Kokių vertybių mokysime savo vaikus?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nacionalinės sveikatos tarybos narys kunigas Andrius NARBEKOVAS, Mykolo Romerio universiteto Viešosios teisės instituto docentė Agnė ŠIRINSKIENĖ, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė MIKUTIENĖ ir filosoas Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Po ilgų diskusijų buvo patvirtinta lytinio švietimo programa. Per žinias teko matyti didelį piketą jaunų žmonių, kurie reikalavo, kad kompromisinis variantas būtų labiau liberalizuotas. Kalbama, kad buvo nusileista Bažnyčios spaudimui. Kas gi čia vyksta?

A.NARBEKOVAS: Ir gerai, ir blogai, kad buvo tokia visuomenės ir tam tikrų grupių reakcija. Diskutuojant darbo grupėje buvo bandoma pateikti, kad čia bus tokia pati pamoka, kaip matematikos ir kitokių dalykų. Turėtume suprasti, kad čia bus pamoka, kurią visi privalės lankyti. Ir mokytis turės visi be išimties.

Piketai aiškiai parodė, kad mes kalbame ne apie paprastą matematikos ar fizikos pamoką, bet apie dalykus, kurie susiję su vertybėmis. Štai čia turėtume matyti didžiulį skirtumą.

Svarstant programą, neretai buvo keliamas klausimas, koks bus tėvų vaidmuo dėl pačios programos. Kiek jie turi galimybių matyti programos turinį ir dalyvauti ją rengiant. Kad tėvai pagal savo pasaulėžiūrą ir įsitikinimus galėtų vaikus leisti į tokias pamokas arba neleisti. Buvo pateikiamas argumentas, kad jeigu jau bus programa, tai tėvai negalės turėti savo teisės.

Jeigu nėra kieno nors labai aiškių interesų, susijusių su tam tikra finansine išraiška, paprastai nevyksta nei piketai, nei dideli ginčai. Yra sutariama. Ar tai būtų įstatymų svarstymas Seime, ar kokio įstatymo projekto rengimas. Visuomet, kai vyksta tokie dalykai, reikia ieškoti, kam tai gali būti naudinga.

Teigiama, kad Bažnyčia čia turi didelę įtaką, kad ji vos ne diktuoja sąlygas. Jau ne vieną kartą duodamas interviu sakiau, kad buvo darbo grupė, apie 30 narių. Ten buvo Vyskupų konferencijos atstovas, ir tas atstovas buvo gydytojas, specialistas. Aš atstovauju Nacionalinei sveikatos tarybai ir buvau vienintelis kunigas darbo grupėje.

Dėl tam tikrų klausimų, kur nebuvo bendro sutarimo, teko balsuoti. Ir savaime suprantama, jeigu aš turiu vieną balsą, negaliu nulemti daugumos pozicijos. Yra tam tikri dalykai, kurių neįmanoma kažkokiu būdu paveikti.

Reikia pasidžiaugti, kad nemažai darbo grupės narių buvo žmonės, kurie vis dar supranta, jog santuoka ir šeima yra vertybė. Kad žmogaus gyvybė yra vertybė. Kad negalima iš programos išmesti draugystės, meilės, susivaldymo, arba susilaikymo nuo lytinių santykių paauglystėje. Tai tokie klausimai, kurie, atrodytų, elementariai suvokiami sveiku protu.

Reikia aiškiai atskirti du procesus – lytinį švietimą nuo lytiškumo ugdymo. Jais siekiama skirtingų tikslų.

Lytinio švietimo favoritai vadovaujasi Vakarų praktika. Kai kuriose Vakarų šalyse ši programa jau buvo pradėta prieš Antrąjį pasaulinį karą. Pagal ją paaugliai gali turėti lytinius santykius, vaikams tai yra gėris. Tik juos reikia apsaugoti nuo tam tikrų pasekmių. Nuo lytiškai plintančių infekcijų, nuo nenorimo nėštumo ir panašių dalykų.

Mediciniškai tariant, tai būtų toks antrinės prevencijos dalykas. Teigiant, kad vaikai vis tiek gyvena lytinį gyvenimą, kad jie susilaikyti negalės, o mes juos turime apsaugoti nuo tam tikrų pasekmių.

Tačiau pedagoginiame procese turėtų vyrauti lytiškumo ugdymo principai, kad vaikai galėtų kiek įmanoma labiau suvokti vertybes. Jie turėtų būti ugdomi kaip asmenybės.

