Per pirmuosius penkiolika Nepriklausomybės metų Lietuvos įmonės veikė darbuotojų pertekliaus sąlygomis. Tai davė pirminį postūmį gyventojų migracijai. Tik 2006 m. darbdaviai pastebėjo, kad darbuotojai jau išvyko dirbti į užsienį. Per 1990-2018 metus darbuotojų sumažėjo nuo 1,74 iki 1,37 mln., tai yra 21%, o gyventojų – nuo 3,71 iki 2,8 mln., tai yra 24,3%. Kartų su išvykstančiais darbuotojais, prarandame ir tradicijas, žinias bei verslumo dvasią.
Kiek galime įdarbinti?
Ekonomiką įprastą vertinti per nedarbą, bet šį kartą ekonomiką pamatuokime per darbą. Lietuvoje, per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, nedirbo daugiau kaip 1.537.000 darbuotojų. Ir tai buvo 2008 metais, prieš pat krizę. Tuo pat metu 404 tūkstančių Lietuvos gyventojų jau dirbo ir gyveno užsienyje.
Lietuvos privatus sektorius 2008 metais buvo sukūręs 1.100.000 darbo vietų ir tai yra istorinis maksimumas. Taigi, geriausias pasiektas balansas tarp dirbančiųjų Lietuvoje ir užsienyje toks: 1,5 miljono dirba Lietuvoje ir 400 tūkstančių dirba užsienyje. Visos kitos dirbančiųjų proporcijos yra teorinės.
Lietuvos nominalus BVP per pokrizinį 2009 – 2017 m. laikotarpį padidėjo 9,5 milijardų eurų. Tačiau dirba 167 tūkstančių darbuotjų mažiau, nei 2008 m. Tai rodo padidėjęs darbo našumo rodiklis: mažiau darbuotojų nudirba daugiau darbų.
Taigi, kiek galime parsikviesti atgal?
Jeigu tikėsime Lietuvos darbo biržos duomenimis – tai jos bazėje buvo registruota 21 tūkst. darbo pasiūlymų. Tai reiškia, kad šiuo metu galime įdarbinti Lietuvoje tik 4% nuo visų dirbančių užsienyje. Jeigu norime pasiekti kylantį suminį įdarbinimą iki 1,5 mln. darbuotojų, tai Lietuvoje galime įdarbinti 23% nuo visų dirbančiųjų užsienyje. 1,5 miljono darbuotojų galėtume pasiekti tik 2021m., jei Lietuvos įmonės ir toliau augs. Tada darbingo amžiaus imigrantų kas mėnesį turėtų sugrįžti į Lietuvą apie 4,5–5,0 tūkst. Į šiuos mūsų sugrįžtančius piliečius ir turėtų būti nukreipta valstybinė pagalba.
Pagal tokius skaičiavimus per artimiausius penketą metų iš svetur į Lietuvą reiktų papildomai (neskaitant jau dabar atvykstančių) pritraukti bent jau 165 tūkst. darbingo amžiaus žmonių. Tai mus grąžina prie 2008 metų istorinio dirbančiųjų maksimumo – 1.537.000 darbuotojų! Ir viskas! Užsienyje vis tiek lieka dirbti apie 400 tūkstančių mūsų piliečių. Jie ir toliau privalės ieškoti darbo ten.
Turime pripažinti, kad esame nepajėgūs įdarbinti visų Lietuvos piliečių. Taigi, turėsime išmokti gyventi padalintiems į dvį Tautos dalis. Ir tai ilgam.
