Rasa Čepaitienė. Gyvatė ryjanti savo uodegą

Visuomenė pagaliau atsibunda, rąžosi, ruošiasi keltis. Mokosi aiškiai formuluoti ir artikuliuotai įgarsinti savo poreikius bei reikalavimus, įvairių teisėtų pilietinio pasipriešinimo būdų, bendradarbiauti su panašius interesus turinčiais, bet nebūtinai ideologiniais bendraminčiais, išvengti skaldytojų nuolat gudriai spendžiamų spąstų, išreikšti solidarumą su protestuojančiais, atpažinti oficiozinės žiniasklaidos kurpiamas manipuliacijas ir melą.

Ir tai yra labai gerai. Tačiau neramina kitkas. Beveik niekas nekalba apie lyg pūlinys pagaliau pratrūkusios socialinės krizės šaknis ir esmę, o jei ir kalba, tai tik fragmentiškai, nenuosekliai. Bet to nepadarius neturėsime galimybės pradėti gydymo.

Daugelį metų tyliai, kartais bijant net sau pačiam prisipažinti, augęs nepasitenkinimas tiek asmeniniame, šeimų lygmenyje, tiek ir viešojoje erdvėje, dažnai išvirstantis pasirinkimu į viską spjovus iš čia emigruoti arba rinktis vidinę emigraciją ir abejingumą viešiesiems reikalams, gali būti suvestas į du esminius punktus: vis didėjantį atotrūkį tarp daugumos gaunamų pajamų ir pragyvenimo kaštų bei sisteminę nepagarbą žmogaus asmeniui, visais lygiais – nuo privataus verslo, vietos valdžios iki pat aukščiausių šalies vadovų – arogantiškai ir įžūliai demonstruojamą vadinamojo „elito”, galios pozicijose esančiųjų.

Tačiau į 2018-uosius metus „sukritę” net keletas svarbių jubiliejų ir renginių (Atkurtosios, t.y. basanavičiškos Lietuvos Šimtmetis, partizanų vado A. Ramanausko-Vanago laidotuvės, Sąjūdžio trisdešimtmetis ir k.t.) daugelį paskatino susimąstyti, o kokia gi ta Lietuva yra šiandien, iš kur ji atėjo, ir kur eina?

Palyginti prieš trisdešimt metų kurtas nepriklausomos nacionalinės valstybės raidos vizijas bei lūkesčius su ta pagaliau atėjusia ateitimi. Ir tuomet daugelis pamatė, kad veikiausiai dažno sau mintyse pieštas gyvenimo scenarijus – tapti laisvu savo likimo kalviu ir būti užtikrintam, kad tavo pastangos bus adekvačiai įvertintos bei atlygintos – dažniausiai neišsipildė…

Ne todėl, kad būtum buvęs koks nors lūzeris ar tinginys, kad nebūtum išties sunkiai dirbęs ir stengęsis, o dėl to, kad sukurtoji sistema tau to paprasčiausiai neleido. Tai reiškia, kad priėjome tašką, kai ne tik tapo nebeįmanoma projektuoti savo idėjų, planų ir lūkesčių ilgiau nei pusmetis ar metai į priekį, kas, beje, vyksta visame globalizacijos persmelktame ir neprognozuojamos kaitos krečiamame pasaulyje, bet ir tikėtis bent kiek nuoseklaus asmeninio ar bendruomeninio augimo, ar tai būtų profesinio, socioekonominio, galiausiai, pragyvenimo lygio bei pasitenkinimo ir laimės sritys.

Kitaip tariant, jungtis tarp darbo ir jo finansinių bei simbolinių rezultatų vis labiau nyksta, tuo pačiu regint, kaip mažiau, ar visai moralinių skrupulų neturintys veikėjai, puikiai įvaldę žaidimo taisykles ir įsijungę į suvešėjusius neformaliuosius klaninius tinklus, jais sumaniai ir ciniškai naudojasi, tuo pačiu nebaudžiamai tyčiodamiesi iš bendrojo gėrio ir šalia esančiųjų.

