Gintautas Vaitoška. Pasipriešinimas homoseksualų eitynėms – meilės pareiga artimui

Straipsnis pirmąkart skelbtas 2019-01-14.

bernardinai.lt

Prieš pradedant norisi išsakyti apgailestavimą, kad tenka kalbėti apie kūno dalykus, kurie reikalautų didesnio diskretiškumo. Mūsų kultūra tapo šia prasme atbukusi: pirmuose svarbiausių interneto portalų puslapiuose galima perskaityti žodžių, kurie seniai nebestebina, nors lietuviškai juos pasakyti būtų ne taip lengva netgi tekstų autoriams: „oralinis seksas“, „analinis seksas“ etc. Kalba kuria kultūrą, ir ši „kultūra“ yra gašlių („seksualių“) vyrų priemonė moteriai pažeminti. Bent tokios jos istorinės šaknys. Kaip minėjau praėjusį kartą, suprasti, kad homoseksualus potraukis yra problema, nėra įmanoma („heteroseksualioje“) visuomenėje, kuri gyvybės teikimo galią suvokia kaip sterilaus malonumo šaltinį.

Ne gyvenimo, o mirties balius

Amerikiečių autorius Tomas Storckas primena, kad homoseksualūs santykiai yra moraliai blogi ne todėl, kad juos draudžia Biblija, bet Biblija juos draudžia todėl, kad jie yra blogi: ir tikinčiajam, ir netikinčiajam, ir budistui arba induistui. Paprasčiausia, nors ir sunkiausiai priimama bei įžeidžiančia, laikoma neigiamo homoseksualių santykių vertinimo priežastis yra jų žala žmogaus sveikatai. Visų tautų ir visų įsitikinimų žmonės turi tą pačią anatomiją, ir kiekvieno žmogaus organai turi tą pačią paskirtį.

AIDS epidemija buvo ir tebėra susijusi su visų pirma vyrų organų naudojimu ne pagal jų anatominę paskirtį, dėl to jie sužalojami, ir ŽIV virusas patenka į kraują. Tai pripažįsta svarbiausia JAV sveikatos įstaiga – Ligų kontrolės centras. Nors gal nebūtina paaiškinti, kaip žmogaus anatomiją homoseksualūs santykiai pažeidžia konkrečiai, tačiau, kad taip yra, rodo faktai: su vyrais santykiaujantiems vyrams (MSM) tenka 70–80 proc. naujų užsikrėtimų ŽIV kiekvienais metais JAV, panašūs skaičiai yra kasmet skelbiami Vokietijos Roberto Kocho epidemiologijos instituto. Turint omenyje, kad homoseksualų potraukį, įvairių tyrimų duomenimis, jaučia nuo 1 iki 3 proc. vyrų, praktikuojant tokius santykius tikimybė užsikrėsti ŽIV yra apie 20 kartų didesnė. Argumentas, kad tikroji problema yra ne homoseksualus santykiavimas, bet prezervatyvų stoka ar neišmanymas, kaip juos panaudoti, skamba nerimtai – ypač kalbant apie tokias išsivysčiusias šalis kaip JAV ar Vokietija.

Pirma mūsų pareiga informuoti jaunus žmones, kurie dėl to, kad ši informacija yra nemėgstama ir neskelbiama, nežino tokios didelės rizikos užsikrėsti ŽIV. Tokių žmonių panašiose eitynėse gali būti daug: nuo AIDS epidemijos pradžios buvo dedamos didžiulės pastangos tam, kad statistiškai akivaizdus ryšys tarp šios ligos ir homoseksualių santykių būtų paneigtas. Propagandinė kampanija, dėl kurios apgailestavo ne vienas žymus medikas, norintis sustabdyti infekcijos plitimą, „pavyko“.

Eitynių dalyviai nesupranta ne tik šios rizikos savo gyvenime, tačiau ir to, kad, populiarindami homoseksualius santykius, jie klaidina kitus, daugiausia jaunus žmones. Supraskime dar aiškiau: problema, su kuria susiduria užsikrėtęs ŽIV virusu, yra tokia – mirtis. Priešindamiesi homoseksualių santykių populiarinimui mes diskutuojame ne dėl skirtingų požiūrių į gyvenimą, meilę ar religinius įsitikinimus; mums, galbūt nepatyrusiems akistatos su mirtimi siaubo, sunkoka suprasti, kas yra gėjų bendruomenėje išgyvenama. Galima ginčytis dėl skaičių, kad ne visi užsikrečia, tačiau kad skaičiai menki, galima tik meluoti. Netgi turtingos įžymybės patyrė „konversiją“ iš „ŽIV negatyvaus“ į „ŽIV pozityvų“ asmenį. Vienoje neseniai tokie tapo Gary Kessleris, įžymiojo kasmetinio „Life Ball“ organizatorius, ir Tomas Neuwirthas – kitaip „Conchita Wurst.“ Tomas, vadinkime jį tikruoju vardu, paniro į neviltį. Greičiau tai ne gyvenimo, o mirties balius.

