Vygaudas UŠACKAS. Nesitikėjau tokio monolitinio partijos vadovybės nusistatymo mano atžvilgiu

Pasitraukęs iš rinkimų maratono Vygaudas UŠACKAS atrodo, lyg niekur nieko – tarytum būtų ne „sumuštas“ konservatorių balsų pirminiuose TS-LKD remiamo kandidato į prezidentus rinkimuose, bet jų iškeltas, ne nusivylęs rinkimų imitacija, bet patenkintas, kad apskritai rinkimai, nesvarbu kokie jie buvo, vyko. Galbūt tai iš tiesų aukštos diplomatijos bruožas – neparodyti, kas verda viduje. Bet, žinoma, klausti, kas viduje, galima.

– Negi ne apmaudu, kad iškritote iš prezidento rinkimų ir netekote vilties tapti tuo, kam buvote pasiryžęs?

– Būčiau nenuoširdus, jei sakyčiau – labai džiaugiuosi, kad neišrinko. Turėjau talentingą ir kvalifikuotą komandą, daug ekspertų, savo srities žinovų tiek vietoje, tiek atvykstančių iš Londono ar iš Briuselio, kurie padėjo mums parašyti esmines programines nuostatas. Aišku, apmaudu, kad nepavyko rinkimai, bet kaltinu tik save, priėmusį kai kuriuos neteisingus sprendimus. Praėjusį šeštadienį apie šimtą žmonių drauge su rėmėjais buvome susirinkę viename dvare šalia Kauno ir pabandėme įvertinti, ką darėme gerai ir kur klydome. Viską apibendrinus vis dėlto nesakau, kad nusivylęs. Iš tikrųjų, prieš priimdamas sprendimą dalyvauti prezidento rinkimuose, ilgai svarsčiau, tiek žmonai, kuri tam iš pradžių nepritarė, tiek sau ir draugams argumentuodamas, kad per tuos metus dirbant įvairiose šalyse sukaupta didžiulė patirtis gali būti naudinga Lietuvai sudėtingomis besikeičiančio pasaulio sąlygomis. Tad šiandien nedalyvavęs rinkimuose, ko gero, labiau graužčiausi negu po nesėkmingų rinkimų. Tarytum akmuo būtų nuslinkęs nuo krūtinės: juk stengiausi, siekiau sutelkti geriausius protus, geriausius žmones, kad pateiktume receptą, grąžinantį Lietuvai viltį ir nubrėžtume kryptį ekonomikos, nacionalinio saugumo, užsienio politikos, teisės srityse. Tiesiog dabar man lengviau žiūrėti į akis ir sau, ir kitam, nes mes nesėdėjome rankų sudėję. Net jeigu mums nepavyko, tai yra geriau, negu mes būtume nieko nedarę.

– Nepaisant konservatorių klastos?

– Jūs mane provokuojate… Kai manęs klausinėja, kaip, koks mano įspūdis, – sakau, Lietuvoje dar daug nelaisvų žmonių ir tai – viena iš didelių problemų. Žmonės jaučiasi įbauginti, įdrausminti, žmonės mano, kad iš jų reikalaujama paklusnumo, ne tik politinio, bet politinio paklusnumo – taip pat. Kai turinio ir esmės dalykai nubloškiami į trečią planą, lieka tik emocija. Aišku, emocijomis žaidžiama politikoje, ir Amerikoje yra tas pats, bet, priešingai nei Amerikoje, ir po 28 laisvės metų Lietuvoje dar daug žmonių nedrįsta reikšti savo minčių ir linkę veikti pagal tam tikrą nurodymą, o ne pagal sąžinę.

– Ar šito nejutote susitikimuose tiek su rinkėjais, tiek su partiečiais – juk jūsų tikslas, spėju, buvo ne vien tik agituoti, bet ir susipažinti su realia situacija?

– Kad aš niekad nebuvau nutolęs nuo Lietuvos – ar dirbau Afganistane, ar Amerikoje, ar Anglijoje, ar Rusijoje, – visada grįždavau į Lietuvą savaitgaliams ar atostogoms. Taip jau išėjo, kad mūsų šeima ir giminė paplitusi po visą šalį: Vilnius, Ukmergė, Utena, Skuodas, Akmenė, Mažeikiai, todėl aš Lietuvos pulsą jausdavau visada. Užtat ir esu įsitikinęs, kad šiandien labiau nei ko kitko mums reikia ambicijos. Būtent ambicijos ir plano kol kas labiausiai ir pasigendu, kandidatų į valstybės vadovo postą diskusijose. Užtat ir norėjau uždegti Lietuvą Laiminčios Lietuvos idėja. Negalime tiesiog susitaikyti su tuo, kas yra. Negalime tik tuščiai diskutuoti tai, kaip pasidalinti pyragą, kurio net neturime.

