Dalius Stancikas. Kaip lietuviai suvokė getus ir ką nutyli Vilniaus meras

Kai išgirsti užtikrintą Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus teiginį, kad toks išsilavinęs žmogus, kaip Lietuvos kapitonas Jonas Noreika, 1941 m. rugpjūtį negalėjo nežinoti, kas laukia žydų getuose, belieka tik skėstelėti rankomis: kaip J. Noreika galėjo žinoti tai, ko tuo metu nežinojo net patys naciai?

Istoriografijoje teigiama, jog nacių vadai dėl visiško žydų sunaikinimo apsisprendė tik 1942 m. pradžioje Vanzės konferencijoje.

Manoma, kad 1941-ųjų vasarą Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą A. Hitleris ypatingiems patikėtiniams žodžiu perdavė itin slaptą įsakymą naikinti Rytų Europos žydus (neva užkrėstus komunizmo bacila), tačiau toks dokumentas nerastas.

Išsamiau susipažinusiems su Jono Noreikos gyvenimu nelieka abejonių, kad Tėvynės reikalai ir rūpestis kitais žmonėmis jam buvo svarbiau už asmeninę naudą: J. Noreika aktyviai priešinosi tiek nacių, tiek sovietų vykdytiems genocidams, dėl ko abiejų režimų buvo įkalintas ir 36 metų nužudytas.

Tačiau išlieka vienas svarbus klausimas: kodėl nacių okupacijos metu Jonas Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, perdavinėjo vokiečių įsakymus dėl žydų perkėlimo į getus?

Jei jis būtų tik paprastas karjeristas – nacių kolaborantas ar antisemitas, kaip nuolat aiškina jo oponentai, tai kodėl tuomet rizikuodamas gyvybe priklausė Šiaulių antinaciniam pogrindžiui, kuris išgelbėjo šimtus žydų (istorinių liudininkų teigimu, J. Noreika buvo Šiaulių pogrindžio „stogas“)?

Iš šiandien turimų duomenų galime matyti dvi priežastis, kuriomis vadovavosi J. Noreika, perduodamas įsakymus dėl žydų izoliavimo. Pirmoji – ta, kad, būdamas aktyvus ir drausmingas Lietuvių aktyvistų fronto, o vėliau antinacinio pogrindžio „Lietuvių frontas“ narys, jis laikėsi bendrosios šių organizacijų strategijos – stengtis kuo mažiau konfliktuoti su vokiečiais ten, kur nieko negali pakeisti, stengtis išlikti administracinėje valdžioje neleidžiant okupantams įsigalėti visose srityse.

Kaip rašo antinacinio pasipriešinimo dalyvis, o vėliau ir šio pasipriešinimo tyrėjas Mindaugas Bloznelis, „didžioji administracinio personalo dalis – apskričių viršininkai, miestų burmistrai ir kt. buvo paskirti Laikinosios vyriausybės.

Gaudami direktyvų iš pogrindžio nesitraukti iš užimamų pozicijų įstaigose, lietuvių administracijos pareigūnai suvaidino ypač svarbų vaidmenį taikiomis formomis priešinantis naciams.“

Kaip teigia Šiaulių antinacinio pogrindžio lyderis, daugiau kaip šimtui žydų pagelbėjęs gydytojas Domas Jasaitis, Jonas Noreika, paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, „susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus.“

Tačiau J. Noreikos oponentai meta kitą rimtą kaltinimą: kodėl žydų varymas į getus, vėliau pasibaigęs jų sunaikinimu, nebuvo vertas viešo protesto?

Ir pateikia argumentą: neva J. Noreikos pirmtakas, buvęs Šiaulių aps. viršininkas Ignas Urbaitis atsistatydino, nes nenorėjo perdavinėti nacių nurodymų dėl Žagarės geto. Neva I. Urbaitis suprato, kas vyksta, ir garbingai pasitraukė, o štai J. Noreika užėmė jo vietą ir atliko tą negarbingą darbą.

Tačiau ar iš tiesų taip? Verčiame baudžiamąją Igno Urbaičio bylą, kurią jam sukurpė sovietų okupantai, nuteisdami 15 metų katorgos darbų – iš ten I. Urbaitis taip ir nesugrįžo.

