Liudvikas Jakimavičius. Vardan vaiko

Gyvename nuo vieno rezonansinio įvykio iki kito. Nelygu, kaip žiniasklaidai pavyksta išpūsti aplink įvykį burbulą ir jį skandalizuoti, scenos uždangos kraštelis vis viena šiek tiek atsidengia. Visuomenė pamato vaizdelį ir nuščiūva. Negi tokie kraupūs dalykai gali vykti pas mus, demokratinėje, teisinėje, beveik „gerbūvio” valstybėje? Kalbu apie Lietuvoje subujojusį naują reiškinį – vaikų paėmimą iš šeimų.

Bene prieš penketą metų, Lietuva buvo pasirengusi išeiti į gatves prie Norvegijos ambasados, kai iš klaipėdietės moters Bernaverto tarnybos paėmė vaiką ir atėmė teisę su sūnumi matytis.

Kalbėjo teisininkai, įsijungė ir lietuviškos vaiko teisių apsaugos tarnybos, rodės, pasišovusios padėti motinai susigrąžinti vaiką.

Ar šiandien kam nors berūpi, kaip ta byla baigėsi, kai tokių bylų pas mus jau užvesta tūkstančiai. Ir kažin ar sužinosime, mat vieną skandalą nuplauna kiti skandalai. Viešųjų ryšių technologai moka tai padaryti.

Neužilgo tema Lietuvon sugrįžo jau visai kitu pavidalu. Visuomenę sukrėtė kraupi Mantuko tragedija, uždegusi žalią šviesą „Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo” naujovėms, kurių įgyvendinimas atvožė Pandoros skrynią ir galvoje netelpančią iškalbingą statistiką.

Kaip teigia oficialūs šaltiniai: ”Nuo šių metų liepos 1-osios per du mėnesius – Vaikų teisių apsaugos tarnyba, gavusi atitinkamą informaciją, iš nesaugios aplinkos paėmė 1100 vaikų, iš kurių 587 grąžino į tas pačias gyvenimo sąlygas.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nurodo, kad nuo liepos iki rugsėjo 20 dienos gauta 3525 pranešimai dėl 4762 galimai skriaudžiamų vaikų. Įvertinus šių vaikų situacijas, 2001 pranešimas nepasitvirtino, 2220 atvejų nustatytas pirmas grėsmės lygis, pradėta dirbti su šeimomis.“

Per mėnesį iš šeimų “paimama” apytikriai po šešis šimtus vaikų. Ribotos galimybės neleidžia vykdyti užsibrėžtų planų ir paimti daugiau, – spaudoje buvo sušmėžavęs ir toks vaiko teisių tarnybų paatviravimas.

Pamėginkime įsivaizduoti, ką šie skaičiai reiškia. Jei vaiko teisių tarnyboms pavyktų dirbti suplanuotu ritmu, per penkmetį iš Lietuvos šeimų turėtų būti paimta 36 000 vaikų. Tokių skaičių sveiku protu neįmanoma suprasti ir galvoje sutalpinti.

Papasakosiu savo liudijimą.

Vaikystėje, kai man buvo ketveri, mūsų šeima gyveno Kulių miestelyje, Žemaitijos pačioje širdyje. Tėvai – abu pedagogai, metais vyresnis brolis, sesuo dvynė ir aš. Gražiai būtų bėgus vaikystė, jei ne bjaurus įvykis, negrįžtamai pakeitęs šeimos gyvenimą.

Tėvą įskundė kolega saugumietis kaip nelojalų tarybų valdžiai ir išmetė iš darbo. Pretekstas pakankamas – tėvas klausydavosi Amerikos balso, negana to – išgirstą buržuazinę propagandą skleisdavo tarp pedagogų.

Ir iki tol gyvenome gana skurdžiai, nuomojamoje vieno kambarėlio su virtuvėle pašiūrėje. Tuomet mes vaikai nesupratome, o gal mums niekas ir nesakė apie nutikusį nelemtą įvykį. Bedarbis tėvas pradėjo kafkišką teismų su valdžia Golgotą, ir, jei ne žalmargė karvutė “Mūka”, tikriausiai būtume pamatę ir liūdnąsias bado akis.

Į pagalbą tėvams atėjo tėvo sesuo, irgi tremtinė, su vyru – grįžusiu iš lagerių, gyvenusi kitoje Lietuvos pusėje Marcinkonių kaime. Neturėjo vaikų. Abu dirbo miškų ūkyje ir kiek geriau vertėsi nei mūsų šeima. Neskurdo. Nežinau, kokios tarp tėvų ir tetos vyko derybos, bet mane keturmetį tėvai “paskolino” tetai ir dėdei neribotam laikui. Gal, kol reikalai pasitaisys, o gal ir suvisam, įsivaikinus.

Keturmetis atsidūriau visai kitoje aplinkoje. Nauja šeima mane lepino, tikriausiai tenkindavo visus vaikiškus mano norus ir įgeidžius, bet sesers, brolio ir tėvų ilgesys, bėgant laikui, tik augo.

Po metų jie atvažiavo keletui dienų manęs aplankyti. Broliui ir sesei aš rodžiau savo žaislus. Buvo bene laimingiausios, vaiko atmintin įsirėžusios akimirkos, kurias po kelių dienų nušlavė dramatiška atsisveikinimo scena Marcinkonių geležinkelio stotyje.

– Pasiimkit mane su savim. Noriu grįžti namo, – paprašiau motinos, kai tolumoje pasirodė artėjančio garvežio dūmai. Verkė įsikibus į ranką sesuo, metais vyresnis brolis, sukūkčiojo ir mama, o tėvas gręžėsi, kad vaikai nematytų jo veido.

Dar po metų, kažkiek reikalams pasitaisius, vėl atvažiavo tėvai ir įgyvendino mano prašymą. Pasiėmė mane su savim, bet prireikė labai daug laiko, kol vaikystėje patirta atsiskyrimo nuo šeimos žaizda užsitraukė, palikusi randą visam gyvenimui.

Sakau, nes gerai žinau, ką jaučia nuo šeimos atskirti vaikai. Plika statistika ir skaičiai tų jausmų ir dramų neatspindi.

Kol nevėlu reikia stabdyti šį kraupiai įsisukusį nužmogintą, valdišką, formalistinį konvejerį, žalojantį šeimų ir vaikų likimus, konvejerį, neturintį nei sveiko proto, nei gailestingos širdies.