Daugumos programos rengėjų siekiamybė buvo ta, kad bent jau iki mokyklos baigimo, iki pilnametystės vaikai neturėtų lytinių santykių. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenys rodo, kad vaikų, – o iki 18 metų mes turime vaikus, – lytiniai santykiai yra priskiriami prie rizikingo elgesio.

Lytiškumo ugdymo programoje pagrindinis elementas yra susilaikymas nuo lytinių santykių. Tai turi būti pagrįsta draugyste, meile. Susilaikymas yra atsakingas elgesys.

O lytinio švietimo programoje akcentuojama tai, kad vaikai galėtų naudoti visokias įmanomas priemones. Čia teigiama, kad jeigu tu naudoji kontraceptines priemones, tai tu atsakingai elgiesi.

Piketuose buvo išsakoma nuomonė, kad tai grįsta ne mokslu, o dogmomis. Tačiau nuo kada atsiranda žmogaus gyvybė? Buvo bandoma eliminuoti tiesą, kuri patvirtinta mokslu, kad gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo momento.

Tie, kurie remia lytinio švietimo, bet ne lytinio ugdymo programą, yra suinteresuoti ugdyti vartotoją, kuris net neturėtų siekio susivaldyti, o naudotų tam tikras priemones, kurios neva leistų jam džiaugtis lytiškumu, lytiniu gyvenimu ir išvengti pasekmių.

G.JAKAVONIS: Šitie jauni žmonės, manyčiau, liberalais save laikantys, baksnoja į Bažnyčią dėl jos daromos įtakos. O kuo jie skiriasi nuo tarybinių laikų komjaunuolių?

A.ŠIRINSKIENĖ: Lengviausia kitą apkaltinti, kai nenori pritarti, ir suversti kaltę Bažnyčiai sakant, kad čia yra dogmos. Aš, vartydama programą, bandžiau ieškoti dogmų, ir man nelabai pavyko jų rasti.

Tarkim, yra antrasis programos priedas, kuris nustato programos turinio dėmenis. Pabandžiau paskaičiuoti, kiek yra vartojamos sąvokos. Tai „santuoka“ yra pavartota kaip sąvoka 22 kartus. „Lytinė orientacija“ yra pavartota 17 kartų. „Tėvystė“, „motinystė“ – tiktai tris kartus.

Pagal sąvokų vartojimą tikrai negalėčiau pasakyti, kad tai yra paremta krikščioniška pasaulėjauta. Santuokai ir lytinės orientacijos klausimams programoje skiriama panašiai dėmesio, vertinant pagal sąvokų pasikartojimą.

Dėl lytinės orientacijos. Tikrai apie ją mokyklose reikia kalbėti, vaikai turi būti mokomi būti tolerantiški ir gerbti kitokius žmones, tų žmonių orumą. Tačiau iš tikrųjų programoje, pristatant lytinę orientaciją, atsiranda daugiau teiginių, kurie peržengia tolerancijos ribas. Tarkim, toks teiginys, kad mokinys pamokose svarsto, kokius emocinius išgyvenimus patiria skirtingų lytinių orientacijų žmonės. Man būtų labai įdomu pamatyti pamoką, kur vaikas bando svarstyti emocinius išgyvenimus, patiriamus kitų lytinių orientacijų asmenų.

G.JAKAVONIS: Įvertinant šiuolaikines technologijas, tai gal dar reikėtų ir vaizdo įrašo?

A.ŠIRINSKIENĖ: Didžiulis paradoksas, bet darbo grupės juodraščiuose buvo nuostata, kad mokyklose pornografijos bus tik vengiama. Visi žinome, kad Baudžiamasis kodeksas skiria tam tikrą įkalinimo bausmę už pornografijos demonstravimą.

Labai džiaugiuosi, kad darbo grupė sugebėjo pasižiūrėti į Baudžiamąjį kodeksą ir eliminuoti tą nuostatą. Liko draudimas.

Tai yra kompromisinis variantas, ir šis variantas galbūt nėra suteikiantis didelio džiaugsmo tolerantiško jaunimo ar kokioms kitoms asociacijoms.

Šis variantas nesuteikia didelio džiaugsmo ir žvelgiant iš krikščioniškų vertybių perspektyvos. Vis dėlto, mano galva, per didelis dėmesys skiriamas orientacijai, ypač jau kalbant ne apie toleranciją, o apie bandymą įsijausti. Ten dar yra sąvoka „atpažinti savo impulsus“ šitoje srityje, tai kelia tam tikrų klausimų.