Viešumoje rodyti erotizuotus veiksmus – politiškai neapdairu

Šalia pastangos padėti atsibusti jiems patiems antrasis meilės darbas eitynių dalyviams yra neleisti skleisti įtaigios žinios jaunimui. Net jei žmogus visuomenės sveikatai daro blogą poveikį ir to gerai nežinodamas, turbūt visi sutiksime, kad sustabdydami tokį jo veiksmą jam padedame, o ne kenkiame ar įžeidžiame. Jei to nedarysime, vaikų, kurie po pirmųjų eitynių Vilniuje pasikalbėjo taip, daugės: „Klausyk, ar tu gėjus?“ „Ar gėjus? – atsakė draugas. – Aš dar nežinau.“ Pokalbis nugirstas vienoje Vilniaus vaistinėje.

Lietuvoje ir kituose Rytų Europos kraštuose, tiesa, ŽIV dažniausiai užsikrečia intraveniškai narkotikus vartojantys asmenys. Tačiau jei homoseksualūs santykiai plis, daugės ir susirgusiųjų šia sunkia liga. Vargu ar taip santykiaujantys vyrai mūsų šalyje atsargumu aplenktų aukščiau minėtas šalis.

Krikščioniškos kultūros insituto peticijoje prieš gėjų eitynes kalbama, kad jas reikia stabdyti ir dėl „erotizuotų ir lytinius santykius skatinančių veiksmų rodymo viešumoje“. Tai skamba griežtai, buvo sakoma, kad įžeidžiamai. Lietuvoje manifestacijos būna kitokios dėl dviejų priežasčių. Pirma, tikrai yra jaučiančių homoseksualų potraukį asmenų, kurie demonstratyvumo vengia. Gal jie nėra susipažinę su medicinos faktais ar ne visiškai suvokia psichologinius homoseksualaus potraukio aspektus, tačiau diskretiškumo jiems užtenka.

Kita vertus, jei tokių eitynių dalyviai užsienio šalyse atvirai propaguoja orgiastinio, kaip rašė Erichas Frommas, seksualumo kultą – ar seksualinių mažumų judėjimas Lietuvoje gali labai skirtis nuo viso pasaulio papročių? Kodėl Vilniaus „Išdidumo“ eitynių nuotraukose kol kas nematėme to, ko nemėgsta, kaip praėjusį kartą kalbėjome, Popiežius Pranciškus, ir nuo ko apsaugoti mūsų jaunimą nori peticijos autoriai?

Viešumoje rodyti erotizuotus veiksmus būtų politiškai neapdairu. JAV visuomenės nuomonei apie homoseksualius santykius pakeisti prireikė laiko ir puikios strategijos, aprašytos jai skirtoje Harvardo absolventų M. Kirko ir H. Madsono knygoje „Po baliaus“: gėjų politiniam judėjimui jokiu būdu nebuvo leidžiama sukelti įspūdžio, kad gėjai yra nepadorių dalykų skleidėjai. Atvirkščiai, sumanių viešųjų ryšių metodų pagalba buvo kuriamas solidumo ir padorumo įspūdis. Taktika pavyko, ir JAV buvo pasiekta tiek gėjų santuokos, tiek įsivaikinimo teisė.

Tokie politiniai tikslai keliami ir Lietuvos LBGT judėjimo pareiškimuose. Vakarų šalyse „pasiekta“ ir dar daugiau: Vokietijoje tėvai neturi teisės neleisti vaikų į seksualinio švietimo pamokas apie dviejų princų vedybas, JAV prieš mėnesį iš darbo atleistas mokytojas, kuris nesutiko mokinės, galvojančios, kad ji yra vyras, vadinti „juo“, o ne „ja“. Įstatymu baudžiami visi nepaklūstantieji gender ideologijos nuostatoms. Kaip pažymi Briuselyje esančio Tarpkultūrinio dialogo dinamikos instituto vadovė Marguerite Peeters, dėl politinių manevrų Jungtinių Tautų administracijos aparate nedidelės, bet įtakingos šią ideologiją skleidžiančios nevyriausybinės organizacijos į tarptautinius dokumentus įvedė tokius terminus kaip „homofobija“, „reprodukcinės teisės“ ar „gender“ be demokratinės diskusijos, į kurią būtų įsijungusios įvairių šalių visuomenės.

Kitaip kalbant, labai žymios mažumos žmonių valia buvo primesta daugumai. Panašus procesas dabar vyksta pas mus dėl Stambulo konvencijos, kurią priėmus ir Lietuvoje mokytoją, pasielgusį kaip minėtas amerikietis, bus galima atleisti iš darbo.

