Rugsėjo 16-ąją sueis 30 metų nuo pirmojo „Respublikos“ numerio. Artėjant šiai datai, sklaidome laikraščio komplektus. Rašyta prieš dešimtmečius, tačiau skaitai lyg apie šias dienas: apie gimstamumo mažėjimą ir mažumas, apie nesikeičiančias politikų veiklos tendencijas pasirūpinti savais.
Išorinių požymių nemaža. Būtų galima pradėti nuo baisiausių, tai yra – nuo statistinių. Kodėl nuo 1992-ųjų mirtingumas mūsuose kasmet viršija gimstamumą? Patriotai jau apskaičiavo, kad šitaip toliau retėjant iš mūsų XXI amžiuje liks tik Lietuvos vardas ir teritorija su didžiųjų lietuvių mažuma.
Antra vertus, iš kur tiems vaikeliams rastis, jei Lietuvoje vis mažėja vedybų, o daugiausia santuokų, tarp jų – ir Bažnyčios gražiausiai palaimintos, beveik tuoj pat išyra? Ir kaip tos santuokos neiširs, jei jauni žmonės neturi net vilties įsigyti butą ar šiaip pastogę šeimos lizdeliui susikurti ir bent porelei lietuviukų auginti? Bet kaip tuos vaikelius auginti, jei gyvenimas nuolat brangsta, stipendijos nyksta, algelės nedidėja ir vien tik laisva meilė Lietuvoje jauniesiems nieko nekainuoja?
Taigi mylėkimės, bet nesidauginkim!
Kultūra – prieš cenzūrą
Lietuvoje ryškėja nauja kultūrinio gyvenimo tradicija – per grumtynes su visuomeniniu marazmu, su naujais turtiniais tabu, su esama ar nuolat gresiančia žodžio bei spaudos nelaisve vis dažniau pasitelkiama erotika.
Kadangi dauguma lietuvių (paskui mūsų įstatymdavius Seime) lig šiolei nepajėgia erotikos atskirti nuo pornografijos, o pastaroji, kaip žinoma, šlykštus ir visaip draustinas reikalas, tad ir mūsų naujai erotizuota kultūra politizuotoje visuomenėje savaime įgauna aiškiai provokacinį „amoralų“ užtaisą.
Ir gana galingą! Kur tik pažvelgsi – kiekvienam spaudos kioske, kino ar televizijos ekrane, – visur seksbombos! Nuogos ir pusnuogės, viena už kitą galingesnės!
Valdžia aiškiai nepajėgia susitvarkyti su visur esančiais seksualiniais teroristais. Stichiški dorovinės „policijos“ išpuoliai prieš „erotiką ir pornografiją“ jau mūsų laisvoje Lietuvoje turi savo nelinksmą istoriją. Pirmiausia lyg balsas tyruose nuskambėjo R.Gavelio romano prakeikimas iš uolaus Dievo tarno lūpų. Paskui apsijuokė Vilniaus savivaldybės kariautojai prieš J.Ivanauskaitės romaną. Pagaliau bankrutavo ir sovietinio „Glavlito“ palikuonė – Spaudos kontrolės valdyba, taip kilniai pasišovusi neklystančiu pirštu nurodinėti ir konfiskuoti spaudos kioskuose jai nepatikusius „pornografinio, smurtinio ir erotinio pobūdžio leidinius“…
Erotika – prieš pornografiją
Jei tikėčiau, kad mes, lietuviai (nebūtinai įstatymų leidėjai), galim pasimokyti iš savo klaidų, turbūt kviesčiau atšaukti lemtingą Atkuriamojo Seimo 1991 m. padarytą įstatymo paklaidą, kai erotika ir pornografija buvo suplaktos į vieną pageidautiną blogybę.
O dabar telieka pasikliauti stipriais lietuviškais genais ir vidine lietuvių kultūra, kuri savaime civilizuos galingus lytinius instinktus ir neleis lietuviams nusiristi į prasto skonio pigiausios pogrindinės (nesvarbu – importinės ar namudinės) pornografijos biznio bei šešėlinės rinkos šiukšlyną.
Pirmiausia turiu galvoje lietuviškosios knygos leidėjus, kurie savo rizika, nepaisydami visuomeninių „davatkų“ purkštavimų ir grasinimų papjauti padidintais „už erotiką“ mokesčiais, nuolat pateikia lietuvių skaitytojams anaiptol ne prastas, o tiesiog garsiausias užsienio erotikos verstines knygas: nuo pirmosios kregždės 1992 m. – erotinio E.Arsan romano „Emanuelė“ iki klasikinės Markizo de Sado „Filosofijos buduare“ (1994), maištingai erotizuotos amerikiečio H.Milerio „Ožiaragio atogrąžos“ (1994) ir ką tik pasirodžiusių Anais Nin erotinių apsakymų knygos „Paukšteliai“…
Ne mažiau svarbu, kad visame pasaulyje garsių erotinių kūrinių vertimas į lietuvių kalbą savaime įgauna ne tik literatūrinio, bet ir visuomeninio manifesto atspalvį, kaip kiekvienas natūralus protestas prieš tamsybiškus politinius ar lytinius tabu.