Buvęs nepriklausomos Lietuvos Šiaulių aps. viršininkas Ignas Urbaitis į šias pareigas sugrįžo atsiliepdamas į Lietuvos Laikinosios vyriausybės kvietimą ir patikėjęs, kad galės būti naudingas naujai atkuriamai nepriklausomai Lietuvai. Išdirbo tik mėnesį – nuo 1941 m. birželio 30 d. iki rugpjūčio 3 d. „Būdamas apskrities viršininku aš vadovavausi humanistiniais sumetimais“, – savo tardytojams sako I. Urbaitis, nors liepos 20 d. jam teko savivaldos pareigūnams perduoti nacių komendanto Konovskio įsakymą įsteigti Žagarėje getą ir ten perkelti žydus. I. Urbaitis KGB tardytojams ne kartą tvirtino, kad jis, kaip lietuviškos savivaldos pareigūnas, nežinojo ir negalėjo žinoti, kokiu tikslu žydai buvo perkeliami į Žagarę, nes tai buvo daroma pagal vokiečių tvarką ir jų įstatymus.

„– Bet jūs turėjote žinoti, kokiu konkrečiu tikslu visi žydai buvo perkelti į getą, jūs turėjote žinoti apie tolesnį jų likimą, – nenusileido kagėbistai.

– Aš nežinojau, dėl ko jie perkeliami į getą, aš maniau, kad žydai tiesiog gyvens vienoje vietoje, kitokių vokiečių tikslų neįžvelgiau.

– Ankstesniame tardyme sakėte, kad žydai į getus perkelti pagal vokiečių teisę, vadinasi jūs žinojote jų teisę ir jų likimą?

– Apie vokiečių teisę ir įstatymus žinojau tik iš laikraščių, kur teigta, kad žydai gali gyventi tik gete, bet apie tolesnį jų likimą, t. y. masinius sušaudymus gete, aš nežinojau.

– Jeigu jūs žinojote, kad gestapo jau iki tol šaudė žydus ir vis tiek vykdėte jų įsakymus, vadinasi, esate jų bendrininkas.

– Aš maniau, kad žydams persikėlus į getą jie pagal vokiečių įstatymus bus apsaugoti, kad tuomet baigsis gestapo savivalė, prievarta ir teroras žydų atžvilgiu. Aš nežinau, kokiais tikslais vedini vokiečiai iššaudė gete gyvenančius žydus. Visos tos žmogžudystės, vykdytos vokiečių valdžios, neturėjo nieko bendro su lietuviška savivalda.“

Štai čia esmė: I. Urbaitis manė, kad getuose žydams bus saugiau, kad ten baigsis nacių savivalė jų atžvilgiu, nes ten vokiečiai elgsis pagal vokišką tvarką.

Iki vokiečių okupacijos Lietuvoje buvo žinoma apie žydų suvaržymus Vokietijoje, getus Lenkijoje, tačiau nebuvo žinoma, kad žydų izoliavimas baigtųsi masinėmis žudynėmis. Dar daugiau – po 1941 m. birželio 27 d. nacių organizuotų žydų žudynių Kaune jų organizatorius SS brigadenfiureris W. Stahleckeris žydams pareiškė, kad nuo tolesnių pogromų galės juos apginti tik tuo atveju, jei šie persikels gyventi į getus.

Būta atvejų, kai pavargdami slapstytis žydai patys ateidavo į getus arba perbėgdavo iš vieno geto į kitą. Lietuvos žydų bendruomenės narys, Vilniaus geto tyrėjas Ilja Lempertas teigia, kad iki 1941 metų pabaigos ir dar vėliau žydai Vilniaus gete negalėjo patikėti, kad jų buvimas getuose reiškia jų fizinį sunaikinimą: „Turėkime omenyje, to meto žmonės apie Holokaustą nežinojo, apie jį žinome mes, turėdami prieš akis visą Antrojo pasaulinio karo įvykių paveikslą. Jie mato, kad elgiamasi blogai, bet nežino, kad Holokaustas jau prasidėjęs.“

Tarptautiniu mastu iki šiol diskutuojama, ar geto vidaus tvarką palaikančios struktūros vertintinos kaip nacių kolaborantės. Žydų taryba (judenratas) ir geto žydų vidaus policija vykdė nacių nurodymus geto teritorijoje: atrinkdavo nedarbingus gyventojus (juos naciai veždavo sušaudyti), perduodavo vokiečių nurodymus dėl turto atidavimo, prižiūrėdavo, kaip vykdomos vidaus taisyklės ir t.t. Pasak istoriko I. Lemperto, „Judenratas – iš tiesų prieštaringai vertinamas.

Tačiau taip vertina žmonės, nežinantys istorijos. Pasidomėję giliau, pamatysime, kad juoda – balta istorija čia netinka.“ Pažymėtina, kad Lietuvos žydų iniciatyva Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininko Elkeso Chaimo Chanono ir Kauno geto policijos vadovo Judo Zupavičiaus atminimas įamžintas garbės lentomis.