Taip nenumaldomai augantis neteisybės jausmas ir nepasitenkinimas savo padėties bei visos šalies raidos tendencijomis atvedė mus į šiandieną, kai jau nebegalima tylėti, nes būklė, kurioje atsidūrėme, atrodo pernelyg schizofreniškai. Kai nujaučiame, kad einant tuo pačiu keliu ir nieko nedarant mūsų paprasčiausiai greit nebeliks. Ir čia nebepadės jokie valdančiųjų kartojami užkeikimai ir burtažodžiai apie „klestinčią valstybę”, „augantį BVP” ir t.t.

Du valstybių tipai

Veikale „Kodėl nacijos žlunga. Valdžios, gerovės ir skurdo kilmė“ politologai D. Asemoglu ir J. Robinsonas išskyrė du valstybių tipus – įtraukiančiąją (inclusive) ir gavybinę arba išsunkiančią (extractive).

Gavybinėje valstybėje karinis-administracinis elitas ir dirbančiųjų masės yra aiškiai atskirti ekonominiais ir kultūriniais barjerais. Joje stokojama socialinio mobilumo, t.y. žmonės iš viso nėra pajėgūs, arba tik įveikę dideles kiūtis gali pakilti į aukštesnį sluoksnį (klasikinis pavyzdys – Indijos kastų sistema).

Tuo tarpu įtraukiančioje valstybėje nėra luominių ar klaninių apribojimų. Elitas čia formuojasi meritokratijos, t.y. kompetencijų, gabumų ir nuopelnų pagrindu. Tad jis yra suinteresuotas kooptuoti į savo gretas talentingiausius ir sumaniausius, o pastarieji – kurti darbo vietas visiems likusiems. Tai reiškia, kad tik įtraukiančioji valstybė yra pajėgi užtikrinti ilgalaikį ir stabilų ekonominį augimą, demokratinį atstovavimą bei socialinę sanglaudą, ką rodytų ir labiausiai išvystytų Vakarų Europos ekonomikų pavyzdžiai.

Acemoglu ir Robinsonas dar išskiria du gavybinės valstybės potipius – agrarinę ir žaliavinę. Jei pirmoji užtikrindavo visuotinį užimtumą, kaip kad būta viduramžių baudžiavinėse visuomenėse, tai antroji – anaiptol ne.

Šiuo atveju elitas yra finansiškai priklausomas ne nuo gyventojų darbo, o nuo gamtinio (-ių) ištekliaus(-ių) gavybos rezultatų. Nuo išteklių priklausomose valstybėse (klasikinis pavyzdys – V. Putino Rusija) nebelieka jokių apribojimų nelygybės ir atskirties augimui, jos nėra niekieno spaudžiamos investuoti į socialinį kapitalą ar ekonomikos plėtotę.

Iš gamtinių išteklių, kurių didžiausią dalį sudaro naftos ir dujų žaliavos bei vertingųjų mineralų eksportas, pardavimų gautų pajamų ir kapitalų valdžia gyventojams perskirsto nedidelę dalį įvairių socialinių išmokų pavidalu, tačiau tokio tipo valstybė praktiškai nėra priklausoma nuo surenkamų mokesčių, taigi ir nuo gyventojų. Dėl šitos priežasties visuomenė turi menkas pilietines galias įtakoti ar paveikti valdančiųjų sprendimus, tad autoritarizmas čia atrodo a priori užprogramuotas.

Kadangi ji pati yra priklausoma nuo pajamų, gaunamų iš šių išteklių gavybos perskirstymo, tai leidžia išlaikyti paternalistinį valdžios-valdomųjų santykį, pavyzdžiui, itin įsikerojusį energetiniais resursais turtingose posovietinėse Vidurio Azijos šalyse.

Gavybinei valstybei nebėra poreikio vystyti ir rinkos konkurencijos mechanizmų, puoselėti įstatymo viršenybę, kurti nepriklausomą įstatymdavystę ir teismus, kurie galėtų užtikrinti teisingumą. Vietoj jų randasi gremėzdiškas biurokratinis aparatas, aptarnaujantis aukščiausiąjį valdžios sluoksnį ir, visuomenei nekontroliuojant bei neįtakojant jo priimamų sprendimų, perskirstantis materialiąsias gėrybes taip, kad sau pasiliktų didžiausią jų dalį, o tai yra atvira kleptokratijos forma.

