Jolanta Blažytė. Visuotinio gėrio perskirstymas su sofų perstumdymu švietimo ministerijoje

lrtytas.lt

Viena kandidatė į prezidento postą minėjo, kad reikia visiems susitarti, kaip turi būti skirstomas šalyje sukurtas gėris. Panašu, kad susitarimo procesas jau prasidėjo ir netgi „su fanfaromis“. Mokytojai lipa per ministerijos langus, reikalaudami 300 mln. eurų.

Mokytojų profsąjungos pirmininkas, nusimetęs į šoną spaudžiančius batus, ministerijos menėse šoka kadrilį. Eilėje prie langų jau laukia pensininkai, gydytojai, policininkai, gaisrininkai, socialiniai darbuotojai…

Konkurencingesnių sąlygų ir mokesčių verslui laukia ir verslininkai bei ūkininkai. Visiems visko reikia ir visi dėl savo interesų pasiruošę ne tik perlipti ministerijų langus, bet ir perstumdyti jų koridoriuose esančias sofas.

Ramūs kaip belgai kol kas išlieka tik senosios politinės nomenklatūros „bebrai“, kurie, o nelaime, šią kadenciją buvo priversti patupėti opozijos kėdėse. Ir kurių ausys, kyšančios virš viso šalyje sukelto chaoso, šviečia visomis neoninių šviesų spalvomis. Mat valstybėje dabar visi reikalauja didesnių algų, bet kol kas niekas nereikalauja „bebrų“ atsakomybės už tai, kad dešimtmečius tupėdami valdžios postuose savo nekompetetingu ir švaistūnišku valdymu, „susmardino“ visas valstybės valdymo sistemas, taip, kad nebeaišku kokių pajėgumų reiks, kad tą smarvę iškuopti.

Negana to, dabar „bebrai“ šį valstybėje kilusį chaosą, tarsi mieles tešlai, sumaniai naudoja savo politinių reitingų kėlimui. Mat net mokytojų profsąjungos pirmininkas Andrius Navickas prisipažino, kad 10 metų mokytojai kentėjo ir tik dabar nusprendė streikuoti.

O tas A. Navicko ir mokytojų emocinis „Big Bang“, ir sutapk tu man, įvyko kaip tik prieš būsimą virtinę įvairiausių rinkimų į įvairiausio „galingumo“ valdžios postus. Todėl visiškai nenuostabu, kad šiame chaose tenka matyti ir kartu su mokytojais per langą lipantį parlamentarą Naglį, su savo chrestomatinėmis perskirstymo lentelėmis šalia pedagogų prisėdusias kandidates į prezidentus A. Maldeikienę ir I. Šimonytę, prie savivaldybių su žvakelėmis rymančius vietinius nomenklatūros „bebriukus“ ar net į ministeriją besibraunantį D. Trumpo partietį. Ir tik politikoje nesusigaudantis pilietis krapšto pakaušį, nesuprasdamas, kodėl profsąjungos pirmininkas A. Navickas, 10 metų kantriai kentėjęs dėl mažų mokytojų atlyginimų, nuo tos kančios palūžo būtent tada, kai vyriausybė skyrė papildomus dešimtis milijonų tiems atlyginimams didinti.

Kur pažvelgsi – visur balta. Ups – juoda

Kur pažvelgsi – visur balta, pasakytų Salomėja Nėris. Tuo tarpu bet kuris aukštesnės kvalifikacijos vadybininkas, įvertinęs „bebrų“ sukurptas valstybės valdymo ir vertės kūrimo sistemas, pasakytų atvirkščiai: kur pažvelgsi – visur juoda. Mat visos šios sistemos, kaip „bebrų“ „kūrybinis vaisius, yra tarsi viena didelė juoda dėžė, kurioje visiškai neaišku, kur pinigai nueina, kam ateina ir dar neaiškiau, kas iš viso to išeina.

Pavyzdžiui, sveikatos apsaugos sistemoje turime bene daugiausia gydytojų visame pasaulyje, labai daug ligoninių, labai daug lovų, labai daug vizitų pas gydytojus, tačiau gyventojų sveikatos rodikliai – vieni prasčiausių tarp išsivysčiusių pasaulio šalių.

