Kreipimasis į Prezidentą: Negalima nematyti, kad yra vykdomas platus sisteminis puolimas (papildyta)

respublika.lt

Po Prezidentūroje vykusio Kultūros forumo, skirto istorinės atminties klausimams analizuoti, sprendimų, kaip teisingai įamžinti istorinę atmintį, kol kas nepriimta. Forumai bus tęsiami. Po pirmadienį vykusios diskusijos su mokslininkų bendruomenės atstovais – istorikais, paveldosaugininkais, politologais ir menotyrininkais – prezidento patarėja Sonata Šulcė sakė, kad ateityje į diskusijas bus siekiama įtraukti dar platesnį ratą visuomenės narių.

„Vieni iš siūlymų buvo stiprinti dar mokykloje edukacinę, švietėjišką veiklą, vadovėlių leidybą. Galiausiai buvo kalbėta apie tai, kad reikėtų stiprinti ekspertines programas prie Lietuvos mokslo tarybos arba prie kitų egzistuojančių institucijų. Ir apskritai dominavo tokia idėja, kad reikėtų dar daugiau kalbėtis ir diskutuoti istorinės atminties klausimais, nes tai mums visiems yra svarbu, tai mums rūpi, ir šita situacija (kilęs skandalas dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros įamžinimo lentos. – ELTA ) parodė, kad to kalbėjimosi visuomenėje dar yra per mažai,“ – sakė S. Šulcė.

Istorikas Alvydas Nikžentaitis pastebi, kad istorinės atminties klausimai Lietuvoje tampa vis aštresni, ir ši tendencija tęsis. Jo manymu, skandalas dėl Generolo Vėtros atminimo lentos yra tik „vandens sudrumstimas prieš audrą“.

„Maždaug po 2010 metų mes turime visiškai kitokią sąsają su praeitimi, nei kad buvo iki tol. Visų pirma, šie procesai labiau internacionalizuojasi. 2010 metai yra savotiška riba, kada praeitis tampa informacinių karų tarp valstybių objektu. Prezidentūra nėra ta vieta, kuri spręstų vienos lentelės klausimą. Yra žymiai svarbiau surasti principus, rasti prieigą, kuo vadovaujantis būtų galima spręsti ateityje tokias problemas. Nes šita lentelė, prognozuoju (aš iš karto pridursiu, kad nusiramintumėt – mano visos prognozės neišsipildo), tai yra tiktai šiek tiek vandens sudrumstimas prieš pakankamai dideles audras… ” – sakė A. Nikžentaitis.

Pasak jo, diskutuojant apie istorinę atmintį, sprendžiamas dabarties klausimas – kokiomis vertybėmis visuomenė turi vadovautis šiandien. Todėl per forumą pabrėžta būtinybė tęsti visuomenės dialogą.

Istorikas Rimvydas Petrauskas sako, kad per forumą mokslininkai patarė prezidentui Gitanui Nausėdai plėsti viešąjį diskursą istorinės atminties klausimais, įtraukiant kuo daugiau suinteresuotų visuomenės grupių.

„Prezidentas formuluoja iš tiesų patrauklią gerovės visuomenės idėją. Iš tiesų, mes dažnai šitą idėją suprantame tik daugiausia ekonominiais aspektais. Vis dėlto šita kategorija neabejotinai apima ir turi apimti daug plačiau, taip pat ir dvasinius, istorinius dalykus. Visos bendruomenės, kurios gyvena Lietuvoje, turi jaustis, kad apie jas kalbama, kad į jas žiūrima pagarbiai, taip pat ir istoriniu požiūriu,“ – sakė R. Petrauskas.

Pasak jo, prezidentui buvo siūloma prie Prezidentūros ar kitų institucijų kurti forumą svarbiais istorinės atminties klausimais, įtraukiant specialistus ir žiniasklaidą. Taip pat pabrėžta, kad būtina stiprinti istorijos mokymą mokyklose.

„Dažnai žmonėms mokykla yra pirma ir vos ne paskutinė vieta, kur jie susiduria su intensyvesniu istorijos mokymu. Tai mes norime, kad mokykloje ir žiniasklaidoje suintensyvėtų kalbėjimas istorijos klausimais,“ – sakė R. Petrauskas.

Menotyrininkas Ernestas Parulskis sako, kad Lietuvoje galiojanti „įpaminklinimo“ tvarka yra gana liberali ir ją galbūt reikėtų griežtinti. Pasak jo, daugelyje vakarų šalių prieš statant paminkus ar kabinant paminklines lentas savo žodį taria specialistai.