Taip sukuriama iš pažiūros stabili parazitinė sistema, pasireiškianti masine korupcija ir nekompetencija, kurios pasekmės – įstrigusi šalies modernizacija, pridengta masyvaus ir ilgalaikio visuomenės nuostatų formavimo medijose, įtaigojant, kad tokia tvarka esą yra natūrali ir neįmanoma pakeisti, tuo pačiu vykdant pasipriešinimo balsų slopinimą represijomis ar marginalizavimu.

Tokioje valstybėje meritokratijos logika nustoja veikusi, ją pakeičia aukštųjų valdininkų despecializacija, t.y. jie skiriami į reikšmingus postus atsižvelgiant į priklausymą klaniniams tinklams, o ne į konkrečius jų gebėjimus tvarkyti pavestąsias ekonomikos ar kitas valstybės valdymo sritis.

Parazitinė valstybė

Parazitinei valstybei itin būdingas savavališkas ir selektyvus juridinių-biurokratinių taisyklių bei elgesio standartų taikymas „saviškiams“ ir visiems likusiems, vedantis prie moralinio bei teisinio šalies išsigimimo. Socialiniai institutai ir demokratiniai mechanizmai čia nustoja veikę, lieka formalūs, imituojami. Visuomenė išnaudojama lyg būtų svetima kolonijinė tol, kol tai pakenčia.

Tuo tarpu nuo darbo priklausomoje valstybėje gyventojai yra nacionalinio turto kaupimo pagrindas ir svarbiausias šaltinis, todėl valdžia priversta su jais skaitytis.

Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva? Kuriam valstybių tipui ją priskirti, jei neturime gausių naftos ar dujų išteklių, o nacionalinio biudžeto pagrindą sudaro daugumos gyventojų sumokami įvairūs mokesčiai, kai kurioms gyventojų grupėms siekiantys daugiau nei pusę visų jų pajamų?

Vis stiprėjantis viešojo sektoriaus nualinimas rodytų, kad nuo pat nepriklausomybės paskelbimo buvo pasirinkta eiti neoliberaliuoju, vadinamosios „laisvosios rinkos” keliu, kuris įsuko išsunkimo mechanizmą ir galiausiai atvedė į dabartinę padėtį.

Bet kas gi buvo ir yra išsunkiama? Kokius išteklius valdo mūsų vis labiau nuo visuomenės atsiribojantis ir savo dramblio kaulo bokšte užsidarantis elitas, apsikarstęs imituojamos demokratijos atributais ir besiremiantis tuščiavidurėmis fasadinėmis virstančiomis institucijomis?

Kaip žinia, pradinį kapitalo kaupimo procesą apsprendė aiškiau juridiškai neapibrėžta buvusio „visaliaudinio turto“ privatizacija. Sukauptos lėšos buvo pasitelktos formuojant naujas verslo nišas – tarpininkavimą prekiaujant dujomis ir nafta, išnaudojant Lietuvos kaip tranzitinės valstybės logistinius privalumus, intensyvinant šiandien jau masiniu tampantį miškų kirtimą medienos pardavimams užsienyje, plėtojant statybų bei NT sektorių ir t.t. Šios sritys, kaip ir išplitusios korupcinės viešųjų pirkimų organizavimo schemos, leido generuoti didžiausias pajamas bei formuotis siauram naujųjų turčių ratui.

Palaipsnės eurointegracijos metu, dar iki 2004 m. įstojimo į Europos Sąjungą, valdančiųjų grupės mokėsi perprasti ir europinių lėšų „įsisavinimo“ mechanizmus. Būtent jas, veikiai užvaldytas stambiojo verslo ir politikos elitų ir naudojamas trumpalaikiams jų tikslams realizuoti šalies žmogiškojo kapitalo vystymo sąskaita, galima laikyti aukščiau aptarto naftos ir dujų vaidmens Rusijos ekonomikoje analogu, kas ilgainiui užkirto kelią realiai Lietuvos modernizacijai.

Derybinių galių sutelkimas nacionalinių stambiojo kapitalo įmonių savininkų rankose ir jų reikšminga įtaka politinėms partijoms, atskiriems įtakingiems politikams bei jų inicijuojamiems ir priimamiems teisės aktams, sąlygojo neproporcingai aukštą darbo pajamų apmokestinimą, ypač kontrastuojantį su gausiomis mokestinėmis išimtimis, privilegijomis ir lengvatomis, taikomomis verslo generuojamiems pelnams ir kitoms nedarbo pajamoms. Tai atvedė į, ekonomisto R. Kuodžio žodžiais tariant, mokestinio „gyvulių ūkio“ situaciją, kurioje gyventojai ne tik nėra pajėgūs susiklosčiusios tvarkos pakeisti, bet ir jaučiasi joje pertekliniais bei nereikalingais, kas atrodytų itin paradoksalu dramatiškų demografinių šalies raidos tendencijų fone.