Programoje, mano nuomone, gana pavojingai sumenkintas tėvų vaidmuo.

G.JAKAVONIS: Kas čia dabar vyksta, kad sudaromos didžiausios komisijos ir dar vyksta balsavimai tokiu elementariu klausimu? Juk mūsų tėvai niekad nemokė tokių dalykų. Kai buvo kuriama Konstitucija, man net nekilo mintis, kad kada nors reikės aiškinti, kas tai yra šeima, kad tai vyro ir moters santuoka.

D.MIKUTIENĖ: Iš tiesų labai reikėjo tokios programos. Ankstesnės atskiros tiek sveikatos ugdymo, tiek lytiškumo programos buvo neefektyvios. Nebuvo tokių konkrečių priemonių, kaip mokytojams reikėtų elgtis, kaip tai dėstyti.

Seime mes svarstėme Biomedicininių tyrimų etikos įstatymą. Po to ėjo Pagalbinio apvaisinimo įstatymas. Dabar štai šita programa. Ir aš matau tam tikrą sąsają, tam tikrų komercinių struktūrų interesą.

Visiškai akivaizdu, kad iš jų pusės tolerancija net nekvepia. Viešojo intereso gynimo prasme to, ko reikalauja suinteresuotos komercinės grupės, nebūtinai reikia visai visuomenei.

Jeigu tu esi žmogus tikintis, jeigu išlaikai pagarbą šeimai, atsakomybę ir visus kitus iš to išplaukiančius dalykus, tai tu jau esi kažkoks kitoks. Tai būkite, mieli ponai, tolerantiški visiems.

Dėl kai kurių skaidrumo aspektų, kurie man kelia nerimą. Darbo grupėje yra Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos direktorė Esmeralda Kuliešytė. Mano nuomone, ši asociacija turi aiškų komercinį interesą. Taip pat yra Mindaugas Kluonis, kuris yra Seimo narės Marijos Aušrinės Pavilionienės padėjėjas, ir jis yra Seimo Vystomojo bendradarbiavimo, reprodukcinės sveikatos ir teisių parlamentinės grupės patarėjas.

Aš nepamenu tokio atvejo, kad Seimo narės politinio pasitikėjimo padėjėjas būtų kažkokioje darbo grupėje. Įprastai yra deleguojami parlamentarai. Geriausiu atveju galbūt tai galėtų būti kažkurio komiteto biuro vedėja arba vyresnysis patarėjas, teisininkai.

Paanalizavau viešųjų ir privačių interesų deklaracijas. Šito pono deklaracija neatskleidžiama. Aišku, kad yra turimos akcijos, yra kažkokie interesai, bet neviešinama. Aš tuo tikrai pasidomėsiu.

Tame kontekste didelį nerimą sukėlė dar tai, kad pastabos buvo teiktos anoniminių asmenų, kurie nebuvo identifikuoti. Tai akivaizdžiai rodo, kad yra tam tikras interesas.

Dėl piketų. Dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo irgi buvo piketai. Jeigu yra bendras tikslas, siekiama gerovės, šviesti mūsų vaikus, ugdyti pagarbą šeimai, dvasines vertybes, tai konfrontacijos negali būti.

Konfrontacija atsiranda tada, kai kažkam iš rankų slysta pinigai ir reikia verkiant patenkinti komercinį interesą. Tai šitaip, ponai, nebus.

G.JAKAVONIS: Yra prancūzų patarlė: jeigu kažkas nesutampa, tai ieškok moters. Lietuvoje, jeigu kažkas nesutampa, reikia ieškoti pinigų?

K.STOŠKUS: Visos kalbos normos, padorumo normos yra ištrintos. Kiekvienas ateina su savo įstatymais ir pradeda skelbti „aš manau“.

Bendras interesas yra pradingęs. Yra visokių grupių grupelių, asmenų interesų. Bet nėra valstybės, tautos intereso, galų gale nėra bendro teisingumo principo, kurio mes turėtume siekti. Viskas yra nežmoniškai išgaravę.

Mūsų visuomenė serga. Ir ne tik mūsų visuomenė. Civilizacijoje yra bėdų. Erichas Fromas (Erich Fromm) kitados pradėjo kalbėti apie socialines ligas (studija „Serganti visuomenė“).