„Iš vienos pusės žiūrint, Lietuvoje „įpaminklinimo“ procedūra yra nepaprastai demokratiška, slenkstis yra labai mažas. Tai yra dorint pakabinti memorialinę lentą beveik nereikia praeiti kriterinio filtro iš istorikų arba iš kokių kitokių, sakykime, moralės komitetų. Ir tai yra gerai, nes tai demokratiška. Iš kitos pusės, tas demokratizmas sukuria komunikacinį chaosą. Pastatyti lengva ir nuimti lengva. Ir atsiranda, be abejo, noras, kad tas įpaminklinimo slenkstis būtų aukštesnis. Ne ta prasme, kad jis būtų neperžengiamas, bet kad atsirastų pokalbis tarp iniciatorių paminklų ar lentų ir tų, kurie, sakykime, yra profesionalai ir galėtų teikti patarimą“, – sakė E. Parulskis.

Kitas susitikimas istorinės atminties klausimu Prezidentūroje numatomas spalio antroje pusėje.

*****

alkas.lt

Negalima nematyti, kad pastarojo meto išpuoliai nukreipti prieš mūsų Laisvės kovotojų asmenybes ar istorinės atminties simbolius, tėra pavieniai atvejai vykdomo plataus sisteminio puolimo nukreipto prieš pačias Lietuvos kultūros atminties politikos valstybinių svertų sukūrimo ir derinimo pastangas.

Šių pastangų bendru vardikliu ir vienu svarbiausiu instituciniu svertu turėjo tapti dar prieš 7-erius metus grupės Seimo narių įregistruotas Seime Tautos istorinės atminties įstatymas (XIP-4631(2).

Deja, po pastarojo meto įvykių įsiplieskusiose viešose diskusijose, iki šiol nebuvo nė žodžiu užsiminta apie šį įstatymo projektą, galėjusį ir tebegalintį tapti svarbiausiu Lietuvos istorinės atmintis politiką reglamentuojančiu svertu.

Šio įstatymo projektas jau 7 metus guli Seimo archyve. Naujosios Lietuvos Seimo dauguma Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narių pastangomis nors ir bandė šį teisės aktą sugrąžinti į politinę darbotvarkę, tačiau sulaukusi itin stipraus pasipriešinimo šį įstatymo projektą užšaldė. Jo išdavoje tebuvo pajėgta sukurti dabar veikiančią Seimo istorinės atminties komisiją, kuri yra sudaryta tik iš politikų ir toli gražu neprilygsta minėto įstatymo projekte numatytai įteisinti plačiai atstovaujamai nepolitinei Tautos istorinės atminties tarybai – visuomeninei patariamajai institucijai tautos istorinės atminties klausimais, atskaitingai Seimui (toliau – Taryba). 

Šios Tarybos sprendimai, jos įgaliojimų srities klausimais būtų privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms. Tarybą siūlyta sudaryti iš 21 nario. Pagal projekto sumanymą į ją  ex officio įeitų: Seimo kancleris, Respublikos Prezidento kanceliarijos kancleris, Vyriausybės kancleris, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas, Lietuvos vyriausiasis archyvaras, Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas, Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas.

Penkerių metų kadencijai būtų deleguojami  asmenys: keturi  –  iš Lietuvos mokslų akademijos, taip pat  –  iš Lietuvos universitetų rektorių konferencijos, Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos savivaldybių asociacijos,  Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijų, Lietuvos Sąjūdžio, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo,  Lietuvos muziejų asociacijos, Meno kūrėjų asociacijos, Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos vyskupų konferencijos, Lietuvių katalikų mokslo akademijos, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos, ir kt.  Tarybos sudėtis ir delegavimo tvarka nė nebuvo svarstyti, tačiau siūlymo esmė aiški ir ji tikrai padėtų spręsti susikaupusias problemas.

Po bene trejus metus vykusių diskusijų Seimui buvo pateikta trečioji šio projekto redakcija, kurioje buvo įvertintos visos per tą laiką gautos pastabos ir pasiūlymai.  Projektui buvo pritarusi tuometinė Vyriausybė, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas. Deja, 2015-04-07 d.  buvo atmestas ir gražintas „iniciatoriams tobulinti“.

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiami Kultūros forumo, skirto istorinės atminties klausimams nagrinėti dalyviai, prašyčiau Jūsų, tarp svarstomų klausimų aptarti ir Tautos istorinės atmintie įstatymo bei jame numatytos Tautos istorinės atminties tarybos klausimo gražinimo į politinę darbotvarkę galimybę.

Tokio įstatymo priėmimas įgalintų valstybės įstaigas ir visuomenę ne tik nuolat aktyviai dalyvauti gvildenant istorinių įvykių paveldo klausimus, bet ir sudarytų galimybes priimti demokratinėmis gairėmis pagrįstus kolegialius sprendimus, užtikrinančius Lietuvai svarbaus istorinio paveldo atminimą, jo įprasminimą ir įstatymu nustatytų gairių įgyvendinimą.

Jonas Vaiškūnas

Visas kreipimosi tekstas ČIA