Kitaip tariant, patys žmonės yra visiškai atvirai ir ciniškai paverčiami „žmogiškaisiais ištekliais” ir darbo priemonėmis, kuriems nereikia nei gilesnio išsilavinimo, nei kultūrinių kompetencijų. Tad nuoseklus švietimo sferos žlugdymas tik atliepia šiuos vėlyvojo globalinio kapitalizmo siekius.

Parazitinės sistemos  taisyti neįmanoma

Tačiau, nors darbo apmokestinimas Lietuvoje ženklus (kodėl tad tai nesikonvertuoja į pilietinį įgalinimą ir valdžios kontrolės įgūdžius?), tai nevirsta ir į kokybiškas viešąsias paslaugas. Jų prieinamumas ir kokybė kaip tik linkusi prastėti, o biurokratinė išlaikymo ir kontrolės našta – augti. Tai, kaip ir išliekantys itin žemi viešojo sektoriaus atlyginimai bei pensijos, daugumai neleidžia čia bent kiek oriau gyventi.

Iš esmės dauguma žmonių Lietuvoje dirba dėl bazinių, fiziologinių reikmių patenkinimo, t.y., už maistą, kaip kažkada vergai ar baudžiauninkai, jau nekalbant apie kitus, aukštesnius, poreikius.

Tokia socioekonominė padėtis, nesiimant pajamų nelygybės problemos spręsti mokesčių progresyvumo keliu, yra užprogramuota toliau tik blogėti.

Aukštųjų politikos, verslo ir žiniasklaidos elitų sisteminis suaugimas, lengvai tepridengtas daugiapartinės sistemos šydu, vidinis institucijų korumpavima(si)s ir užvaldymas klaniniams interesams realizuoti, piliečių nekontroliuojamas galias įgavusi biurokratija, formaliąja-procedūrine virstanti demokratija, visose gyvenimo srityse plintanti nesąžininga konkurencija, plačiai taikomi dvejopi standartai, socialinio teisingumo stoka ir tai, ką politologas V. Laučius yra pavadinęs „šiltos kėdės oligarchija“ , t.y., asmeninių ir viešųjų interesų painiojimu, savo pareigų ar posto teikiamų galimybių naudojimu privačioms reikmėms tenkinti, rodytų, kad Lietuvoje vis labiau tolstama nuo įtraukiančios ir meritokratiniais principais formuojamos viešosios politikos.

Lietuvai kaip ir Rusijai būdingos silpnos institucijos, aukštųjų politikų bei verslo koncernų įtakojama teisėsauga bei žiniasklaida bei meritokratijos stoka (korupcija ir nepotizmas), vis labiau įtvirtina piliečių nerinktų ir jiems neatskaitingų klaninių struktūrų įtaką bei galią.

Beveik dėsninga žaliavinės valstybės raidos pasekmė – demodernizacija – sukuria paradoksalią padėtį, kai, augant ekonomikai, populiacija degraduoja. Formuojasi ydingas ratas: kuo labiau valstybės ekonomika remiasi lengvai gaunamais ištekliais (ar išmokomis), tuo mažiau ji linkusi investuoti į žmogiškąjį kapitalą; kuo menkesnis žmogiškojo kapitalo išsivystymo lygis, tuo labiau valstybė yra priklausoma nuo prekybos žaliavomis arba iš kitų lengvai gaunamų pajamų.

Tokioje sistemoje dirbantieji tampa pertekliniais ir ši įžvalga leidžia bandyti paaiškinti lietuviškosios emigracijos priežastis ir jos parazitinei sistemai teikiamą „naudą“ (perlaidos artimiesiems mažina socialinę įtampą, išvykusieji nebekelia problemų, nereikalauja išmokų ir paslaugų ir t.t.).

Išvada paprasta. Parazitinės sistemos lopyti, taisyti, remontuoti neįmanoma. Ją belieka tik pakeisti. Bet ar visuomenė tai pagaliau supras ir yra tam pasirengusi?