Istorikai dažnai kalba apie krizę, pavyzdžiui, moralinę ar religijų. Visokių krizių labai daug yra šiais laikais. O Lietuvoje yra dar sunkiau, nes klapčiukai visą laiką nusižiūri vienus ar kitus pavyzdžius. Nėra tokio orumo, kad Lietuva gali turėti savo interesą, savo rūpestį, galų gale savo politiką, atsakomybę.

Dėl liberalizmo ir laisvės. Kai apie tai paklausi, žmogus iš gatvės sako: aš galiu daryti, ką noriu. Vadinasi, toje laisvės sąvokoje nėra jokios atsakomybės, nėra priedermių, nėra šventų tikslų, kurie turėtų būti iškelti valstybėje, visuomenėje. Kas juos suregistravo? Mes nurodome vienintelį dokumentą – Konstituciją. Bažnyčia turi savo taisykles, dogmatiką.

Bet pasirodo, kad Bažnyčios reikia. Labai gražu, kai švenčių metu, per iškilmes ateina dvasininkas, pasveikina, dar maldą kartais sukalba. O kai tik išeina, viskas tą pačią akimirką pasibaigia. Visas susitikimas pasirodo toks efemeriškas, tiktai paradinis, ritualinis, kad iš jo nieko negali pasimokyti.

Taip jau susiklostė mūsų istorija, kad dorovės normos paliktos Bažnyčiai. Nors mokykloje įvestas etikos kursas, negirdėjau, kad kas nors aiškintų, jog egzistuoja pasaulietinė moralė, kuria galėtum remtis.

Aš tiktai žinau liberalizmo moralę, kurią labai gerai suformavo vienas žinomas politikas (Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas – red. past.). Manau, atsimenate tą formulę, kai jis pareiškė: moralė – ne šio pasaulio dimensija. Tai yra sąžiningas prasitaręs liberalas. Kokiais principais gyvena.

Jeigu taip, tai kas iš tikrųjų lieka? Stipriojo teisė. Išbandytas senas mechanizmas, anksčiau jį vadindavo džiunglių įstatymu. Tomas Hobsas (Thomas Hobbes) manė, kad džiunglių įstatymas galiojo tiktai toje epochoje, kol nebuvo valstybės.

Pažiūrėjau tokį traktatą, išleistą keliomis kalbomis. Neoliberalizmo doktrina. Ir ten yra atskiras punktas apie dorovę. Sakoma, kad tam tikrose srityse vis dėlto reikia skaitytis su dorove.

Mūsų liberalizmo praktikoje nieko panašaus nėra. Tai totalinis liberalizmas, vadinkime jį lietuvišku, arba vulgariuoju liberalizmu.

Normalus liberalizmas yra geras dalykas, tai yra laisvės doktrina. Čia G.Hėgelis ateitų į pagalbą: viskas pavirsta savo priešybe, jeigu eina iki kraštutinumo. Vadinasi, laisvė suėda pati save.

Iš tikrųjų patikimiausia moralės saugotoja yra Bažnyčia. Nežinau, kas dar galėtų šito imtis, nes visur viskas yra išbalansuota. Net jeigu ir dvasininkų visokių yra, jie žino doktriną ir ją kartoja. Gal kartais ir dogmatiškai kartoja, bet joje yra tam tikros nuostatos, kurias privalu gerbti, kitur jų niekur nėra. Bažnyčios vaidmuo šiandien yra ypač svarbus.

Įsišaknijęs pragmatizmas. Kad ir dėl gyvybės pradžios klausimo. Reikėtų lyg džiaugtis, kad galų gale nubrėžta riba, kada prasideda gyvybė. Sakydavo, tris arba du mėnesius galima žudyti. O anksčiau būdavo, kad iš viso išmesdavo, jeigu vaikas būdavo perteklinis arba apsigimęs. Dabar aiškiai pasakyta: čia nuo tos ribos. Brėžkime tašką, ir nereikės diskutuoti.

G.JAKAVONIS: Valstybės politikai balsuoja taip, kaip reikia pinigų pasauliui, o po to švenčių metu per televizorių matau juos sėdinčius Vilniaus katedroje priekinėse linijose.

A.NARBEKOVAS: Bažnyčia pateikia tam tikrus dorovinius dėsnius. Kaip žinome, vienas dalykas yra žinoti, kad jie egzistuoja. Jų priimti kaip tikrovę nepavyksta. Ir kunigams nepavyksta tų dėsnių laikytis. Bet kitas dalykas, kai apskritai mes traktuojame, kad jokių dėsnių nėra ir tu gali daryti, ką nori.