Užtat ir kūrėme Laiminčios Lietuvos programą, Ekonomikos proveržio, Užsienio politikos ir saugumo, Teisingumo programines gaires. Kartu su jais pristatėme šias idėjas Lietuvos visuomenei ir paskatinome diskusijas apie tai, kokia ateityje turėtų būti Lietuva. Ne kažkada, po 20 ar 30 metų, o jau netrukus – 2024-aisiais. Kol kas kitų kandidatų programiniuose pasisakymuose konkrečių siūlymų nematau. Noriu palinkėti, kad mūsų siūlymai atsispindėtų kitų kandidatų darbuose.

– Tai kodėl jūs pralaimėjote?

– Aš tai laikau pergale. Nors kai kas „išmetinėjo“, neva amerikonišką demokratiją Ušackas importuoja, stengdamasis įnešti kitą požiūrį, kitą tradiciją – būti su žmonėmis, atstovauti jų interesams, nepriklausomai nuo partiškumo ir politinių pažiūrų, – tačiau aš džiaugiuosi, kad mano rinkiminė kampanija buvo būtent tokia. Galbūt ji buvo per daug nauja ir nepriimtina partijos vadovybei, kuri reagavo gana liguistai, galbūt aš pasirodžiau kažkam nepatogus, bet juk niekad nežadėjau būti prezidentu, kuris būtų valdomas ir vairuojamas. Matyt, mano asmeninės pažiūros bei laikysena ir nulėmė man netikėtai vieningą partijos vadovybės nusistatymą prieš mane. O drausmė, disciplina partijoje veikia, tą galiu pasakyti. (Juokiasi.)

– Kaip tokio lygio diplomatas, kuris, anot jūsų, jaučia Lietuvos pulsą, sutinka dalyvauti procese, kurio baigtis žinoma visiems, išskyrus jį patį?

– Geras klausimas. Iš tikrųjų aš nesitikėjau tokio monolitinio partijos vadovybės nusistatymo mano atžvilgiu. Tai mane tikrai nustebino. Jei pirminiuose rinkimuose būtų dalyvavęs Gitanas Nausėda, mano galimybės būtų buvusios didesnės. G.Nausėdos populiarumo burbulas yra 10-15 metų rodymosi viešuose renginiuose ir televizijose rezultatas, bet jis nėra toks gilus ir stiprus partijos viduje. Mes rengėmės konkuruoti su G.Nausėda, o ne su Ingrida Šimonyte, kuri, matyt, buvo prikalbinta dalyvauti rinkimuose paskutiniu metu, kai G.Nausėda nesutiko dėl kažkokių sąlygų; nors ji nepartinė, bet bendruomenės narė, žmonės ją žino, ji populiari. I.Šimonytės pasirodymas įnešė „naują dimensiją“, kuri kartu su jai kone vienbalsiai reiškiamu partijos vadovybės palaikymu bei lavina įvairiausių prasimanymų bei šmeižto mano atžvilgiu, prasidėjusių beveik nuo Krymo aneksijos, kada kai kam užkliuvo mano diplomatiniai pasisakymai, mus pastatė į labai nelygias pozicijas.

– Pripažinęs pralaimėjimą prezidento rinkimuose žadėjote remti I.Šimonytę, jei ši tik paprašys. Ką remtumėt jos asmenyje – gal bendruomeniškumą?

– Žinot, visų pirma remsiu tas idėjas, su kuriomis pats ėjau į rinkimus…

– Kol kas jos, regis, ne visiškai sutampa…

– Kol kas aš apskritai nematau daug jos idėjų, konkrečių siūlymų – vien tik kalbas apie kažkokį modelį, – gal čia gudri taktika vengti detalių, kurių kol kas nematyti ir kito ekonomisto G.Nausėdos platformoje. Paradoksalu: Lietuvos Respublikos prezidento pareigos labai aiškiai suponuoja jo ypatingą vaidmenį formuojant užsienio politiką ir laiduojant nacionalinį saugumą, tačiau kol kas tarp pretendentų į prezidentus žmogaus su reikiama kompetencija nematyti. Ingrida prisiminė mano pažadą, paprašė paramos, žiūrėsim, kokia parama jai galėtų būti prasminga. Aišku, galėčiau padėti tiek dėl užsienio politikos, tiek dėl programos turinio perimant mano komandos siūlymus, kuriuos mes jau esame pateikę, ekonominio proveržio, nacionalinio saugumo ir užsienio politikos srityse.

