Ne, tai ne katinas ant klaviatūros užlipo. Neturiu katino. Tiesiog tegul toks būna šio tekstelio pavadinimas.
Savaitgalio kelionė Londonan ir jos stipriausi potyriai. Labai ryškūs skirtumai. Ne tik vairas kairėje, kitokios eismo kryptys ar architektūra.
Daug kas kitaip. Labiausiai krito į akis visiškai kitokia žmonių laikysena. Pasitikėjimas savimi be pasipūtimo. Paslaugumas be meilikavimo ar vidinės prievartos. Racionalumas, nuosaikumas ir garsusis angliškas humoras, kurių mišinys suteikia bendravimui lengvumo.
Sunku tai perteikti. Labiausiai krito į akis suvaržymų ir draudimų nebuvimas. Norisi prisėsti ar prigulti pievoje – prašom. Norisi pabendrauti su gausybe įvairiausių paukščių, kurie įpratę patys lįsti į draugus Karališkajame sode – jokių problemų. Niekam neateina į galvą kažką drausti ar ginti, nes galbūt kas nors sumanys iškrėsti kvailystę ar ką blogo.
Pasitikėjimas, štai kas tai yra. Net metro eskalatoriuose įtaisyti rankiniai stabdžiai, kuriuos bet kas, pamatęs nelaimę, gali įjungti, liudija šitą nerašytą pasitikėjimą žmogaus protu ir gera valia. Čia tau ne Maskva, kur tokių eskalatorių apačioje įrengtos būdelės, kuriose sėdinčios tetos nuolat stebi keleivių srautus, o prie įėjimo/išėjimo budi budri apsauga.
Ne, Londono metro, beje, seniausias pasaulyje (!), lyginant su maskviškiu, ne tik nėra pompastiškas, bet net ir niekaip nepapuoštas, o jo darbuotojų praktiškai nematyti. Jie kažkokiu stebuklingu būdu sugeba materializuotis iš oro tiesiai prieš tave šypsodamiesi būtent tą akimirką, kai tau prisireikia susigaudyti bilietų įsigijimo sistemoje ar rasti trumpiausią maršrutą, kad kantriai bei maloniai viską paaiškintų ar padėtų.
Čia nebijoma žmonių. Net policininkų. Ne ta prasme nebijoma, kad jų nepaisytų ar liptų ant galvos, o kad esant reikalui kreiptųsi su pasitikėjimu ir pagarba. Čia pagavę tavo žvilgsnį dažniau nusišypsos, nei vertinančiai perlies ir pašaipiai nusisuks. O į šypseną visada atsakys šypsena.
Ko pasigedau šiame megapolyje, tai vidinės prievartos, kuri gerte įsigėrusi mums po oda, kad net nebejuntam. Tad galima aiškiai pajusti tik jos nebuvimą.
Žinoma, nesu naivi ir suprantu, kad turisto žvilgsnis neišvengiamai paviršinis, o įspūdžiai gali klaidinti. Galiu laisvai įsivaizduoti visas tas socialines įtampas, atvirus ar latentinius konfliktus, klasinį priešiškumą, sisteminį išnaudojimą ir stresą, kurie klesti šiame megapolyje.
Ne apie tai bandau rašyti. O apie dvasios būseną, potyrį, atmosferą, kurią čia radau. Apie pagarbą sau ir kitiems, lydimą geranoriškumo ir pozityvumo. Apie orumą. Nors šis žodis lietuviškai neišsemia lotyniškojo „dignitas” prasmių, veikiau klaidina, vesdamas link pasipūtimo (orus= prisirijęs oro, issipūtęs kaip balionas, tai yra arogantiškas).
Ne, dignitas veikiau asocijuotųsi su dvasios kilnumu, taurumu bei aristokratiškumu. Koks ryškus kontrastas lietuviškai kasdienybei, buvimo miestiečiu būdui.
