Kodėl dega Ukrainos verslas?

„ O laputės pasiėmė degtukus
nuėjo prie mėlynos jūros
ir uždegė jūrą“

– Kornej Čukovskij

Pergalė! Doing Business reitinge Ukraina pakilo penkiais laipteliais, apie ką su pasididžiavimu pranešė prezidentas Petro Porošenka. Doing Business – tai toks reitingas, kai ekspertai vertina verslo sąlygų paprastumą. Omenyje turima įvairios rūšies biurokratija, todėl mūsų valstybė ir gali pasigirti pasiekimais. Tačiau tikrovė yra žiauri. Apie ją, tikriausiai, nežino nei reitingo sudarytojai, nei valstybės vadovai, nei jie visi kartu.

Ar iš tiesų verslas vyksta Ukrainoje taip sklandžiai, kaip apie tai pasakojama? Patys verslininkai teigia, kad ne. Ir esmė slypi visai ne biurokratijoje.

Vis dažniau pasirodo pranešimų apie senų gerų laikų reketą. Būdai yra įvairūs: vieni mėgina veikti, taip sakant, teisinėje srityje, darydami mokesčių tarnybos, gaisrinių ar kitų kontroliuojančių sanitarijos stočių poveikį, o kiti pasitelkia audringojo 10-o dešimtmečio schemą – padegimus, grasinimus ir bauginimus, apšaudymus. Tikslas yra vienas – gauti pinigų. Už tai verslininkai gauna saugumo garantijas. Mokėti būtina kas mėnesį, nes priešingu atveju ima kartotis padegimai, grasinimai, „patikrinimai“ ir „jėgos išpuoliai“.

Trumpai tariant, vieni ir tie patys žmonės iš pradžių sunaikina verslą, o po to virsta „sprendimų priėmėjais“, neva siūlančiais apsaugą. Kodėl gi ši schema sėkmingai veikia iki šiol šalyje, išgyvenusioje dvi revoliucijas šviesaus rytojaus vardan? Viskas yra paprasta – įbauginti verslininkai sutinka mokėti banditams suprasdami, kad jie veikia kartu su antpečius dėvinčiais vilkolakiais ar vampyrais iš aukščiausiųjų valstybinių organų gretų.

Tačiau yra verslininkų, kurie, nepaisydami grėsmės, nori vykdyti verslą pagal taisykles. Kas gi iš to išeina. Pasakojimas paremtas parduotuvių tinklo „Avalynės bumas“ pavyzdžiu, kuris deginamas jau tris mėnesius. Piktadariai iki šiol nebuvo surasti. Tiksliau, nenustatyti užsakovai, nes vykdytojai net nesigėdija stebėjimo kamerų ir veikia neslėpdami veidų.

Dabar „raudonasis gaidys“ sulesė septynias parduotuves. Nuostoliai milžiniški.

Prasidėjo birželio 19 d. Vinicos mieste. Gaisras įvyko apie trečią valandą nakties. Ugnis tuomet sunaikino langus ir dalį prekių, be to nuniokojo prekybos salės vidaus apdailą. Laimei, nukentėjusiųjų nebuvo. Buvo svarstomos įvairios versijos – nuo laido trumpojo jungimo iki konkurentų padegimo.

Tačiau jau po savaitės piktadariai mėgino padegti to paties tinko parduotuvę Žitomire. Šį kartą jie tik išdaužė vitriną ir viduje išpylė nežinomą medžiagą. Tikriausiai po pirmojo gaisro suprato, kad persistengė, nes pirmas padegimas kažkaip netikėtai pakrypo naikinimo, o ne įbauginimo, kryptimi.

Po keturių dienų, rugpjūčio pirmą dieną, „Avalynės bumas“ degė Krivoj Roge. Scenarijus yra toks pats. Signalizacija suveikė apie ketvirtą valandą ryto. Versija apie konkurentus atkrito galutinai, nes jokių reikalavimų niekas neiškėlė.

Anot tinklo savininko, be pareiškimų policijai jis atliko savarankišką tyrimą. Ir čia, kaip džinas yra butelio, atsirado asmenys, kurie buvo pasirengę išspręsti šią problemą. Turima omenyje, už pinigus. Tačiau verslininkas tvirtai nusprendė piktadariaus nubausti pagal įstatymą. Ir vėl įsiplieskė liepsnos.

Ketvirtas gaisras Zaporožės mieste. Rugpjūčio 17 d. apie 3:00 nakties, gaunamas pranešimas, kad dega „Avalynės bumas“ prekybos centre Intrade, rugpjūčio 22 d. – padegimas Čerkase. Penkios parduotuvės per trumpiau nei du mėnesius. Toliau – ramybės ar atostogų mėnuo. Ar galbūt padegėjai manė, kad tinklo savininkas sutiko „uždaryti klausimą“ ir pradėti mokėti duoklę. Tai neįvyko. Verslininkas ir toliau reikalavo savo – piktadariai privalo būti nubausti pagal įstatymą. Ir vėl užsidegė gaisrai.

Apie ketvirtą valandą nakties įvyko eilini gaisras Dnipre. Šį kartą ugnis visiškai sunaikino „Avalynės bumas“ parduotuvę. Degė taip, kad netgi nukentėjo antrame aukšte buvusių butų langai. Gal ir gyventojai turėjo susimesti duoklei?

Jau po savaitės, rugsėjo 27 d., padegimas įvyko Kijeve. Ketvirtą valandą ryto degė prekystalis Minsko turguje. Tačiau ugnis neapsiribojo tik parduotuve – tūkstančiai kvadratinių metrų turgaus teritorijos virto pelenais. Minsko turgus, o kartu su juo ir keliolika verslininkų, nukentėjo iš pagrindų.

