Danutė Valentukevičienė. Užmarštis neamžina ir visada yra kelias namo…

Palydint Lietuvos valstybės  šimtmetį…

Piečiausioje Lietuvoje į beveik dešimtmetį vykstantį žygį, paprastai po šv. Kalėdų, susirenka būrelis žmonių, kurie aplanko vis kitas vietoves, pasisemia naujų patirčių, įspūdžių ir stiprina tarpusavio ryšius.

Šiemet, gruodžio 27 d., užbaigdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, žygeiviai rinkosi Kabelių užkardoje, kur juos svetingai sutiko vadas Andrius Beloručkinas. Svečiai iš kuprinių traukė knygas, sėdo prie stalo ir rašė linkėjimus pareigūnams. Pirmą kartą Kabelių užkardoje lankęsis Lietuvos žmogaus teisių asociacijos informacijos portalo „Pozicija“ atstovas dovanojamomis knygomis reiškė nuoširdžią pagarbą pasieniečiams, dr. Onutė Grigaitė linkėjo pareigūnams išsaugoti viltį ir neprarasti jos net ir sunkiausiose situacijose, į Lietuvą grįžęs atostogų Rytis Martikonis džiaugėsi, kad pasieniečiai yra atviri visuomenei, ir jis pats per metus jau trečią kartą vieši užkardoje, ats. pulkininkas Algimantas Vyšniauskas skatino pareigūnus galvoti ne tik apie tarnybą, bet ir išgyventi tauriausius jausmus, kurie žmogaus gyvenimui suteikia pilnatvės.

Užkardos vadas dėkojo svečiams už dovanas ir linkėjimus. Jis džiaugėsi, kad užkarda tapo saugumo, jaukumo, ir draugiškumo simboliu, o pasieniečiai jaučia vis didesnį visuomenės pasitikėjimą ir palaikymą.

Bendraudami prie arbatos puodelio pareigūnai ir svečiai neslėpė savo susirūpinimo Lietuvos valstybe ir jos ateitimi – kokia ji bus Europos Sąjungos ir pasaulio kontekste. Viena žygeivė, apibendrindama diskusiją, teigė, kad į valstybę galima žvelgti įvairiais aspektais – iš arti ir toli, bet daug paprasčiau ją išgyventi ten, kur esi pats.

Moteris, ne vienerius metus renkanti dialektologinę medžiagą Lietuvių kalbos institutui, pasidalijo jautriu vieno pateikėjo pasakojimu, kaip kaimo žmonės vertina pasieniečius. „Sunku įsivaizduoti, kad pareigūnai yra siejami su laime, – pasakojo žygeivė. – Vienas vyras, kalbėdamas apie senos ir vienišos vienkiemyje gyvenančios moters dalią, yra pasakęs, kad „jos laimė, kad yra kraštukai.“ O patylėję pridūrė: „Ca ne cik jos vienos, ale mūs visų laimė“.

Tokie vertinimai neįtraukiami į jokias – nei kiekybines, nei kokybines – statistikas. Maloninis daiktavardis „kraštukas“ ir sakinys apie laimę greičiausiai paklius į kokį nors žodyną ar archyvą, o gal kaip moralinis imperatyvas tyliai skleisis pasieniečio kasdienybėje…“

Pagerbę pasieniečius žygeiviai grįžo į Kabelius, kur prie jų prisidėjo Ryčio žmona Agnė su dukra Saule bei drauge Ieva, menininkė Laura Garbštienė.

Dulksnojant smulkiam lietui būrelis keliautojų patraukė į Užuraistę (taip vadinama Kabelių kaimo dalis), kur keli kaimynai bendrystę išgyvena sodindami ąžuolus. Ir iš tiesų, Užuraistėje žygeivius pasitiko Vytauto Adomavičiaus sodinti ir jau ūgtelėję medžiai, pakelėje tremtinių šeimos istoriją primenantis kryžius. Už kelių dzūkiškų pirkių ant kalniuko į dangų stiebiasi profesoriaus Jono Grigo sodinti ąžuolai – dovana Lietuvai.