Inovacijų ekosistemoje turime labai daug aukštojo mokslo diplomų, daug universitetų dėstytojų, daug mokslinių straipsnių, tačiau pagal aukštosios pridėtinės vertės eksportą esame antri nuo galo visoje ES.

Tas pats ir švietimo sistemoje. Lietuva, kartu su vienomis iš turtingiausių pasaulio šalių Norvegija ir Liuksemburgu turi daugiausia mokytojų, tačiau pagal PISA tyrimus, Lietuvos moksleivių rezultatai vieni prasčiausių – 53 – a vieta tarp 58 šalių. [2]

Galima tik pajuokauti, kad jei Lietuva su Šveicarija ir Prancūzija negali konkuruoti atlyginimų dydžiais, tai gali toms šalims nušluostyti nosį bent jau mokytojų skaičiumi.

Pvz. pradinėse mokyklose Lietuvoje vienam mokytojui tenka 10.47 mokiniai, Šveicarijoje – 15.53, Japonijoje -16.63, Suomijoje 13.32, Prancūzijoje 19.44, o JAV – 15.53. [3]

O mūsų „Baltijos sesėje“ Estijoje, su kuria Lietuva vienu metu vadavosi iš sovietinio maro gniaužtų, mokytojų skaičius taip pat gerokai mažesnis, nei Lietuvoje.

Mokinių/ mokytojų santykio statistika tokia: primary education – Lietuva (10.47), Estija (13.19), lower secondary – Lietuva (7.31), Estija (10.09), upper secondary – Lietuva (7.65), Estija (15.34). [3]

Tačiau mokinių pasiekimai Estijoje, atsižvelgiant į PISA reitingus, yra vieni geriausių pasaulyje ir rikiuojasi šalia Singapūro, Japonijos, Suomijos. [5] Ir vargu ar šiuos Estijos pasiekimus būtų galima „nurašyti“ prestižinei mokytojo profesijai ar dideliems jų atlyginimas. Mat Estijoje vidutinis mokytojų atlyginimas 2018 metais siekė 1380 eur., o Lietuvoje – 984 eur. (brutto).

Tačiau jei Lietuvoje būtų toks mokinių ir mokytojų santykis, kaip yra Estijoje, tai ir mokytojų atlyginimai Lietuvoje galėtų būti „estiški“ be jokių papildomų biudžetų.

Be to, ekonomistai paskaičiavo, kad Lietuvos mokyklose šalia 30 000 mokytojų dar dirba 19000 „ne mokytojų‘ – t.y. mokyklas aptarnaujančio personalo. Ir dar ekonomistai paskaičiavo, kad jeigu savivaldybės atsisakytų nereikalingų mokyklų plotų, tai kiekvieno mokytojo atlyginimą galima būtų padidinti apie 66 eur/mėn.

Be to, Estijoje mokytojo specialybė yra labai neprestižinė ir, kaip išsireiškė vienas ekspertas, priklauso žemesniam socialiniam statusui. [4]

Mokytojų amžiaus vidurkis Estijoje yra labai panašus kaip Lietuvoje ir Estijoje, kaip ir Lietuvoje, dar dirba nemažai sovietmečio pedagoginius institutus baigusių mokytojų.

Tačiau Estija ir su tokiu mokytojų rezervu kažkaip sugebėjo sukurti vieną geriausių švietimo sistemų pasaulyje…

Tuo tarpu Lietuvos nomenklatūros „bebrams“ mažiausiai rūpėjo mokytojų perkvalifikavimas, mat švietimui skirtus pinigus jie naudojo kur kas „racionaliau“.

Pavyzdžiui, tam, kad nusipirkti kaimo rinkėjų balsus, „bebrai“ puošė visus įmanomus kaimus ir jų „ulyčias“ mokyklomis, kurių nemažą dalį vėliau uždarė. „Bebrai“ statė prabangius profesinio mokymo centrus (KMPMC pavyzdys), kurių vienas, pavadintas „bendrabučiu“, stovi ant Kuršių marių kranto ir yra skirtas labiau ne studentams gyventi, bet „bebrų“ „chebrytės“ asmeniniams baliukams organizuoti.