Drąsios meilės darbas

Ar visuomenė turi teisę gintis, neleisdama tokiam oponentui siekti savo tikslų? Jei į tavo namus ateina žmogus galvodamas, kad gali pasiimti tavo daiktus – tarkime, nesuprasdamas, kad tai yra vagystė, ir manydamas, kad tie daiktai priklauso jam – ar reikia jam pasipriešinti? Šiuo atveju tai yra mūsų vaikų sielos vagystė (plg. Mt 18:10) – paskatinimas atlikti veiksmus, kurie yra – nekalbant apie visa kita – mirtina nuodėmė – ar reikia jam tik gražiuoju paaiškinti, kad taip daryti yra negerai, ar galima jam to neleisti padaryti?

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatoma galimybė įstatymu riboti reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją, „jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“. Nepilnamečių apsaugos nuo žalingo informacijos poveikio įstatymas saugo jauno žmogaus dorovę, tačiau visuomenė taip pat turi teisę, o jai tarnaujantys valdžios atstovai – pareigą saugoti ir sveikatą. Nors medikai yra įbauginti ir iš oficialių medicinos įstaigų paramos tokioms pastangoms sulaukti būtų sunku. Teiginys, kad analiniai santykiai – beje, laikyti vyrui negarbingais Senovės Graikijoje ir Romoje – sužaloja šį kūno organą, be abejo, yra „homofobiškas“, o už tokią „neapykantą“ yra baudžiama. Juk iš tikrųjų tai priminti reikalauja meilė žmogui.

Kaip čia nepaminėjus Rusijos, kurioje Putino režimas neleidžia panašių demonstracijų. Apgailėtina, kad tirono parašas užtemdo veiksmo, kuris yra geras pats savaime, vertę. Egzistuoja nuomonė, kad būti prieš gėjus reiškia būti už Rusiją. Tačiau Lietuvoje buvo ir tokių, kurie netarnavo nė vienai tironijai: tai mūsų profesūra nepasirašė po nacių reikalavimu jaunuoliams stoti į Vermachtą, ir taip pat tai mūsų „silpnos“ šalies vyrai nepasidavė galingai komunistinio režimo kariuomenei. Tad kalbama apie dvasios laisvę.

Popiežius Pranciškus gender ideologiją vadina ideologiniu kolonializmu, o Benediktas XVI – reliatyvizmo diktatūra. Tai – paradoksas: reliatyvizmas skelbia kiekvieno individo pasirinkimo laisvę, tačiau šiuo atveju kitaip manančius persekioja. Vis dėlto, kaip rašo vyrų nesutinkantis vadinti „jomis“ Toronto universiteto psichologijos profesorius Jordanas Petersonas Aleksandro Solženycino „Gulago archipelago“ jubiliejinio leidimo pratarmėje, kiekviena utopinė vizija yra prisidengusi atjautos ir visuotinės brolybės skraiste ir dėl to gali suklaidinti daugelį žmonių. Dėl visuotinės lygybės („love is love“) šie žmonės nori, kad ir mes leistume jiems Lietuvos vaikams aiškinti, jog homoseksualios santuokos yra lygiai tokios pat laimingos, kaip ir tikros, kad laimingi berniukai gali augti su dviem tėveliais arba kad, jei vyras galvoja, jog jis yra moteris, taip ir yra. Istorija kartojasi: dar „1984-uosiuose” George’as. Orwellas rašė, kad, jei Partija lieps, du plius du bus lygu penkiems. Partija išliko, tik pakeitė pavadinimą į „Lygias teises“.

Pasisakant prieš panašias eitynes reikalinga rodyti ir kryptį. 2018 m. spalio pabaigoje prie Budapešto ketvirtus metus iš eilės vyko Tarptautinės federacijos už terapijos ir konsultavimo pasirinkimo laisvę (IFCCT) konferencija, kurioje kalbėjo žymiausi pasaulio specialistai, nepasidavę gender ideogijos diktatui. Jie toliau plėtoja emocinio kentėjimo, glūdinčio už homoseksualaus potraukio, išgydymo kelius. Šalia amerikiečių, anglų, vokiečių, norvegų ir italų joje dalyvavo ir gausus būrys specialistų iš Rytų Europos: iš Slovakijos šiemet buvo bent 30. Toje šalyje kuriasi ir „Courage“ grupės – tai 1980 m. Niujorke tėvo Johno Harvey pradėtų savitarpio pagalbos grupių judėjimas žmonėms, kurie nori gyventi skaisčiai. Tai – drąsios meilės darbas. Tačiau nepristikime drąsos ir būti nepopuliarūs, pasakydami „ne“ veiklai, propaguojančiai „esminį blogį“.