Rytis pirmasis prakalbino medį – prisiglaudė prie jo ir apkabino… Netrukus ąžuoliuką apspito žygeiviai su vėliava. Jie žvelgė į fotografuojantį Algimantą, o mintimis profesoriui siuntė šiltus linkėjimus.

Iš Užuraistės kelias pasuko į mišką, pievų link. Graži gamta, baltakepurės eglės ir pušys, patogus, medžiotojų išvažinėtas kelių kilometrų kelias iki Kazimieraičio vadavietės, netoli kurios žuvo Kabelių partizanų vadas Andrius Valentukevičius-Bijūnas, nė kiek nepriminė tragiškų praeities įvykių.

Prasiskverbę pro eglių šakas atsidūrėme prie Kazimieraičio vadavietės, apie kurią Adolfo Ramanausko-Vanago knygoje „Daugel krito sūnų“ taip rašoma: „Kartą buvo gauta iš gyventojų žinia, kad rusai nujaučia vadavietės buvimą Darželių pelkėse. Vyrai, kurie vadavietę aptarnavo, pasiūlė Kazimieraičiui kuo skubiausiai persikelti į kitą vietą. Bet jis nebuvęs pakankamai atsargus. Rotatorių ir kitus daiktus, kurie tuo metu buvo vadavietėje, atidavė pernešti į kitą vietą, o pats su būrio vadu Bijūnu dar pasiliko vadavietėje ir buvo numatęs kitos dienos vakare išsikelti.

Netrukus į vadavietę uždusęs atbėgo vienaakis kaimo seniūnas ir pranešė, kad rusai tuoj puls raistus. Jis kuo greičiau ištempė Kazimieraitį, o Bijūnas dar liko vadavietėje susipakuoti paskutinių daiktų.

Kazimieraitis su seniūnu dar visiškai netoli buvo nuėję, kai išgirdo stiprų šaudymą vadavietės aplinkoje. Rusai Bijūną užtiko dar vadavietėje, besiruošiantį išvykti. Bijūnas nepaprastai narsiai kovojo su priešu, padarė jam daug nuostolių, bet ir pats žuvo nelygioje, bet garbingoje kovoje. <…> Kazimieraitis nepaprastai mylėjo žuvusius vyrus ir jų gailėjosi. Praėjo mėnuo laiko ir tik tuomet galima buvo suprasti, kad Kazimieraitis jau įveikė šitą nelaimę.“

Retai lankoma ir mažai kam žinoma Kazimieraičio vadavietė išlaikė aiškius kontūrus: kampuotą tunelį ir kambarį. Žygeivis Valentinas Valentukevičius, partizano Juliaus Valentukevičiaus provaikaitis, galėjo tik įsivaizduoti, kaip jo prosenelis kasė šią žeminę. o smėlį nešė išpilti į pakalnėje tekančią Grūdą; kaip išgyveno savo artimo draugo Bijūno mirtį… Partizanai taip ilgėjosi artimųjų, tyro oro ir dangaus!.. Žvakės liepsnelė žeminės dugne, sudžiovintų mėlynų žiedlapių lietus, Maironio giesmės skambesys šildė viską prisimenančią žemę…

Prilaikydami eglių šakas žygeiviai iš miško išėjo į kelią, vedantį atgal į Kabelius. Trumpėjanti diena niaukstėsi ir vertė skubėti. Dar laukė susitikimas su sūrininku Audriumi Jokubausku, gaminančiu gardžius Balaitės ir kitus sūrius, kelionė į magijos nestokojančią Balaitę – kitą Kabelių kaimo galą, viešnagė Sauliaus Valentukevičiaus sodyboje…

Norėjosi dar apmąstyti per visą žygį Ryčio Martikonio kartotas vieno rašytojo parafrazes: „užmarštis neamžina“ ir „visada yra kelias namo“. Tik ne kaip išvadas – kaip jungtį į kitą šimtmetį.

Nuotraukos: Aušros Dūdytės, Algimanto Vyšniausko ir autorės.