Jaukus būstas mažame miestelyje ar kaime, švarus oras, kiemas su sūpuoklėmis vaikams, netoliese miškas ir ežeras, bendruomeniški santykiai su kaimynais, jokių automobilių spūsčių, jokio įkyraus didmiesčiui būdingo triukšmo su sirenomis, patogiai pasiekiamos ikimokyklinės, švietimo, kultūros ir kitos įstaigos, naminiai vietiniai maisto produktai iš kaimyno, o gal ir iš savo ūkelio. Skamba kaip idilė?
Tai daugelio Lietuvos gyventojų svajonė. Bet kartu ir daugelio gyventojų realybė. Apie provinciją sklando daug nepagrįstų mitų, neva provincija degraduoja, kaime liko vieni alkoholikai ir senukai.
Taip, demografinė situacija tikrai sudėtinga. Taip, yra aibė socialinių problemų. Ne, kaimas dar neprarastas – nuolat lankydamasis įvairiose Lietuvos savivaldybėse, susitikinėdamas su miestelių ir kaimo gyventojais, lankydamas jų sodybas galiu paliudyti, kad provincija vis dar yra gyva ir graži, nes daug čia gyvenančių žmonių yra šviesūs, darbštūs ir tikri savo krašto šeimininkai. Jie ir yra tikrieji herojai, palaikantys gyvybę regionuose. Bet kad gyvenimas provincijoje teiktų vien privalumus, kad čia grįžtų tautiečiai iš emigracijos ir kad nepritrūktų entuziazmo čia likusieji, kai ką galime padaryti ir mes, politikai. Kaip tik šiuo metu Europos Parlamente svarstomi sprendimai, kurie turės įtakos provincijos gyventojų pajamoms.
Ką Europos Sąjungos politika reiškia Lietuvos gyventojų piniginėms?
Nors ES politika atrodo tolima nuo kasdienio žmonių gyvenimo, turėtume žinoti, kad nuo jos tiesiogiai priklauso daugelio žmonių pajamos. Tai ypač gerai supranta ūkininkai, kurie gauna tiesiogines ES išmokas ir nuo Lietuvos politikų derybų rezultato priklauso, galima sakyti, jų didelė dalis atlyginimo. Tai tik vienas iš pavyzdžių.
Dabartinė ES finansinė perspektyva iki 2020 metų yra suplanuota, tačiau nekeičiant regionų plėtros politikos, ateityje Lietuvos lauktų dideli nuostoliai. Iki šiol Lietuva, skirstant ES paramą, buvo laikoma kaip vienas regionas ir, nieko nekeičiant, dėl to mūsų šaliai grėsė ES fondų paramos mažėjimas po 2020 metų. Tokia grėsmė kilo todėl, kad Lietuvos bendrasis vidaus produktas pagal perkamąją galią jau perkopė 75 proc. ES vidurkio. Viršijus šį lygį, Lietuva nustotų būti tarp vadinamųjų Sanglaudos valstybių narių, nes būtų laikoma pakankamai turtinga šalimi, kuriai tokios ES paramos nebereikia.
Kodėl „dvi Lietuvos“? Ir kad abiejose būtų vienodai gera.
O realybė yra tokia – tarp pajamų, kurias gauna vilniečiai ir kitų miestų gyventojai, skirtumai yra milžiniški. Tai gali paliudyti kiekvienas provincijoje sunkiau besiverčiantis žmogus, kuris, girdėdamas per televiziją kalbančius ekonomistus apie sparčiai augančią Lietuvos ekonomiką, kylančius atlyginimus, jaučiasi tarsi ne tos šalies gyventojas. Eurostato duomenimis, Vilniaus regiono BVP lygis yra 107 proc. ES vidurkio, o likusios Lietuvos – tik 62 proc. ES vidurkio. Darbo užmokesčio, socialinių garantijų, pašalpų vidutinis dydis mūsų šalyje vis dar yra 3-4 kartus mažesnis už ES vidurkį, tad netekus didelės dalies ES finansavimo, tai, visų pirma, pajustų kukliau gyvenančios savivaldybės.
Negalime dėl statistikos efekto leisti sau prarasti didžiulių europinės paramos pinigų. Mano kelta problema, jog Lietuvoje regioninė politika iš esmės neegzistuoja, buvo pradėta spręsti tik po 2016 m. Seimo rinkimų. Pasiekiau, kad Lietuva būtų suskirstyta į du NUTS 2 dydžio (nuo 800 tūkst. gyventojų) regionus.
