Apie Europos Sąjungoje vyraujančią istorijos politiką, skirtingo nacistinių ir komunistinių nusikaltimų traktavimo priežastis bei dabartinių Lietuvos politikų nesugebėjimą atstovauti valstybės interesams kalbamės su istorijos profesore Rasa Čepaitiene ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu profesoriumi Romu Pakalniu.
– Europos Sąjungoje vis dar dažnai teigiama: negalime komunistų ir nacių nusikaltimų traktuoti vienodai. Štai Europos Komisijos atstovų nuomone, komunistų nusikaltimai „buvo žiaurūs, bet nebuvo nukreipti prieš tautines mažumas“. Kaip vertinate tokią poziciją?
– Rasa Čepaitienė. Tokią poziciją galima sieti arba su visišku istoriniu neraštingumu, arba su gudriu manipuliavimu užuojauta. Juk toks pasakymas iš tiesų reiškia, kad vieno totalitarinio režimo aukos yra nepalyginamai vertingesnės už kito totalitarinio režimo aukas. Taigi vieni žmonės laikomi lygesniais už kitus.
Kita vertus, šiam teiginiui prieštarauja ir patys istoriniai faktai. Sovietų represijos buvo itin žiaurios ir tęsėsi ilgiau. Tam tikrais atžvilgiais žiaurumu komunistai pralenkė net ir nacių nusikaltėlius. Juk sovietų represijos apėmė gerokai daugiau taikinių. Nužudyta žymiai daugiau žmonių. Persekiotos ir konkrečios tautos, pavyzdžiui, Krymo totoriai, Pavolgio vokiečiai, čečėnai, kalmukai ar Baltijos šalių gyventojai, ir socialinės grupės (aristokratai ar vadinamieji buožės).
Dar daugiau, istorikams gerai žinomas faktas, kad naciai, kurdami savo prievartos sistemą, mokėsi būtent iš sovietų. Mat sovietai pirmieji išplėtojo koncentracijos stovyklų tinklą – gulagą, pirmieji pasitelkė badą kaip efektyvią masinio teroro priemonę. Tad nematyti šių dviejų totalitarinių sistemų ryšio ar jį aklai neigti gali tik istorinių žinių arba sąžinės stokojantys žmonės.
Atsisakymo komunistų ir nacių nusikaltimus vertinti vienodai šaknų reikėtų ieškoti dar pokaryje. Tuomet Niurnbergo procese teisiant hitlerininkus apdairiai apeitas masinių komunistinių nusikaltimų klausimas. Nugalėtojai neteisiami.
– Romas Pakalnis.Kol Europos Sąjunga praeičiai vertinti pasitelks skirtingus kriterijus, tol ir nebus tikrojo praeities vertinimo. Tol nebus ir tikrojo susitaikymo. Šiuo atveju kalbu ne vien apie komunistų ir nacių nusikaltimus. Nusikaltimus darė ne vien nusikaltėlių lyderiai.
Šiame kontekste galėtume paklausti: o kas dėl savo ramybės ir saugumo atidavė Vidurio Europą ir Baltijos valstybes komunizmo ideologų globon? „Globon“ su visomis egzekucijomis, tremtimis bei kitokios prievartos formomis.
Kodėl neįvyko kitas Niurnbergo procesas komunizmo nusikaltimams teisti? Jei, kaip sako Rasa, vadovautasi principu „nugalėtojai neteisiami“, tuomet čia jokios brandos nėra. Visų pusių nusikaltimus pasmerkti gali tiktai labai brandi visuomenė. Europos politikai privalo kurti sąlygas tokioms visuomenėms rastis.
Geležinės uždangos laikais man įspūdį padarė istorinių konkurentų – Prancūzijos ir Vokietijos – susitaikymas. Aš svajoju apie tą laiką, kai Europos Sąjungai priklausančios valstybės ir jų visuomenės supras visuotinės atgailos svarbą. Ir šią atgailą atlikusios, visą dėmesį skirs ne kapstymuisi praeities skriaudose, bet ateities kūrimui. Atrodo, kad toks laikas dar tik artėja. Bet artėja per lėtai.
– Kai kurios Rytų ir Vidurio Europos šalys (pavyzdžiui, Lenkija ar Čekija) priešinasi. Jų atstovai pabrėžia: negalime sakyti, kad vienos Antrojo pasaulinio karo aukos buvo vertingesnės už kitas! Kodėl tuomet Lietuvos atstovai Europos Parlamente tyli?
– Rasa Čepaitienė. Spėčiau, kad jie tyli arba dėl istorinių žinių stokos, arba tiesiog prisitaikydami prie oficialiosios mūsų valstybės pozicijos, tiksliau, jos nebuvimo. Lietuvos „pozicija“ pasireiškia arba šių nemalonių temų ignoravimu, arba nuolankiu sutikimu su viskuo, ką jai primeta ir ko reikalauja kaltintojai ir šmeižikai. Kaip parodė vadinamasis R. Vanagaitės skandalas, valstybės pareigūnai net nesugeba apginti šmeižiamų laisvės kovotojų. Dar daugiau – jie nesupranta reikalo esmės ir yra linkę veikti ne Lietuvos, bet kitų šalių interesų naudai. To pasekmės akivaizdžios. Galiausiai, politikams visiškai sustingus, vandalai imasi atviro atminimo lentų daužymo, būdami įsitikinę, kad už tai pavyks išvengti bausmės.
Išvada paprasta: neturime jokios nuoseklios ir aiškios savo istorijos politikos esminiais XX a. vidurio istorijos klausimais. O jos neturėjimas pražūtingas: lietuviai nuolat melagingai žeminami ir apšaukiami nusikaltėliais tarptautinėje arenoje, o šalies viduje tai veda prie nusivylimo savo Tėvyne ir jos gynėjais, patriotizmo silpnėjimo.
– Romas Pakalnis. Iki šiol Europos Parlamente mūsiškiai, matyt, tyli todėl, kad arba neturi, ką pasakyti, arba bijo pasakyti tai, ką galvoja.
Parlamentas tam ir skirtas, kad jo nariai kalbėtųsi tarpusavyje ir ieškotų bendražygių bei bendrų problemų sprendimų. Prisiminkime, kaip efektyviai itin sudėtingomis sąlygomis veikė į SSRS Aukščiausiąją Tarybą išrinkti Sąjūdžio žmonės. Net neturėdami daugumos sugebėjome pasiekti, kad Lietuvai palankūs sprendimai būtų priimami aukščiausiu lygiu.
Politikas turi sugebėti ginti Lietuvą ir jos piliečius, net kai tai itin nepatogu. Todėl ir Europos Parlamente mums reikia tokių politikų, kuriems Lietuva ir jos žmonės yra svarbiau už asmeninį komfortą ir interesus.
Dargi yra kai kurių valstybių nemenko rango pareigūnų, dažnai postringaujančių apie tarptautinę teisę, nors tų šalių vadovai visaip vykdo nieko bendra su teisėtumu neturinčia politiką.