„Silpnumas” I ir II dalis skaitykite ČIA ir ČIA
Kai pro langą žvelgi į visa dengiantį baltą baltą sniegą, sunku vaizduotėje jį paverst į rusvą smėlį.
Susikaupti ir pabandyti bent akies krašteliu išvysti tą išblyškusią galudienę moterį, nuo žvarbaus vėjo rūpestingai siaučiamą apsiautu lieso vyro, kurio akys su nerimu žiūri į jos veidą. Kai protėvių gimtinė belikus svetima žeme, nesvetingu miesteliūkščiu, kuriame sunku rasti prieglobstį, taip reikalingą tuoj tuoj pasibelsiančiam vaikeliui, nerimas, atrodytų, turėtų vis labiau augti, bet moters veido giedra ir susikaupimas, tas niekieno neblaškomas susitelkimas į savo vidų, nejučia nuramina ir jį.
Ir išties, bent šitų durų neužtrenkia panosėj. Leidžia prisiglausti. Tvarte, bet nėra kitos išeities nei jiems, nei svetingajam šeimininkui, jau apgyvendinusiam visus kampus. Visi kiti atsakė net ir turėdami kur priglausti nėščiąją su jos kuklia palyda, taip išduodami Rytuose šventą svetingumo įstatymą.
Taip, Kalėdos irgi yra paliestos išdavystės šešėlio, nors didžioji niekšybės drama dar laukia priešaky, tik po daugelio metų, Getsemanės sode. Artimas bičiulis, svarbus patikėtinis, kuriam pavestas tvarkyti brolių iždas…
Negi jam taip mirtinai reikėjo tų trisdešimties sidabrinių, kad net ryžosi išduoti mirčiai Draugą ir Mokytoją? Bet juk veikiai juos nušveis karčiai raudodamas, nepakėlęs sąžinės priekaištų prieš save pakels ranką…
Bet grįžkime atgal į Betliejų, kur ne tik skamba Dangaus giesmės, o piemenėliai su gyvuliais suklumpa pagarbinti Vaikelio, bet veikiai pasigirs raudos, klyksmai ir aimanos, panikoje ir siaube blaškysis tėvai, į kurių namus jau įsisuko Erodo atsiųstos mobiliosios komandos, plėšiančios iš motinų rankų pirmgimius…
Dar viena išdavystė. Šįsyk valdovo, įsibaiminusio keistos pranašystės, gręsiančios Konkurento, kuriam reikia žūtbūt užkirsti kelią, gimimu. Įstatymo ir tradicijų, kurių sergėtoju pašauktas būti valdovas, išdavystė.
O kiek dar jų bus. Ne tik tarp Betliejaus ir Getsemanės, Jeruzalės ir Golgotos. Visur ir visada, kur tik duotas žodis pamirštamas, pasitikėjimas paniekinamas, meilė apspjaudoma ir sutrypiama. Visur ir visada, kur tik iškilminga priesaika sulaužoma, ar ji būtų ištarta bažnyčioje, pokario miške ar iš aukštosios Seimo tribūnos…
Šiandien nepopuliaru ir nepatogu vartoti šį žodį. Ką jūs, kokia dar išdavystė, kas per romantiški kliedesiai? Juk žmonės turi teisę keistis ir rinktis, argi ne?
Svarbiausia, kad ir ką bedarytų, jie turi jaustis komfortiškai, AUTENTIŠKAI, taigi ir ištikimai savo vidiniams principams… Kas, kad tie principai svyruoja lyg vėtrungė vėjy, kad juos nustelbia pragmatizmas, baimės ar elementarus ir banalus blogis? Juk turim teisę klysti, keisti nuomonę, išsižadėti nebeparankiais tapusių sutuoktinių, draugų ir bendražygių? Vardan išsilaisvinimo nuo dusinančių ir pančiais virstančių įsipareigojimų. Iš tiesų nepakėlus egzistencijos, kurią planuota ir svajota būsiant vienokia, o išėjo visai kitaip, ir tekusių išbandymų naštos.
Kas gi glūdi išdavystės šerdyje, kurgi jos slėpinys? Bet čia išties nėra į ką gilintis, ji neturi slėpinio, yra pernelyg paprasta, vulgari ir primityvi.
Silpnumas, aistros, puikybė, tikėjimo trūkumas. Viskas taip banalu, kad, tai atradus, net kvapią gniaužia ir nupurto iš pasidygėjimo, kad ir kokiais mandrais išvedžiojimais būtų dangstomas pasirinkimas pabėgti nuo laisva valia duoto įsipareigojimo.
Neverta ji apmąstymų.
Priešingai, dėmesio, vis gilesnės kontempliacijos ir sekimo verta tik ištikimybės paslaptis.
Ištikimybės savo ištartam „taip” moters, išdrįsusios priimti ją pranokstančią tikrovę ir beatodairiškai, su visišku pasitikėjimu ir nuolankumu mestis į nežinią, kuri vienintelė padės jai, tamsiajai valandai atėjus, išstovėti po Sūnaus kryžium, regint jį plėšomą į gabalus.
Ištikimybės vyro, paklususio pirminiam besąlygiškos meilės impulsui, nepaisant to, ko jis nesuprato ir ko jam nebuvo duota suprasti.
Ir ištikimybės Dievo – savo kūrinijai, kurios gelbėti jis atėjo, ir vėl ir vėl ateina per kiekvienas Kalėdas.
Nepamirškime to.
Džiaugsmingų ir šviesių Šventų Kalėdų!
Šviesu, gilu, stipru, tikra. Ačiū.