Mūsų šalyje NUTS 2 lygmenį atitinka Sostinės regionas ir likusi Lietuva. Pagal statistiką apie BVP lygį, surinktą iš šių atskirų regionų, bus planuojama ir skirstoma ES fondų parama. Tad tai likusiai Lietuvai, atsižvelgiant į jos rodiklius, o ne į vidurkį, kurį iškreipia sostinės statistika, ES parama neturėtų mažėti. Deja, dėl buvusios vyriausybės abejingumo, 2016 m. priimtas sprendimas skaidyti Lietuvą į du regionus yra šiek tiek pavėluotas, nes 2021–2027 metų ES finansavimas Lietuvai skiriamas kaip vienam regionui pagal 2014–2016 m. statistinius rodiklius.
Nepaisant vėlavimo, suskirstymas į „dvi Lietuvas“ yra svarbus pasiekimas ateičiai. Bet dar svarbiau, kad šiems regionams būtų suteikti įgaliojimai patiems rengti savo plėtros programas ir jas įgyvendinti. Iš Vilniaus sudėtinga įvertinti kiekvienos savivaldybės galimybes ir problemas. Net ir turint geriausius norus. Todėl šiuo metu Europos Parlamente svarstomuose dokumentuose pateikiau siūlymus dėl didesnių galių suteikimo vietos savivaldai, regionų lygmens stiprinimo.
Daliai mano siūlymų pritarta. Mano iniciatyva EK priėmė sprendimą – pinigus, kuriuos Lietuva gaus kaip vienas regionas, gali (bet neprivalo) išleisti kaip du regionai. Praktika rodo, kad tam reikia labai stiprios politinės valios. Vyriausybė nėra linkusi paleisti pinigus iš sostinės. Dabar Europos Parlamente svarstome mano pateiktas pataisas, kad Lietuvai tai būtų privaloma.
Jei mano siūlymai bus priimti – Lietuva privalės sukurti dvi skirtingas strategijas ir taikyti skirtingas priemones turtingesniam Vilniaus regionui ir ženkliai prasčiau besiverčiančiai likusiai Lietuvai. Tai būtų realus įrankis su realiu finansavimu tapti savo krašto šeimininkais, o ne nurodymų, nuleistų iš Vilniaus, vykdytojais.
Pinigai tiems, kas jau dabar neatlygintinai dirba kaimui
Dėl jau minėto paramos mažėjimo Lietuvai kaip vienam regionui, ES parama kaimo plėtrai sudarytų tik 43 procentus vietoje 70 proc. Tai reiškia, kad įgyvendinant Kaimo plėtros priemones, Lietuvai reikėtų prisidėti net 57 proc. bendro įnašo, o tai būtų didžiulė našta valstybei. Todėl suskirstymas į du regionus ypač svarbus dėl šios paramos rūšies, kuri kaip tik ir yra nukreipta į tą Lietuvą už Sostinės regiono ribų.
Kalbant apie kaimo plėtrą, siekiu, kad kaimo gyvybingumą palaikantis vietos bendruomenių judėjimas nebūtų paliktas be pinigų. Europos Parlamente svarstomas mano siūlymas LEADER programai skirtą finansavimą didinti iki 10 proc. visų kaimo plėtros krepšelio lėšų, kai Europos Komisija mums nepalankiai siūlo mažinti šią dalį nuo dabartinių 6 proc. iki 5 proc.
Taip pat pavyko įtikinti dalį kolegų, kad palaikytų mano teiktas pataisas, kurios vietos bendruomenių inicijuotų projektų valdymo finansines ir administracines išlaidas leistų pripažinti atitinkančiomis ES finansavimo reikalavimus. Jei bus pritarta šioms pataisoms, kaimo bendruomenės galės mokėti atlyginimą projektus administruojantiems bei finansus tvarkantiems asmenims. Iki šiol šias atsakingas, didžiulių laiko sąnaudų, o dažnai ir asmeninių lėšų (kuras, automobilio eksploatavimas, kanceliarinės priemonės ir kt.) reikalaujančias veiklas savanoriškai apsiimdavo atlikti bendruomenių pirmininkai ar kiti bendruomeninio judėjimo aktyvistai.
Tačiau neketinu laukti, kol Lietuvos žmonės pavargs ir praras entuziazmą. Esu tikras, kad atlygis už šį darbą būtų teisinga papildoma motyvacija šalia noro likti savo krašte.
Visa Lietuva yra puiki šalis gyventi. Tolygesnis gerovės paskirstymas leistų mažesnių miestelių ar kaimo gyventojams būti ramesniems dėl savo pajamų. O tai žmonėms reikštų galimybę įgyvendinti savo svajonę gyventi provincijoje be didesnių trūkumų ir naudotis visuotinai pripažįstamais privalumais.