Tačiau pabandykim atsakyti į klausimą: kodėl J. Noreikos pirmtakas Ignas Urbaitis pasitraukė iš apskrities viršininkų, jei nemanė, kad kenkia žydams? Tiesioginio atsakymo nėra nei jo tardymo protokoluose, nei pasisakymuose sovietiniame teisme. Tačiau netiesioginį galime rasti jo ir tuomečio Šiaulių miesto burmistro Juozo Naujalio rašytose pretenzijose nacių valdžiai.

„Lietuviai tikisi, kad vokiečių armija Lietuvoje elgsis ne kaip priešiškoje užkariautoje šalyje, o kaip draugiškos nacijos šalyje. [Tačiau] dažni atvejai, kai kareiviai atiminėjo iš valstiečių paskutinius darbinius arklius, grūdus naudojo kaip pašarus arkliams, pjovė galvijus ir kitais būdais naikino valstiečių ūkius. Dažni atvejai, kai kariai savavališkai tuštino parduotuves, palikdami gyventojus be svarbiausių produktų. Siekiant, kad pakankamas pieno kiekis patektų į Šiaulius, reikia, kad kareiviai neatiminėtų arklių iš valstiečių, vykstančių į miestą. Norint atstatyti gamybą, ypač maisto industriją, kariškiai neturėtų rekvizuoti įmonių ir transporto, taip pat turėtų atlaisvinti gamyklų teritorijas“.

Trumpiau sakant, vokiečiai elgėsi kaip barbarai užkariautoje šalyje, nenorėjo pripažinti lietuviškos administracijos ir jos tvarkos. Dar daugiau – jie pagrasino Šiaulių burmistrui J. Naujaliui, kad jei mieste pasirodys komunistai, jam teks atsakyti asmeniškai. Ir J. Naujalis po savaitės darbo pasitraukė, nors jam ir neteko perdavinėti nurodymų dėl Šiaulių geto steigimo (tuos nurodymus vėliau perdavė kitas Šiaulių burmistras Petras Linkevičius). O dar po kelių dienų prašymą pasitraukti parašė ir jo senas kolega Šiaulių aps. viršininkas I. Urbaitis, tačiau Lietuvos laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministro paprašytas palaukti, kol bus surastas kitas kandidatas (tokiomis sąlygomis dirbti norinčių buvo mažai), sutiko: laukė dar pusę mėnesio, nors per tą laikotarpį teko perduoti dar ne vieną nacių įsakymą, susijusį su žydu izoliavimu.

Deja, šiandien anų laikų istorija suprimityvinama taip, kad atrodo, jog lietuviškos administracijos atstovai perdavinėjo tik žydus engiančius įstatymus. Tačiau jiems teko perdavinėti ar vykdyti nurodymus, kurie buvo nukreipti ir prieš lietuvius: pvz., tam pačiam Šiaulių burmistrui J. Naujaliui teko nuginkluoti 1941 m. sukilimo dalyvius lietuvius, vokiečių reikalavimu iškelti 20 šeimų iš jų namų (tarp jų tik vienas buvo žydas) ir pan. Savo reikmėms naciai nusavindavo turtą ne tik iš žydų, bet ir iš lietuvių, turtingesni lietuviai buvo iškeliami iš turtingų sodybų, o ten apgyvendinami vokiečiai; nemažai sovietų ištremtų, suimtų, sušaudytų aukų namai ir kitas turtas buvo likęs bešeimininkis – žodžiu, nuosavybės ir turto atžvilgiu buvo daug chaoso ir savivalės. Be abejo, lietuvių ir žydų padėtis buvo nelygintina, tačiau neturėtume anų dienų suprimityvinti taip, kai vien faktas, kad J. Noreika nusipirko staliuką, atimtą iš žydų, pateikiamas kaip svarus antisemitizmo įrodymas.

Žiaurių okupacinių laikų vertinimas pagal šių dienų sampratą nėra istorinės tiesos atstatymas, o tik jos iškraipymas. Dėl tokio iškraipymo perspėjo ir žymus Vilniaus geto vadovas Jakovas Gensas, prieštaravęs žydų jaunimo pabėgimui iš geto, nes manė, kad tuomet getas naciams taps ekonomiškai nenaudingas ir bus sunaikintas: „Mano rankos iki alkūnių kraujyje. Tačiau dabar aš aukoju tūkstantį, kad išsaugočiau 20 tūkstančių. Kai vokiečiai ateina, aš deruosi. Jei nesiderėčiau, jie ateitų patys ir pasiimtų tiek, kiek jiems reikia. Po karo mane galės teisti.“