Vilniaus forumas. „Lentų karas“ – Kremliaus, SSRS kolaborantų ir jų bendraminčių sąmokslas prieš Lietuvos valstybę

Vilniaus Forumas

2019 m. rugsėjo 5 dieną Vilniuje vyko pilietinis mitingas „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – Ne!“, po kurio ant MA Vrublevskių bibliotekos sienos buvo iškilmingai pakabinta patriotiškos visuomenės pastangomis pagaminta J. Noreikai-Generolui Vėtrai skirta atminimo lenta. Ja buvo pakeista anksčiau čia du dešimtmečius buvusi vandalo S. Tomo suniokota ir Vilniaus mero R. Šimašiaus savavališku nurodymu galutinai nuimta lenta ČIA

Mitingo dalyvių priimta rezoliucija ČIA

Prof. R. Čepaitienės mintinge pasakyta kalba ČIA

Prof. V. Radžvilo mitinge pasakyta kalba ČIA

Kalbos įrašas ČIA

Kremliaus propagandinė reakcija į jo įtakos agentų Lietuvoje sukurstytą konfliktą dėl istorinės atminties yra tokia atvira ir džiaugsminga, kad nepalieka jokių abejonių: K. Škirpos ir J. Noreikos-Generolo Vėtros puolimas – tikras Rusijos ir buvusios SSRS lietuviškųjų kolaborantų bei jų pagalbininkų sąmokslas prieš Lietuvos Respubliką ir akivaizdus valstybės išdavimas. Rusijos propagandos turinys ir rodomas ypatingas dėmesys kai kuriems asmenims leidžia jau neklystant atpažinti, kas yra pagrindiniai prieš valstybę nukreiptos hibridinio karo operacijos iniciatoriai ir įgyvendintojai – tai užsienio reikalų ministras L. Linkevičius ir jo nurodymus uoliai vykdantis Vilniaus meras R. Šimašius. Kremliaus televizijos propagandinio kanalo laida yra nepaneigiamas įrodymas, kiek pastangų Rusija skiria diskredituoti Birželio sukilimui ir kokį reikšmingą vaidmenį šioje milžiniškoje hibridinio karo operacijoje atlieka lietuviškoji 6-oji kolona, kuri dangstosi „europinių vertybių“ retorika. Noriai informuojanti apie Rusijos 5-osios kolonos atstovės Seimo narės I. Rozovos seniai žinomą antivalstybinę veiklą šalies žiniasklaida visiškai nuslėpė nuo visuomenės šią R. Šimašių šlovinusią laidą ČIA.

Galima drąsiai teigti: nei A. Paleckis, nei joks kitas Putino 5-osios kolonos atstovas nėra sulaukęs tokios Kremliaus propagandos paramos ir liaupsių, kokiomis buvo apipiltas faktiškai Rusijos didvyriu paverstas Vilniaus meras. R. Šimašius, savo veiksmais „patvirtinęs“ sovietinę-rusiškąją (stalininę-putiniškąją) Birželio sukilimo ir lietuvių tautos pasipriešinimo sovietinei ir nacistinei okupacijoms interpretaciją, yra giriamas kaip europietiško požiūrio į istoriją gynėjas. Prokremlinė propaganda skelbia, kad R. Šimašius – „tikras vyras”, „europinis politikas, aplenkęs Lietuvos laiką“. Vykstančios hibridinio karo operacijos kontekste atviros užuominos apie „Lietuvos laiko aplenkimą“ gali reikšti tik viena: Kremlius pripažįsta ir liaupsiną R. Šimašiaus pastangas bei indėlį ruošiant ideologinę-politinę ir moralinę dirvą naujai Lietuvos okupacijai. Lygiai taip pat kadaise buvo „aplenkusi laiką“ A. Sniečkaus vadovaujama komunistų partija, savo ardomąja veikla artinusi valandą, kai Lietuvai buvo parvežta „Stalino saulė“, inkorporuojant okupuotą kraštą į sovietinės imperijos sudėtį. Vakarietiškų-europinių vertybių gynėjais besiskelbiančių V. Putino pagalbininkų ir jo geopolitinių tikslų įgyvendintojų veiksmai yra ypač pavojingi nacionalinio saugumo požiūriu, nes jie – daugelis šito net nesuprasdami – faktiškai kartoja ir skleidžia pagrindinę Kremliaus propagandos tezę: Lietuva galutinai sueuropės ir taps visaverte ES šalimi tik tada, kai oficialiu valstybiniu lygmeniu pripažins ir perims Rusijos požiūrį į savo istoriją. Susidūrus su šios tezės skleidėjais, praktiškai be VSD pagalbos darosi neįmanoma atskirti Lietuvai nesąmoningai kasančių duobę eurokomunistinių „kovotojų su nacionalizmu bei fašizmu“ ir jų minioje ištirpusių Kremliaus užverbuotų bei jam kryptingai dirbančių Rusijos įtakos agentų. Kaip teisingai pažymima R. Šimašių šlovinančią laidą aptariančio J. Vaiškūno straipsnyje, būtina nedelsiant imtis realių žingsnių stabdyti šio ir kitų šalies politikų vykdomą ardomąją propagandinę veiklą ČIA.

Vėluojantis praregėjimas? „Lietuvos ryto” TV laida ir jos pagrindu parengtas A. Martišiūtės straipsnis apie Rusijos žiniasklaidos „iškeltą į padanges” R. Šimašių teikia vilčių, kad pagaliau ir didžiosios šalies žiniasklaidos priemonės pagaliau ryžtasi pripažinti, kokios prarajos link Lietuvos valstybę stumia Vilniaus mero ir jo bendražygių neatsakingi ir nusikalstami veiksmai, kuriais siekiama diskredituoti antinacistinį lietuviškąjį pogrindį ir net apskritai paneigti buvus patriotinį, tai yra ne prosovietinį, antihitlerinį pasipriešinimo judėjimą ČIA ir ČIA.