Be to, jei visi sutiktume, kad pagaliau ir Lietuvoje vyksta seksualinė revoliucija, kurią anksčiau ar vėliau išgyveno visi postpuritoniški ir pokomunistiniai kraštai nuo karalienės Viktorijos laikų Didžiojoje Britanijoje, pokarinės JAV iki Tito diktatūrą nusimetusios Jugoslavijos ir iš Maskvos nagų ištrūkusios katalikiškos Lenkijos, turėtume čia pat pripažinti, kad niekad ir niekur tos bjaurios seksualinės revoliucijos nebuvo ir nėra vien juodas patologiškai iškrypusių patinų darbas. Žavioji lytis čia nenusileidžia stipriajai!
Laisva Lietuva – ne išimtis! Tik pažiūrėkim – drastiškiausius vyrų bei moterų aktus šiandien mūsų fotografijos parodų salėse demonstruoja autorės moterys.
Nesistebiu, kad ir minėtos Anais Nin knygos pristatymas lietuvių skaitytojams buvo transliuotas per televiziją ne šiaip sau kaip paprastas literatūrinio gyvenimo faktas. Pristatyme dalyvavusi mūsų moteriškoji aukštuomenė (ne tiek turto, kiek intelekto prasme!) kartu pagerbė šią vieną fantastiškiausių XX a. moterų – poetiškąją feministinio judėjimo legendą, nekompromisinio emocinio išsilavinimo bei dvasinio moters tapsmo metraštininkę (jei prisiminsim Anais Nin daugiatomius „Dienoraščius“).
Atrodė, jei mūsų Žemaitė būtų gyva, ko gero, šiame pristatyme išvystume ir ją, vieną pirmųjų lietuvių feminisčių, gal net be savo legendinės kaimietiškos skarytės…
Reformos – prieš draudimus
Padėtis, kaip matom, šiek tiek sudėtingesnė nei prieš kelerius metus skelbė, sakykim, p. L.Donskis, mūsų išeivijos spaudoje pareiškęs, jog „šiuo metu lietuvių kultūrai, be abejonės, svarbiausias, tiesiog gyvybinės svarbos, uždavinys – nubrėžti aiškią ir griežtą skiriamąją liniją tarp erotikos ir pornografijos“.
Manyčiau, netgi priešingai – mums nevertėtų išleisti džiną iš butelio prieš laiką. Kitaip tarus, anksčiau nei atliksim visą eilę kompleksinių seksualinio švietimo bei auklėjimo reformų. Ne tik pornografija, bet ir erotika, norime to ar nenorime, gali degradacinės įtaigos daryti kiekvienam, ypač jaunam žmogui ar vaikui, jeigu jis bus paliktas be jokio seksualinio auklėjimo mokykloje. Arba priešingai – bus dievobaimingų tėvelių įtikintas, kad viskas, kas susiję su seksu, – didžiai nuodėminga, žema ir šlykštu.
Judant nuo tamsybiškų draudimų prie radikalių reformų, be abejo, nevertėtų išradinėti dviračių. Reikėtų tik pasidairyti po pasaulį, kur daugelis valstybių jau turi gana išsamius įstatymiškai įteisintus testus nepadorumui, smurtui, pornografijai literatūroje, filmuose, televizijos laidose apibrėžti ir kiekvienu atveju nustatyti netgi atsižvelgiant į skaitytojo ar žiūrovo amžiaus kategorijas. Ir tais testais sėkmingai naudojasi ne tik redaktoriai, bet ir teismai, kurie gali, beje, už šmeižtą priteisti kalėjimo arba solidžią sumelę baudos ne tik pornografams, bet ir sauvaliams cenzoriams arba persistengusiems dorovės sergėtojams.
Mūsų Seimas, kaip žinoma, turi daug svarbesnių valstybinių reikalų negu seniai pribrendusių žmogaus poreikių legitimavimas.
O tauta? Tauta verčiasi kaip išmano. Daug anksčiau nei kitados jaunimas pradeda „partizaninį“ lytinį gyvenimą. Vaikų daryti nenori, bet vis pasidaro netyčia, nes, seksualinį švietimą ujant iš lietuviškų mokyklų, jį pakeičia gatvinė paauglių saviaukla, geriausiu atveju – triukšmingos masinės „sargio šventės“, kurios vėlgi tik piktina šventeivas. Prakutę berniukai ir dėdės vėlgi telefonais kviečiasi į namus paslaugias mergužėles, kol Seimas jau šeštus metus mąsto nesumąsto, ką veikti su šešėlinėmis panelėmis. Ten vėl seksualinių mažumų atstovai, nesulaukdami teisinių sprendimų, ieško užtarimo užsienyje, iš kur gėjų bei lesbiečių organizacijos ima gėdyti tai p. Landsbergį, tai p. Brazauską.
Tai kodėl tų lietuvių vis mažiau gimsta?
Seksualinė kontrrevoliucija? Ir tikriausiai – šliaužianti. Į dorųjų lietuvių lovas. Ponai ir ponios, nesnauskim! Akių nesudėkim! Pailsėsim, po to – tarnybose, įstaigose, valdžios namuose ir bet kur kitur. Mūsų dienos, bet ne mūsų naktys!
