Liudvikas Jakimavičius. Gerovės valstybė

Nuostabi buvo vasara. Neįvyko jokių stichinių katastrofų, kurias pranašavo didžiosios žiniasklaidos antraštės.

Pakako ir saulės, ir lietaus, ir vėjo. O ir politinėje Lietuvos padangėje po trijų rinkimų valstybė nesugriuvo, neprasidėjo maištai ar revoliucijos.

Bet sakyti, kad nieko naujo neįvyko irgi negalėtum. Įvyko. Lietuva išsirinko naują Prezidentą ir iš Daukanto rūmų išgirdo naują pasakojimą apie Gerovės valstybę.

Tiesa, pasakojimas dar nepapasakotas, yra tik jo pavadinimas, na ir spėlionės, koks bus šio naratyvo siužetas ir turinys.

Kiekvienas tą gerovę savaip supranta, skeptikai šypsosi. Girdėjom, skaitėm ir Toma Morą, ir Kampanelą, ir komunizmą statėm visą penkiasdešimtmetį… Bet net ir tie, kurie jau gyvena gerovėje, ką besakysi, nori gyventi dar geriau. Taigi, paspėliokim, kaip ta Gerovės valstybė galėtų atrodyti.

Viena ir ko gero pagrindinė Gerovės prielaida yra vieta ir aplinka, kurioje mes gyvename. O vieta yra tiesiog nuostabi. Keturi švelnūs sezonai, nuostabūs gamtovaizdžiai ir landšaftai, puikus smėlėtas pajūris, gana švarūs ežerai ir upės. Ir miškai dar nebaigti rėžti.

Tokios gamtos ir geografijos slapčia mums daug kas pasauly pavydi. O ir miestai nepergrūsti, dar netapę gremėzdiškais monstrais, kiekvienas su tirštu ir giliu kultūriniu podirviu. Tokioje pasaulio vietoje tik gyvenk ir džiaukis gyvenimu. Kuo ne gerovė?

Tačiau kai įsimaišai į žmonių minią, kai imi akyliau ją stebėti, nukrečia šiurpas, kiek daug nelaimingų, gyvenančių nuolatinėje įtampoje, konflikte ir nedarnoje su savim bei pasauliu bėdžių. Žmonių tarpusavio santykiuose tos Gerovės tiesiog su žiburiu reikia ieškoti, kaip kokio neregėto stebuklo. Visuomenės bendrabūvyje „blogovės“ kur kas daugiau ne gerovės, ką pridurmu rodo kad ir savižudybių statistika.

Tad gal tikslinga būtų kalbėti ne apie utopinę Gerovės, o geresnę valstybę, kokią sukurti yra visuomenės galioje.

Suprantama, norint kažką taisyti, reikia žinoti ir suprasti, ką taisai. Andai, buvo prasidėjęs toks paikas vajus, kad psichologinis visuomenės klimatas ir atmosfera pagerėtų, jei žinių lauke atsirastų daugiau pozityvo.

Buvo net ketinama reikalauti iš žiniasklaidos pozityvių ir negatyvių žinių pariteto. Iš to vajaus buvo skaniai išsišaipyta, o viešojoje erdvėje nesantarvės, neapykantos ir patyčių mastas tik tirštėjo.

Atrodo, jau buvo pasiektas toks lygis, kad visuomenė ėmė darytis panaši į nieko bendra tarp savęs neturinčių individų mūšio lauką. Kiekvienas kariauja už save su visais. Suprantama, tokioje egoizmu užterštoje atmosferoje gyventi darėsi slogu ir negera. Vienas rašytojas, nacionalinės premijos laureatas, kuris gyvenimo kokybe mažiausiai turėtų skųstis, andai šaižiai riktelėjo „Dūstu“.

Taigi, kad visi neuždustume kartu su rašytoju, kažkaip turėtume prisidėti prie iniciatyvos kurti geresnę valstybę. Amžinas klausimas, nuo ko pradėti ir ką daryti? Kas priklauso nuo mūsų pačių, ten ir turėtume pasistengti.

Vienas iš pagrindinių visuomenės konfliktų ir nedarnos židinių, be abejo, yra gilėjanti socialinė atskirtis, vienų visuomenės grupių neadekvatus turtėjimas kitų sąskaita. Šiame lauke trūksta tik geros politinės valios ir bendrų pastangų humanizuoti sistemą, kad joje atsirastų daugiau socialinio teisingumo, atjautos, dalijimosi dvasios.

Švedų socialinis modelis, sukurtas prieš keletą dešimtmečių, regis, visai neblogai veikė, kol jo neišbalansavo monopolijų apetitai. Mūsų Prezidentas švedišką patirtį gerai žino, tad galima tikėtis, kad jos elementų atsiras ir Gerovės valstybės pasakojime. Šiose lankose pasistūmėti į priekį tikrai įmanoma.

Kur kas sunkiau įveikiami šiandien, regis, yra įsisenėję konfliktai visuomenės mentalinėje ir dvasinėje paradigmoje. Didžiąją dalį atsakomybės čia turėtų prisiimti neatsakinga politinė klasė, kuri savo merkantiliškus konfliktus permeta visuomenei, sėja nesantaiką ir susipriešinimą. Užuot kūrę, jie nepaliauja burti kariuomenes ir kariauti bergždžius permanentinius karus. Viešoji erdvė tiesiog apnuodyta politiniu diskursu, kurio perteklius tiesiog akivaizdus.

Jau seniai pribrendo laikas viešojoje erdvėje kurti alternatyvias taikos platformas politinėms rietenoms. Agoros kūryba tikrai įmanoma, ir tokias iniciatyvas iš Prezidentūros visuomenė sveikintų ir kuo galėdama prisidėtų.

Per pastaruosius keletą dešimtmečių kultūra buvo stumiama į visuomenės gyvenimo paraštę, nususinta ir dezorientuota švietimo sistema. Abi neteko suverenumo ir ilgainiui tapo išmaldos laukiančiomis politikos ir fondų podukromis.

Pakaktų pakviesti šviesuomenę atsitiesti ir sukurti formatus viešai kūrybinei raiškai. Be abejo ir Bažnyčią, kurios priedermė juk ir yra išmokyti žmogų gyventi santarvėje su Dievu ir pasauliu.

Apjungus jėgas ir pastangas, žiū, ir imtų kristalizuotis pozityvesnės, daugiau empatijos savyje turinčios bendrabūvio taisyklės, o gal ir nauja visuomenės sutartis ar santarvės paktas.