„Bebrai“ „nematė“, kad profesinio rengimo centruose buvo masiškai prirašinėjamos „mirusios sielos“, mat tų centrų vadovai tarnaudavo kaip „slaptieji“ ruporai įvairiuose rinkiminėse kompanijose. O mokytojų tobulinimuisi skirtus pinigus „bebrai“ skirstė atsižvelgdami ne į kokias nors ilgalaikes mokymosi strategijas, kurios integruotos į šalies ekonominę strategiją – kaip buvo Estijoje, bet į švietimo sistemoje dirbusių „bebrų“ statytinių chaotiškas „fantazijas“.

Milijonai buvo ištaškyti įvariausių konsultantų, moderatorių ruošimui bei įvairiausio plauko projektams, skirtiems pinigų įsisavinimui, iš kurių gauta nauda, švelniai tariant, nulinė.

Lietuvos „bebrams“ niekada nerūpėjo švietimo sistemos kokybiniai rodikliai, todėl pagrindine kultūrine vertybe šalyje ilgainiui tapo ne mokinių pasiekimai, o politiniai demagogai ir rėksniai, kurie niekada nėra pateikę pasiūlymų, kaip konkrečiai sutvarkyti švietimo sistemą ir kurių vienintelė esminė kompetencija, kaip išaiškėjo, laipioti per ministerijų langus, kelti valstybėje chaosą ir, žinoma, sumaniai visą švietimo sistemą naudoti, kaip savo asmeninių reitingų fabrikėlį.

 „Bebrams“ gi visiškai „dzin“ tie visi mokytojų ir mokinių santykio rodikliai. Jiems visiškai „dzin“, kokio lygio išsilavinimą tie vaikai gaus neva mokyklomis vadinamose „bakūžėse“ ir kokią naštą ateities visuomenei užkraus tų vaikų neraštingumas ir socialinės bėdos.

„Bebrams“ šiuo metu reikia rinkėjų balsų ir taškas. Nesvarbu iš kur jie ateis – ar iš kaimo mokyklų ar iš streikuojančių mokytojų, šalia kurių tereikia, nutaisius liūdną veido išraišką, pastovėti su žvakelėmis rankose.

Skaitykite daugiau ČIA

2 KOMENTARAI

  1. Sunku surasti žodžius, kad būtų galima įvertinti žmogų ( straipsnio autorę) , kuri taip nekenčia mokytojų ir koneveikia kitus, kad jie jos pačios nepalaiko.





  2. Mat atsibudo ir išlindo. Dar viena švietimo ekspertė ir visų valdžių kritikė. Dievulėliau, apsaugok nuo tokių „atsivertėlų”. Kam jau kam, tik jau ne šiai KGB pakištukei aiškinti apie švietimą ar mokytojų darbą. Tegul ji geriau Lietuvos visuomenei paaiškina tiesiai šviesiai, kaip ji su Viktoriukiu KGB pinigais kūrė savo biznį Lietuvoje, algas mokėjo vokeliuose, tyčiojosi iš darbuotojų, papirkinėjo ledais ir tušinukais rinkėjus ir t.t. ir pan. Kiek milijonų taip prasuko ? Tikrai turi ką papasakoti ir kuo pasidalinti. Todėl ir reiktų užsiimti tuo, kuo iki šiol užsiėmė, bent prisipažinti sukčiavus, o ne vertinti jos nosytei nelabai suprantamus dalykus.

Komentarai nepriimami.

Reklama

Susiję straipsniai

Nusikalstamas veikimas prieš Lietuvos valstybę!

Almantas Stankūnas: Tai yra politikų ir valdininkų nusikalstamas veikimas prieš Lietuvos valstybę! Rinkėjai politikus jau nubaudė, bet matau nepakankamai. Dabar turėtų...

Rekordinis „paspirtukinių“ gaisrų skaičiaus augimas

Vidas Rachlevičius London Fire Brigade fiksuoja rekordinį „paspirtukinių“ gaisrų skaičiaus augimą. Mūsų nediduką rajoną vystanti, eksploatuojanti ir prižiūrinti kompanija išsiuntinėjo...

Rasa Čepaitienė. Pagaliukai

Prieš kelis metus tarptautinėje konferencijoje kolega, žinomas Rusijos istorikas, pasakojo į kažkurį prestižinį Vakarų akademinį žurnalą nusiuntęs straipsnį...

Darius Kuolys. Minos po Respublikos pamatais

Nežinia ko sulauksime iš triukšmingai lipdomos naujos Seimo daugumos. Žinia: išeinanti dauguma palieka ne vieną miną po Lietuvos...