Komjaunuoliška idėjinė giminystė ir tarnystės Maskvai tęsiasi: „Komsomolskaja pravda“ (,,Komjaunimo tiesa“) visiškai pritaria Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos Centro komiteto veikėjo, tapusio LR Užsienio reikalų ministru, požiūriui į Lietuvos pasipriešinimo istoriją. Interviu rodo, kaip sumaniai L. Linkevičius ruošiasi galimiems ,,geopolitinės situacijos pokyčiams“ įsitraukdamas į tarptautinėje plotmėje vykstančią K. Škirpos ir J. Noreikos-Generolo Vėtros diskreditavimo akciją. Aktyvaus SSRS kolaboranto tiražuojamas šmeižtas apie Lietuvos didvyrius „pasikeitus laikams“ galės būti pateiktas kaip „nuopelnų“ Kremliui įrodymas: kovodamas su lietuviškaisiais nacionalistais ir fašistais bei gindamas sovietinį-rusiškąjį istorijos pasakojimą, jis stengęsis padėti kuo greičiau ištaisyti V. Putino įvardytos „didžiausios XX a. geopolitinės katastrofos“ padarinius. Kartu savo išdavikišką poziciją ministras tipišku 6-osios kolonos stiliumi teisina ir maskuoja nenoru gadinti santykius su Lietuvos strateginiais partneriais, šitaip žaisdamas nepralošiamą žaidimą ČIA.

Lietuvai žalingas ir pavojingas susipriešinimas ir konfliktas laisvės kovų atminties vis dėlto yra ir šiek tiek naudingas. Neregėto masto K. Škirpos ir J. Noreikos-Generolo Vėtros puolimas pagaliau atkreipė visuomenės dėmesį į beveik visiškai nutylimą ir iki šiol praktiškai nekeliamą klausimą: kas formuoja Lietuvos istorijos politiką ir kontroliuoja šalies piliečių istorinę atmintį?

Paaiškėjo, kad šio puolimo iniciatoriai ir aktyviausi dalyviai pirmiausia yra SSRS okupaciniam režimui uoliai tarnavę kolaborantai ir jų palikuonys, sugebėję nuslėpti savo išdavikišką praeitį ir užimti vyraujančias pozicijas atkurtos valstybės valdymo struktūrose, versle, švietimo, akademinėje ir kultūros srityse bei žiniasklaidoje. Sugebėję didelę visuomenės dalį įtikinti, kad tarnaudami okupantams jie „dirbo Lietuvai“ ir ilgam tapę krašto ir jo piliečių sąmonės bei atminties valdytojais, jie pagaliau išsidavė ir vėl priminė apie save atvirai prasiveržusia neapykanta laisvės kovotojams ir tikriesiems tautos didvyriams.

Šie asmenys nebeįstengia nuslėpti neapykantos Sąjūdžiui ir jo atkurtai Lietuvos valstybei. Senieji-naujieji išdavikai ir kolaborantai griauna jos pamatus ir šitaip toliau tarnauja Kremliaus interesams. Jų pažiūros ir veiksmai tik patvirtina V. Putino pasakytus žodžius, kad „buvusiųjų čekistų nebūna“. Į šių kolaborantų ir valstybės griovėjų pinkles dažnai patenka jų išdavikiškos praeities ir „žygdarbių“ naikinant lietuvių tautą ir valstybę nežinantys piliečiai, kurie dėl visuomenėje įtvirtintos istorinės amnezijos lengvai paverčiami antilietuviškos ardomosios veiklos nesąmoningais įrankiais ČIA.

Tipiškas šeiminio-dinastinio kolaborantinio mentaliteto ir tarnavimo Maskvai pavyzdys – aršaus KGB veikėjo, ypač nuožmiai persekiojusio ir tardžiusio disidentus, sūnaus nuostatos ir veiksmai, liudijantys aklą ir neblėstančią neapykantą Lietuvos valstybei ČIA.

Prof. R. Čepaitienės straipsnis, kuriame konceptualiai apibendrinamas „paveldimo kolaboravimo” reiškinys ir vykstančio „lentų karo“ esmė. „Lentų karas“ – tai kova ne tarp Holokausto aukų atminimo puoselėtojų ir „nacių garbintojų“. Tai kova tarp totalitarizmo aukų ir jo idėjų tęsėjų, ne veltui visas tas tyliai iki šiol tupėjęs sovietinis kagėbistinis gaivalas ir jų išpopinti palikuonys yra taip įsiutę“ ČIA.

Tipiškas Kremliui simpatizuojančio „vakarietiško“ politologo K. Girniaus straipsnis, kuriame pritariama Rusijai naudingiems siekiams atsisakyti vieningos valstybinės istorijos politikos bei nuostatos valstybės lygmeniu gerbti ir saugoti Lietuvos laisvės kovų ir jų didvyrių atminimą. Kol kas lietuviams maloningai vis dar (laikinai) paliekama teisė privačiai reikšti pagarbą tautos didvyriams, leidžiant turėti jų atminimą įamžinančius ženklus tik privačiose erdvėse ČIA.

K. Girniaus nuostatas Kremliaus atžvilgiu puikiai atspindintis naujausias straipsnis, kuriame, gąsdinant pavojumi pabloginti santykius su Lietuvoje gyvenančiomis tautinėmis bendrijomis, Seimui faktiškai siūloma netirti jo narės I. Rozovos antivalstybinės veiklos, iš anksto sėjant abejones tokio tyrimo nauda ir prasmingumu ČIA.

www.vilniausforumas.lt