.
Tuomet šios studijos plačiai aprašomos spaudoje, ir taip išsiunčiama žinutė, kad „gėjų poros geriau auklėja vaikus“ už skirtingų lyčių poras. Kaip gerąsias išimtis norėčiau paminėti Lopez ir Klein monografiją[6], taip pat Gartnerio knygas[7] bei Roberto Sapolskio išsamią diskusiją apie motinų svarbą vaiko gerovei[8].
Susipažinę su jų apibendrinamais faktais ir duomenimis suprasite, kodėl aš, „dėlių sekso ir lytiškumo specialistas,“ turiu daug abejonių eksperimentavimu su mažais vaikais, kuriems priklauso augti su biologinėmis mamomis ir tėčiais. Tik vienam iš tėvų mirus, pavyzdžiui, atsiranda pateisinamas genetiškai nesusijusio patėvio poreikis. Ir tuo atveju turime siekti sprendimo, kuris yra geriausias vaikui; t.y. skirtingų lyčių patėvių šeimos.
MN: Paskutinis klausimas – savo knygoje apie lytiškumą jūs kalbate apie garsių kompozitorių, tokių kaip Bachas, Hendelis, Telemanas ir kt. gyvenimus bei darbus. Taip pat detaliai aptariate skirtingus vyrų ir moterų gebėjimus kuriant muziką. Kodėl?
UK: Kaip galite sužinoti iš mano gyvenimo aprašymo Vikipedijoje, Fryburgo universitete (Vokietijoje) studijavau biochemiją ir muzikos teoriją. Klasikine muzika domiuosi nuo tol, kai būdamas devynerių metų išmokau skambinti pianinu. Būdamas 26-erių ir studijuodamas doktorantūroje pradėjau įrašinėti kai kurias savo kompozicijas profesionalioje studijoje. Kai kurie mano kūriniai pianinui ir sintezatoriui, atliekami neoklasikiniu stiliumi, neseniai pasirodė trijų kompaktinių disku rinkinyje. Mokslininkai neretai būna ir muzikais; bet tai jau tema kitai diskusijai.
Dr. Ulrichas Kučera (Ulrich Kutschera) yra Kaselio universiteto Vokietijoje evoliucinės biologijos ir fiziologijos profesoriaus bei Stanfordo universiteto (JAV) vizituojantis tyrėjas. Jis yra knygos Das Gender-Paradoxon. Mann und Frau als evolvierte Menschentypen (Gender paradoksas: vyras ir moteris kaip išsivystę žmogaus tipai) autorius.
[1] Kutschera, U. (2018) Das Gender-Paradoxon. Mann und Frau als evolvierte Menschentypen. 2. Auflage. LIT-Verlag, Berlin.
[2] Ibid.
Sapolsky, R. M. (2017) Behave. The Biology of Humans at Our Best and Worst. Penguin Books, New York.
[3] Kutschera, U. (2018) Das Gender-Paradoxon. Mann und Frau als evolvierte Menschentypen. 2. Auflage. LIT-Verlag, Berlin
[4] Ibid.
Sapolsky, R. M. (2017) Behave. The Biology of Humans at Our Best and Worst. Penguin Books, New York.
[5] Kutschera, U. (2018) Das Gender-Paradoxon. Mann und Frau als evolvierte Menschentypen. 2. Auflage. LIT-Verlag, Berlin
Lopez, R. O., Klein, B. (Eds.) (2016) Jephthah’s Children. The Innocent Casualties of Same-Sex Parenting. 2. Ed. Wilberforce Publications Ltd., London.
[6] Ibid.
[7] Gartner, R. B. (Ed.) (2018) Understanding the Sexual Betrayal of Boys and Men: The Trauma of Sexual Abuse. Routledge, Abingdon.
Gartner, R. B. (Ed.) (2018) Healing Sexually Betrayed Men and Boys: Treatment for Sexual Abuse, Assault, and Trauma. Routledge, Abingdon.
[8] Sapolsky, R. M. (2017) Behave. The Biology of Humans at Our Best and Worst. Penguin Books, New York.
