Susisiekimo ministras Rokas Masiulis praėjusį ketvirtadienį atskleidė truputį korupcijos anatomijos. Kelių transporto tyrimų institutas (KTTI) patikrino dalį Lietuvoje nutiestų kelių ir konstatavo, kad 80% jų – plonesni nei turėtų būti. Tiesiant 1 km tokio kelio, skaičiuojama, kad buvo sutaupoma, arba, kaip sako p. Masiulis „legaliai pasisavinama“ apie 57.070 Eur (citata iš dienraščio “Verslo žinios”).
Apie mūsų visų pinigų beigi sveikatos ir gyvybės sąskaita kažkieno gautos naudos mastus galima būtų suvesti galus pasitelkiant aritmetinius veiksmus. Kadangi Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD) yra už šią veiklą, taip pat kelių priežiūra atsakinga valstybinė institucija, jos interneto svetainėje galima surasti buvusio susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio interviu grįstų straipsnių, kuriuose pasakojama, apie planus, taip pat pasiekimus. Tarkime, jeigu 2012 m. kelias tvarkyti ir tiesti iš valstybės biudžeto buvo numatyta skirti beveik milijardas litų (beveik 290 mln. Eur). Tuometinis ministras tais metais žadėjo išasfaltuoti 110 km kelių už 20 mln. Eur. Tikriausiai galima daryti prielaidą, kad bent keturi penktadaliai tų kilometrų tiesiant buvo paploninti, kita prielaida – dėl to buvo “sutaupyti” 4 mln. Eur. Tiesą sakant, suma įspūdinga: galima papildyti įmonės, nuosavą, kokios nors partijos kišenę.
Įspūdinga tiek, kad garsiojoje dėžėje nuo alkoholinių gėrimų buvę pinigai, kurie buvo rasti pas p. E. Masiulį, neatrodo taip rimtai. Tiksliau, atrodo, tik žiedeliai.
Ir viską legaliai. Mat ministro aiškinimu, tiesiami keliai Lietuvoje buvo ploninami visiškai legaliai, pasinaudojant numatytuose standartuose esama spraga. Lietuvoje pagal anksčiau galiojusią Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) metodiką tiesiamą kelią leidžiama ploninti iki 10 cm.
Velniaižin, iš kur tą kelių tiesimo ir remonto metodiką ištraukė LAKD, tačiau tos lanksčios, sovietmečiu buvusios įprastos normos visame kame sukrovė turtus ne vienam namų ūkiui. Paskutinė tokia istorija, kurią teko girdėti – kaip tik buvo apie tuometinę “Mažeikių naftą”. Ją 1989 m. parėmę amerikiečiai niekaip negalėjo priprasti prie tuometinių technologinių “gostų” iš sovietų laikų. Kada buvo leidžiama paklaida, kad technologinio naftos virimo proceso metu šviesesniųjų produktų bus gaunama šiek tiek daugiau arba šiek tiek mažiau. Tai va visas tas kiekis benzino arba dyzelino, kuris teliuškavo rėmuose tarp “šiek tiek daugiau” už teorinį nominalą iki “šiek tiek mažiau” buvo pavagiamas. Nes vagių industrijoje galiojo tik viena riba – “šiek tiek mažiau”. Ir tą šviesesnių naftos produktų kiekį su Panevėžio banditais sueinantys žmonės iš gamyklos išveždavo į tam tikras degalines arba į AB “Klaipėdos naftą”, atsiimdavo pinigus ir išsidalindavo. Tiesa, neužmirštant pagerbti geriausiųjų technologų, sugebėdavusių ir tos pačios naftos benzino ir dyzelino išvirti kaip tik “Šiek tiek daugiau”, kad legaliai pavogti skirto kiekio būtų gausiau. Vagiukams, beje, dėl to ramybė neprasidėdavo, pristačius vogtą kurą ne tiesiog į degalinę, o, tarkime į kuro bazę, ten jau būdavo pritaikomas nugaravimo “gostas”. Todėl su kuro bazės bosu reikėdavo būti geruoju, nes nugaruoti galėjo kaip tik tavo supiltas kiekis ar jo dalis.
Sunku pasakyti, kuriuos ūkio, ypač gamybos sektoriuose tebegalioja tie arba panašūs į sovietinius standartai, kurie leidžia lygioje vietoje turėti dykus pinigus lygioje vietoje. Spėju, kad bent jau ten, kur dirbama vakarietiška technika, technologinėmis linijomis, šito klondaiko yra mažiau. Tačiau įmonių savininkams neprošal apskaitos standartizacija pasirūpinti. Priešingu atveju – pusantro žingsnio iki bankroto.
Savaime aišku, Susisiekimo ministerijos atskleista schema arba, p. Masiulio išsireiškimu, negerovė bjauriausia tuo požiūriu, kad mūsų – visos visuomenės pinigai, ES paramos pinigai, dėl kurių kelininkai prieš kiekvieną biudžeto perspektyvą kariauja krauju pasruvusiomis akimis, dalis tiesiog buvo “sutaupyta” ir nepanaudota pagal paskirtį. Tai reiškia, kad pinigus išleidome (o jų – visada ribotas, apibrėžtas kiekis), o kokybiškos prekės negavome. Tai, kad kelias paplonintas, susiaurintas ar kaip kitaip sutaupytas, reiškia, kad ji mažiau saugus, netoks tvirtas, kaip turėtų būti ir bus reikalingas remonto anksčiau, nei numatyta.
Kita iš po to kylantis mintis: o kodėl ligi šiol nei vienai Susisiekimo ministerijos vadovaujančiai komandai nekilo minčių panašią reviziją atlikti. Bent prieš kelerius metus. Būtų gal pavogta mažiau, nuostoliai viešiesiems finansams būtų buvę menkesni. Pagaliau, juk būtume suradę, kur tuos pinigus protingai investuoti. Tarkime į kelininkų rengimo studijų programą kuriame nors universitete.
Šiuo konkrečiu atveju teikia vilties tai, kad dabartinis susisiekimo ministras turi nemažos patirties kapojant nagus tiems, kurie mėgsta užsidirbti tuščioje vietoje, be to, kaip parodė suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas, efektyviai bendrauja su rangovais, kurie konkursuose pasiūlo veik dempingo lygio darbų kainas, o projekto pabaigoje ima spausti pripažinti “papildomus darbus”.
Pagyvensim – pamatysim.