Juodžiausi metai
Ciklinis nedarbas labai didelis ir žiaurus. 1998 – 2001 m. pirmosios krizės metu buvo „išmesta į gatvę“ 165 tūkst. darbuotojų, t.y. 11%. Tuo tarpu, 2008 – 2011 m. antros finansinės krizės metu buvo atleista 310 tūkst. darbuotojų, t.y. jau 20%. Tokioje staigiai svyruojančioje ekonomikoje, kai staigų ekonominio augimo periodą lydi taip pat staigus ekonomikos nuosmukis, emigracija yra priverstinis, neišvengiamas ir psichologiškai traumuojantis reiškinys. Pavyzdžiui, vien 2010 m. į užsienį buvo priverti išvažiuoti 80 tūkst. darbuotojų. Tai – istoriškai didžiausias emigravusių mūsų tautiečių skaičius per vienerius metus, tai beveik prilygsta Panevežio gyventojų skaičiui.
Mažėjant gamybos apimčiai, Lietuvos darbdaviai dažniau renkasi darbuotojų atleidimą nei išsaugojimą (neatsižvelgiant į darbuotojų parengimo kainą), o teisiniai ir socialiniai apribojimai, skirti užimtumui reguliuoti, darbo rinkoje vaidina mažą vaidmenį. Šalies ekonomikai vystantis šuoliais, staiga prireikia darbuotojų.Po kelerių metų, lėtėjant ar krentant ekonomikai, poreikis staiga sumažėja, ir šalyje vėl išauga nedarbo lygis. Todėl Lietuvoje nėra stabilios darbo rinkos. Mūsų darbdaviai valstybines institucijas orientuoja į čia ir dabar poreikių tenkinimą.
Vienoje, iš daugelio, gyventojų apklausų taip žmonės ir nurodo: socialinio nesaugumo jausmas ir teisingumo stoka skatina emigruoti 41 % piliečių. Teisingumas apima ir socialinę pagalbą krizės metu. Nedarbo draudimas Lietuvoje yra labai kuklus. Emigraciją skatina tokių perspektyvų nematymas. Pyktis ir nuoskauda ant tokios valstybės – lieka.
Kodėl sparčiai daugėja darbo imigrantų Lietuvoje?
Stabilumo Lietuvos darbo rinkoje yra nedaug. Užsienio darbo įmigrantų padėtis dar nepastovesnė nei vietos darbuotojų – migrantai įdarbinami tik laikinai. Tačiau jie geriau tenkina darbdavių čia ir dabar poreikius. Dalies Lietuvos įmonių siekis konkuruoti tik mažais atlyginimais skatina išvažiuojančiųjų skaičių ir skatina įsivežti daugiau užsieniečių. Mažiausių atlyginimų tikslui pasiekti, užsieniečiai darbo migrantai yra „naudingesni“, nei į Lietuvą sugrįžtantis mūsų piliečiai.
Užsienio darbuotojų įsivežimo klausimai Lietuvoje pradėti svarstyti tik nuo 2006 m., kai dėl intensyvios Lietuvos piliečių emigracijos ir augančios ekonomikos šalyje pasijuto darbuotojų trūkumas. Jeigu po pirmosios emigracinės krizės Lietuvos darbdaviai įsiveždavo po 6-7 tūkst. užsienio darbuotojų, tai jau po antrosios – jie jau įsiveža po 30-35 tūkstančius.
Įmonėms išvarius daug Lietuvoje dirbusių ir gyvenusių darbuotojų, jie buvo pakeisti į dar didesnį užsienio darbo imigrantų kiekį. Toks stiprėjantis ciklas – kai piliečiai išvažiuoja, o užsieniečiai įvežami – yra pragaištingas. Valstybinių institucijų politika yra orientuota tik į esamą padėtį darbo rinkoje ir neatsižvelgiant į ilgalaikės šalies raidos perspektyvas bei Lietuvos tautinės sudėties pokyčius. Be to, tai mažina Lietuvos viešąsias pajamas ir socialinį saugumą.
Darbo imigracijos politika šiuo metu yra orientuota ne į žmones (t. y. darbo migrantus) ir valstybę, bet į darbdavius bei jų ekonominius interesus. Įtraukiantis ir tvarus ekonominis augimas Lietuvos darbuotojams dar neprieinamas.
