Ar juntat, kad ateina?
Kažkas didelio, šviesaus ir šilto, ką jautei tartum sapną, kurį užmiršti, bet žinai esant ir kai tave vėl aplanko – prisimeni?
Tas vaikystės ilgesys languose ir naktį, kai žiburiuojantis miestas suminga – junti tuos dešimtis tūkstančių, kvėpuojančių savo tamsoj, ir juk žinai, kaip visi truputį kitokie, paliesti meilės dvelksmo ir vilties, kaip atsibudę pažiūrės vienas į kitą, palies ranką, kuri atsakys savo šiluma. Ir visi išėjusieji susirinks prie stalo, ir keletą akimirkų pabūsim tamsą nugalėję.
Vis pagalvoju – o kaip gi tas, kuris išplėšia vaikelį iš motinos rankų ir išveža į kitą, tylos ir klyksmo pasaulį, kur naktį taip pat tamsu, tik kitaip?
Kaipgi neteisingą liudijimą priėmęs teisėjas ar vaiką prievartaujantis kunigas, besidžiaugiantis jo skausmu ir pažeminimu?
Kaipgi kunigaikštis, pralobęs iš žmonių pasitikėjimo ir vilties, kuris pralekia gatvėmis blizgančioj dėžėj, kurioj tik žmonių panieka ir jo baimė?
Kaipgi jie ateina pas savo artimus, kaip apkabina ir ką junta, kada šviesa priartėja?
Tamsa visada šalia, ji supa mus ir visur, net birželio vidurdienį aplinkui, o mūsų širdys nusilpę ir kas apsigins?
Keista ir neteisinga, tačiau net jie jaučia taip pat, taip pat kalba, taip pat galvoja apie kitus, ir apkabina, ir bijo tamsos, kuri į juos ateina.
Vieni tamsai pasiduoda, kiti kovoja – tik tiek.
Išlikti padeda žinojimas, kad yra gyvybė. Ir ta gyvybė yra žmonių šviesa, kuri spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožia.