– Juk konservatoriai pasisako už didesnę integraciją Europos Sąjungoje…

– Kaip buvęs vyriausiasis Lietuvos derybininkas ir užsienio reikalų ministras, neabejoju, kad visų pirma mums reikia kalbėti apie nacionalinius interesus. Žinoma, svarbu, kad užsienio politika remtųsi stipriu vertybiniu stuburu – laisvės, demokratijos, žmogaus teisių, šeimos vertybėmis; tai irgi yra mūsų nacionalinis interesas. Aš netikiu Federacine Europos Sąjunga. Ar galite įsivaizduoti, kad kada nors olimpinėse žaidynėse bus tik viena ES vėliava, – aš to neįsivaizduoju, todėl visi tie grasinimai federacijomis nėra pagrįsti. Tezė, kad tauta yra suverenas, mano nuomone yra nekvestionuojama. Dabar Europos Sąjungoje didžiausios diskusijos vyksta dėl dviejų dalykų: dėl Europos ginkluotųjų pajėgų – ir aš joms pritariu, manydamas, kad, liaudiškai tariant, neapdairu visų kiaušinių dėti į vieną krepšį. Matydami permainas, kurios vyksta pasaulyje, nesutarimus, įtampas, grėsmes, kurios kyla ne tik iš Rusijos, bet taipogi iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, turėtume elgtis išmintingai. Dėl siūlymo įvesti bendrus pelno mokesčius, būčiau atsargesnis – turint galvoj mūsų ekonominį atsilikimą, vadovaujantis nacionaliniais interesais reikėtų išlaikyti lanksčią mokestinę politiką, kad galėtume padidinti konkurencingumo lygį.

– Nacionaliniai interesai juk verstų žadinti ir Tėvynės meilę?

– Nuo mokyklos suolo iš tikrųjų dera skiepyti pilietiškumą, patriotizmą, sveiką gyvenseną ir sportiškumą, kad jaunuolis dar mokykloje suprastų, kad po jos bus dar viena mokykla, kad greta teisių ir laisvių yra ir atsakomybė mokėti ginti savo Tėvynę. Tai mūsų visų rūpestis. Jokia gynybos ministerija už mus to nepadarys, to nepadarys ir prezidentas, jeigu visuomenėje nebus sukurta pasididžiavimo žmonėmis, kurie tarnauja Lietuvos kariuomenėje, atmosfera. JAV oro uoste arba geležinkelio stotyje, jei pastebėjote, pirmiausia į lėktuvą ar į traukinį kviečiami neįgalieji, mamos su vaikais, paskui kviečiami kariškiai, taip išreiškiant pagarbą žmonėms, kurie pasiryžę ginti savo valstybę. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad labai didžiuojuosi savo sūnumi, vienu iš 50 pirmųjų Lietuvos kariuomenės savanorių; matau, kaip tai pakeitė jo charakterį. Atlikdami pareigą valstybei jaunuoliai sutvirtėja fiziškai, įgyja gilesnį disciplinos ir drausmės jausmą. Dar labai svarbus momentas – komandinis žaidimas, kuris padeda tarnybos draugams suprasti vienam kitą iš akių.

– Koks jūsų „žaidimas“ šiandien – komandinis ar jau nebe?

– Šeimyninis… (Juokiasi.) Praėjusią savaitę buvau Jungtinėje Karalystėje – užsienio reikalų ministras Džeremis Hantas (Jeremy Hunt) pasikvietė vakarienės, norėdamas pakalbėti būtent apie Rusiją, Europos ir NATO santykius bei perspektyvas. Priešingai nei Lietuvoje, mano žinios bei įžvalgos apie Rusiją Europoje yra privalumas. Pagal individualią veiklą teikiu konsultacijas, apstu įvairiausių projektų Europos užsienio reikalų taryboje, kurios narys ir esu. Neišsižadu ir piliečio pareigų: aktyviai dalyvausiu šalies politiniame gyvenime, siūlydamas idėjas ir būdus joms įgyvendinti. Proveržio ekonomika, Ateities turto fondas, talentų pasas, didesnės investicijos į gynybos pramonę, kovos su nepotizmu teisėsaugoje ir korupcija priemonės – visa tai šiandien Lietuvai yra labai reikalinga, todėl rūpinsiuosi, kad jos rastų atgarsį visuomenėje. Kaip diplomatas, užsienio politikos specialistas, sieksiu, kad diskusijos apie Lietuvos vaidmenį tarptautinėje arenoje būtų gilesnės ir neapsiribotų pasvarstymais, kurią šalį pirmą aplankys būsimasis valstybės vadovas.