Todėl ir turime labai atvirą Darbo rinką. Metinė vidutinė darbuotojų švytuoklinė migracija sudaro 57 tūkst. darbo migrantų: iš šalies vidutiniškai emigruoja apie 38 tūkst. žmonių ir vidutiniškai kasmet sugrįžta apie 19 tūkstančių. Darbuotojų švytuoklinė migracija išlieka asimetriška: daugiau išvyksta dirbti į užsienį, nei sugrįžta.
Konkurencija dėl darbuotojų darbo sąlygų ir atlyginimų tarp Lietuvos darbdavių ir užsienio įmonių išliks bei aštrės.
Kas organizuos verslą Lietuvoje?
Įvairaus plauko propagandistai siūlo emigrantams mesti visus darbus užsienyje ir sugrįžti į Lietuvą. Nepakanka vien kviesti. Reikia ir daugybės verslininkų, kurie mokėtų ir norėtų organizuoti įmones.
Lietuvoje dominuoja įmonės, įdarbinančios iki 50 darbuotojų. Kad mąstą būtų lengviau suvokti, tarkime, kad norime smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse įdarbinti visus užsienyje dirbančius darbuotojus (po 50 žmonių). Tam reikėtų įkurti daugiau nei 10 tūkstančių naujų įmonių. Tiek pat reikia ir verslininkų. Bet reikia ir palankios bendros verslo aplinkos bei atskiros Vyriausybinės programos, kuri skatintų emigrantus grįžti ir čia steigti įmones.
Kas bus su miestų infrastruktūra?
Tarptautinėje migracijoje miestams tenka kur kas svarbesnis vaidmuo nei kaimiškosioms vietovėms. Staigiai sulėtėjusi didžiųjų miestų plėtra ir darbo vietų sumažėjimas labai sumažina šalies miestų patrauklumą. Tai lemia tarptautinės emigracijos šuolius.
Darbuotojų švytuoklinė migracija – emigracija ir reemigracija – veda prie kito klausimo: kokiam kiekiui gyventojų turime turėti miestų infrastruktūrą? Metinė darbuotojų švytuoklinė migracija sudaro 57 tūkst. darbo migrantų – tai prilygsta Alytaus gyventojų skaičiui. Per metus pirmyn ir atgal migruoja visas miestas. Tai labai apsunkina verslui prognozuoti miesto ateities gyvybingumą.
Pavyzdžiui, Panevežio miesto infrastruktūra suprojektuota 150 tūkst.gyventojų, o dabar ja naudojasi tik 91 tūkst., Alytaus miesto infrastruktūra suprojektuota 100 tūkst., o dabar jame gyvena 53 tūkst. gyventojų.
Miesto depopuliacija veda prie didėjančių miesto infrastruktūros sąnaudų vienam gyventojui. Pasiekus kritinį tašką, kada ir likusiems miesto gyventojams, ir Vyriausybės biudžetui bus per brangu išlaikyti miesto infrastruktūrą, tada miestas staigiai kolapsuos, paversdamas visą regioną negrįžtamai retai apgyvendintų.
2020 metais baigsis ES subsidijos LR Vyriausybės biudžetui, todėl jau dabar turime inventorizuoti miestų ir miestelių infrastruktūras, atrenkant ir paskelbiant tai, ką savo pinigais galime išlaikyti ir ko ne. Miesto infrastruktūra yra dalis verslo aplinkos ir verslininkai turi žinoti, kur bus galima plėtoti verslą ir po trejų metų. O grįžtantys mūsų piliečiai turi žinoti, kur bus galima dirbti ir gyventi.
P.S.
1939 m. Lietuvoje gyveno tiek pat žmonių, kiek ir 2017 m., t.y. apie 2,8 mln. gyventojų.
Pirmą kartą paskelbta „Sąjūdžio Atgimime“ 2018 m. spalį
