Neketinau kištis į šią baigiamąją Prezidento rinkimų stadiją. Rodos, susitinka nuosaikūs konkurentai. Išsilavinę, sugebą valdyti savo jausmus žmonės. Kaip reta Lietuvoje, abu nesiveržę į šį garbingiausią postą. Bet štabai, aplinkos žmonės, simpatikai, kai kurie pralaimėjusieji rinkimus nė kiek neslepia savo pavydo. Ieško priekabių. Kasa iš po žemių pusiau būtus ir iš piršto išlaužtus dalykus. Pučia reklaminius dūmus. Platina primityviausio laipsnio „juokavimus“.
Į priekabiavimo azartą vis labiau įsitraukia dauguma informacijos kanalų, sujaukiančių balsuotojų blaivaus apsisprendimo galimybę.
Yra ir kita bėda – menkavertės informacijos perteklius. Politikų ir žiniasklaidos pastangomis Lietuvoje yra sukurtas naivus prietaras: „kuo daugiau nuomonių – tuo arčiau tiesos“. Daug kas juo nuoširdžiai tiki. Bet tai saviapgaulė ir visuomenės klaidinimas. Tos nuomonės yra nelygiavertės: visiškai atsitiktinės ir esminės, nemotyvuotos ir motyvuotos, turinčios prasmės tik savo kiemui ir pritaikomos valstybei, o gal ir pasauliui.
Bet kas jas atrenka? Niekas. Visos jos niveliuojamos tuo, kad yra liejamos ištisomis srovėmis į žmonių akis ir ausis. Atseit, jie patys pasirinks. Bet kaip? Žmonių masės neturi galimybės veikti lyg koks tyrimų centras, kuris visas jas pasiekiančias žinias atsijotų nuo pelų, palygintų jas tarpusavyje, ištyrinėtų ir blaiviai įvertintų. Jie jas vartoja taip, kaip ir gauna, t. y. nepasvertas, neišmatuotas, nesusistemintas. Iš jų gali rastis tik chaosas arba aklas atsidavimas fanatiškai politinei indoktrinacijai.
Politinių apžvalgininkų komentarai menkai čia tegali padėti, kadangi jie ne ką mažiau vienpusiški ir tendencingi. O gausybė kategoriškų, bet prastai motyvuotų ir niekaip nepatikrinamų nuomonių ne tiek padeda apsispręsti specialiai nepasirengusiems žmonėms, kiek išblaško, išbalansuoja jų pradinį nusimanymą apie daugiau ar mažiau girdėtus asmenis ir dar labiau padidina neaiškumą, skepticizmą ir abejingumą politikai. Tokiomis sąlygomis masių sprendimai daugiausia priklauso ne nuo jų savarankiško pasirinkimo, o nuo plaukiančių žinių ir nuomonių srautų. Šie srautai, kaip žinia, patys save sunaikina, nes be paliovos išstumia iš atminties senus pranešimus ir primeta žmonėms naujus įspūdžius.
Nemanau, kad tas mano įsitraukimas ką nors pakeis. Bet pakaks to, kad netylėdamas pasitrauksiu iš tų žmonių tarpo, kurie gerai jaučiasi tylėdami, stebėdami, o gal net ir mėgaudamiesi tuo, kas vyksta. O tą pasitraukimą labiausiai paskatino kaip tik tas ilgalaikis perteklinis nuomonių ir spėliojimų srautas, ištrinantis pačius svarbiausius asmenybių požymius. Iš to atsirandanti neteisybė mano galva, labiausiai paliečia Gitaną Nausėdą. Labiausiai mane glumina tai, kad per visus žiniasklaidoje vykusius kandidatų aptarimus nebuvo atkreiptas dėmesys į patį svarbiausią jo asmenybės ypatumą – į išskirtinį intelektualinį pajėgumą, kurio aukščiausiuose valdžios ešelonuose niekada neturėjome pertekliaus. Kas atidžiau stebėjo kandidatų diskusijas, galėjo matyti labai įdomius kandidatų mąstysenos, kalbėsenos ir bendravimo skirtumus. Bet apžvalgininkams tai buvo neįdomu. Lyg jie nežinotų, kad kalbėjimas, mąstymas ir bendravimo būdas yra pagrindiniai prezidentinės tarnybos įrankiai.
Kaip ankstesniuose žiniasklaidos organizuotuose pokalbiuose, taip ir priešrinkiminiuose debatuose G. Nausėda buvo orus, santūrus, nekonfliktiškas ir dalykiškas. Apie tokius žmones dažniausiai sakoma: gerai išauklėtas, kultūringas, inteligentiškas. Jo mąstymas labiausiai išsiskiria minčių rišlumu, nuoseklumu, išsamumu ir sistemiškumu. Lengvai jis išlaiko pagrindinę minties giją, atskiria esmes nuo reiškinių, priežastis nuo pasekmių, būtinus dalykus nuo atsitiktinių.
Man teko laimė būti jo dėstytoju. Jau tada jis ryškiai išsiskyrė pareigingumu, darbštumu, gebėjimu savarankiškai mąstyti ir aiškiai dėstyti savo mintis. Per daugiau negu 50 metų, kuriuos dirbau Vilniaus universitete, tai buvo vienas iš gabiausių studentų, kuriam net nereikėjo laikyti filosofijos egzamino. Panašiai ir politiniuose debatuose visi jo atsakymai į klausimus buvo gerai apgalvojami (išanalizuojami) ir gana nuosekliai (papunkčiui) išdėstomi.
Neįkainojamos reikšmės jo galimai tarnybai turi gana platus jo akiratis ir gebėjimas įvertinti veiklos padarinius. Tai reta Dievo dovana, kai taip sparčiai visose srityse plinta savanaudiški atsiribojimai, moralinė trumparegystė ir profesinė siauraprotystė.
P.S. Redakcija mano, jog tai yra nuomonė. Tačiau pagal įstatymą tai gali būti laikoma politine reklama.