Čia niekas nesuka galvos, kaip atrodo ar yra apsirengę kiti. Gali apsirėdyti net bepročių armados admirolu, viskas Ok, jei tik tau tai patinka ir esi laimingas. Nieks pirštais neužbadys ir nepasmerks. Net architektūroje esama šios laisvės ir leidimo kitam būti tokiu, koks jis yra – senieji pastatai harmoningai sugyvena su įspūdingais ultrašiuolaikiniais ofisais. Niekur kitur miestuose nemačiau nieko panašaus. Kontrastai čia ne rėksmingai demonstruoja pranašumą, o tik išryškina stilių kaitą.
Ir dar krito į akis pagarba privačiai nuosavybei. Antai mačiau benamio mantą, užtvėrusią pusę šaligatvio, bet nieks nesistengė jos nugrūsti kur tolyn ar pašalinti, kantriai apeidami aplinkui… Apskritai benamių, dažnai šalia pasiguldžiusių gerai įmitusius keturkojus draugus, mieste esama, bet jie irgi neatrodė nelaimingi, juolab nesistengė kelti gailesčio.
Mūsų kraštuose viduramžiais būta posakio: „miesto oras padaro laisvu”. Išties nuo savo pono pabėgę ir jo vartus kirtę baudžiauninkai tapdavo juridiškai laisvi. Bet ar jie išsivaduodavo ir iš vidinio vergo? Ar mes, perėmę išorinius gyvenimo mieste atributus tikrai išsilaisvinom?
Kas tai per būsena, kuria gyvena londoniečiai, kurią gali pajusti ir bandyti atkartoti, kad čia pat su siaubu suprastum, kaip tai neįmanoma? Žmonės, kurių protėviai, nei jie patys niekad nebuvę sulaužyti pralaimėjimo, valstybės praradimo, ilgų prievartos ir smegenų plovimo metų. Metų, per kuriuos ta prievarta buvo tiek įvidujinta, kad tapo sava, brangi, natūrali.
Nebemokama kitaip gyventi, kitaip, laisvais žmonėmis, auklėti savo vaikus. Jiems, to nenorint ir nesuprantant, ir toliau, karta iš kartos perduodame vergo sėklą. Tai ne tik smurtas, patyčios, pažeminimai, prisitaikėliškumas, išnaudojimas, labiausiai pastebimi išoriškai.
Lietuviškojo kapitalizmo žiaurumas ir demonstratyvus godulys. Tai ne tik laimės ir pasitenkinimo jausmas tik nustačius aiškias hierarchijas tarp savęs ir kito. Tai tas vidinis susidvejinimas. Ir dar nuolatinis, nepaliaujamas teisimas. Nes teisimas ir kaltinimas buvo vienas pagrindinių ir efektyviausių nugalėjusio priešo ginklų ir valdymo įrankių, kuriuos perėmėm ir aklai sekam. Visų aplinkui, bet ypač savęs paties smerkimas. Visapersmelkianti kontrolė. Dusinanti, užnuodyta atmosfera, iš kurios mokama bėgti tik į priklausomybes, (auto)agresiją, vidinį izoliavimąsi. Kartu su kitų baime ir sisteminiu nepasitikėjimu niekuo. Kiti – tai pragaras, kliūtis, trikdys.
Lietuviai išties yra puikūs Sartre’o mokytiniai…
Dabar geriau suprantu, jaučiu emigrantus. Jie bėga NUO ŠITO. Ir galiu suprasti, kodėl bėga TEN. Nenujausdami, kad pabėgti neįmanoma. Vidinis vergas keliauja drauge. Jo neapgausi ir neišvysi apsimetęs laisvu, šauniu, šiuolaikišku, pažangiu. Atmetęs viską, kas saisto su praeitimi.
Tiesą sakant, neišmanau, kaip galima būtų nuo to pasveikti… Nebent ilgai ilgai gulėti ant žolytės ir ganyti debesis, pro šalį Temzei tyliai plukdant savo nešvarius, daug mačiusius vandenis.
L – kaip Londonas.
L – kaip Laisvė…