Ką apie tai mano teisėsaugos organai, ponai Avakov, Lucenko, Gricak. Tyrimas trunka daugiau nei tris mėnesius, turint omenyje tai, kad piktadarių veidai buvo užfiksuoti stebėjimo kameromis. Šie ir kiti surinkti įrodymai buvo perduoti tyrėjams, tačiau iki šiol niekas nebuvo sulaikytas. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad kažkas daro poveikį tyrimui. Arba teisėsaugos organai iš tiesų suinteresuoti bylos vilkinimu.

Kol užsakovai lieka nežinioje, vykdytojai -marionetės gali keistis ir tęsti piromanų žaidimus – juk „stogas“ tai leidžia. Tačiau kaip sureaguos „stogas“, kai sužinos, kad vietoje to, kad jie išmuštų iš „klientų“ pinigus, juos paprasčiausiai sudegino. Persūdė iš pat pirmo karto. Dabar verslininkas sutiktų su reketininkų sąlygomis, tačiau paprasčiausiai nėra kuo mokėti. Ką gi dabar raportuoti užsakovui?

Padegimas, kaip įbauginimo būdas, yra itin paplitęs Ukrainoje. Peržiūrėjus Ukrainos valstybinės ekstremalių situacijų tarnybos skelbiamą statistiką, verslo objektai dega vos ne kiekvieną dieną. Tačiau „Avalynės bumo“ atvejis pavyzdinis – septynios parduotuvės! Visgi užsakovai negavo to, ko norėjo, sustabdė verslą, be to, susigadino reputaciją: šalyje, kurioje nuolatos kalbama apie visapusišką mažų ir vidutinio dydžio verslo įmonių rėmimą, viskas yra naikinama nebaudžiamai. Absurdas.

Padegtų parduotuvių sąrašas ČIA.

Panaši padėtis su techninės apžiūros stotimis. Keturi pranešimai per du mėnesius. Viskas prasidėjo rugsėjo mėnesį Odesoje. Spalio antrą užsidegė TAS Kijeve. Spalio 25 d. – Mukačeve. Dar po dviejų dienų – vėl Kijeve. Įvykus gaisrui Golosejevsko rajono techninės apžiūros stotyje, sudegė 3 automobiliai ir nukentėjo 4 asmenys. O dar po keturių dienų, tame pačiame rajone, liepsnojo kita TAS. Vėl sudegė trys automobiliai. Be to, ugnis stipriai apgadino stoties įrangą, sudegė pastato antras aukštas ir stogas. Visais atvejais neatmetama padegimo versija. Sutapimas?

Tokios istorijos, deja, ne retenybė. Visokiausios paramilitarinės struktūros, prisidengdamos patriotiniais lozungais, į savo gretas pritraukia buvusius antiteroristinių operacijų dalyvius, buvusius teisėsaugininkus ir hormonų audras išgyvenantį agresyvųjį jaunimą – reikia gi už kažką gyventi. „Ultra“ grupuotės dotacijų negauna, todėl jos ir imasi reketo su valdžios, primenančios kiniškas beždžionėles su užrištomis akimis, ausimis ir burna, pritarimu.

O ką kalba žmonės? Odesa. Šių metų liepos mėn. , vidurį baltos dienos, į biurą, esantį sandėlių teritorijoje, kuris, beje, yra puikiai saugomas, įsiveržia grupė asmenų. Jie savo veidų nedengia, matomai, nebijo, kad bus nubausti. Jie visi puikiai pažįsta teritoriją ir iš karto patraukia link kabineto su dviem seifais, kuriuose buvo laikoma didelė pinigų suma. Telieka spėlioti iš kur jie žino, kad seife yra tai, iš ko jie galėtų pasipelnyti. „Spektaklis“ trunka 20 minučių. Puolantieji pagrobia pinigus ir išnyksta. Saugumo stebėjimo sistema nesureaguoja, o užpuolikai iki šiol nėra rasti. Nei vienas.

Dar vienas atvejis su parduotuvių tinklu Odesoje. Tinklą areštuoja remiantis tariamais teisėtais pagrindais. Po to ateina „gynėjai“ ir kalba, kad gali padėti išspręsti problemą. Verslininkai sutinka su jų sąlygomis. Parduotuvės vėl pradeda veikti. Tačiau iš kieno kišenės?

Neatsilieka ir Charkovo rajonas, kur reketininkų gauja sprogdino vaistines ir autosalonus, prievartaudama pinigus iš verslininkų. Iki tol, kol nusikaltėliai buvo sulaikyti 2017 m. pabaigoje, buvo įvykdyta daugiau nei dešimtis nusikaltimų.

Kijevas, 2018 m. birželis. Tarpregioninių mikroautobusų sustojime, šalia metro „Černigovskaja“ , grupė jaunuolių prievartavo pinigus iš vairuotojų, prisidengdami „nacionalinio korpuso“ ir „nacionalinių draugovių“ vardu. Dokumentų, žinoma, nepateikė nei vienas. Neišskyrė iš vairuotojų ir keleivių, ir, grasindami fizine prievarta, pinigų reikalavo iš visų.

Visko neišvardinsi. Argi 2014 metais dėl to žmonės aukojo gyvybes Maidano barikadose? Argi dėl to mūsų vaikinai kovoja prieš okupantą? Beje, verslininkai padėjo ir toliau padeda frontui. Argi užteks vyriausybei išteklių jį išlaikyti be savanoriškos neabejingųjų pagalbos, nes kažkas tikslingai naikina šituos neabejinguosius. „Ukraina – tai Europa“, deklaruojame mes. Be abejonės, tačiau kažkokia tai labai degi. Bent jau kalbant apie verslą.

Arina Zolotnickaja, Evgenij Us, specialiai „Ukrainos interesai“

Vertė Aurelija Kuzmaitė