Konkrečiai esu kalbėjęs ir su dabartiniu komisaru, buvusiu sveikatos ministru. Ir man pasako: žinote, kaip žmogus, kaip tikintis aš suprantu vertybes, bet kaip politikas negaliu jų palaikyti. Kokia turėtų būti tokio žmogaus kančia, jeigu jis daro viena, o išpažįsta ką kita?

Politikai dalyvauja įvairiose šventėse, bažnyčioje eina priimti Švč. Sakramento. O jų veiksmai ir darbai rodo ką kita.

Čia vėlgi yra gal padorumo, gal gėdos jausmo nebuvimas. Bandoma galvoti, kad mes galime ir patį Dievą apgauti, daryti viena, o vėliau išpažinti, kad mes esame su Juo. Krikščionis turi ginti vertybes, žmogaus gyvybę, šeimą, santuoką.

Keletą metų studijavau Amerikoje. Vienoje iš bažnyčių, į kurią eidavau padėti, buvo viena kongresmenė, kuri pasisakydavo prieš gyvybę. Ten niekam nereikėjo su ja vargti. Patys žmonės ją eliminuodavo iš eilės, kai ji eidavo komunijos. Jie sakydavo: „Tu kalbi prieš vertybes, tu negali eiti priimti Švč. Sakramento.“

Čia „blato“ nėra. Jeigu politikas, vienokia ar kitokia prasme paremdamas parapijos reikalus, mano, kad kunigas užmerks akis ir toleruos tai, kad jis balsuoja prieš gyvybę, prieš šeimą, prieš santuoką, tai to neturėtų būti.

Žmonės, kurie elgiasi iš pragmatinių sumetimų, vis tiek yra dvasinės būtybės. Vidinis konfliktas neišvengiamas. Vis tiek turi jausti sąžinės priekaištą. Ir tie žmonės nori turėti moralinį alibi. Jie visuomenėje kalba prieš vertybes, bet per šventes eina priimti Švč. Sakramento.

G.JAKAVONIS: Kartą Prancūzijoje mačiau didžiulį paradą  – už klasikinę, tradicinę šeimą, – šeimos šventė, tėvai su vaikais. Kodėl Lietuvoje vyksta homoseksualų paradai, o paradų už šeimą aš nemačiau?

A.ŠIRINSKIENĖ: Iš tikrųjų Prancūzija yra šiek tiek išskirtinis pavyzdys. Dėl to, kad ten yra be galo aktyvios krikščioniškos bendruomenės, pilietinis jų veikimas.

Europoje šiuo metu renkami parašai už pilietinę iniciatyvą „Mama, tėtis ir vaikas“. Siekiama, kad Europos Komisija įtvirtintų dokumentus, jog santuoka yra pagrįsta vyro ir moters sąjunga. Prancūzija, Italija, Vokietija yra tos valstybės, kur yra aktyvus krikščioniškas pilietinis veikimas, ir jos surenka be galo daug parašų.

Lietuvoje mes matome šiek tiek kitokią situaciją. Žmonės tiesiog bijo eiti į viešumą, jie bijo kalbėtis, sako, kaip aš atrodysiu.

Ir patys turime prisiimti tam tikrą kaltę, nebūdami aktyvūs kaip visuomenė. Jeigu tėvai nebus aktyvūs, jeigu jie nekontroliuos tos programos įgyvendinimo, tai vėlgi klausimas, ką mes turėsime. Kiek mokytojas bus laisvas kalbėti apie tradicinę šeimą, apie tai, kad vaikai yra gėris? O kiek mokytojas pasirinks kitus programos modelius ir kalbės apie lytinę orientaciją? Tėvų kontrolė įgyvendinant švietimo programas yra lygiai taip pat svarbi, kaip ir visuomenės kontrolė, kaip balsuoja jų rinkti parlamentarai.

G.JAKAVONIS: Į Vakarus žiūrėjome kaip į gėrio simbolį. Galvojome, kad ten viskas gerai, kad ten nėra korupcijos. Esame maža tauta, kuri turėtų suprasti, kad mes nedidukai, kad turime saugotis.

A.ŠIRINSKIENĖ: Turime pripažinti, kad tam tikros probleminės sritys, kurios ateina iš Vakarų Europos, turi finansinę paramą. Yra daug sunkiau Lietuvoje gauti paramą programai, kuri orientuota į šeimą, negu programai, kuri orientuota į tolerancijos ugdymą ar kažkokių homoseksualių santykių propagavimą.

Finansai, skiriami tam tikriems dalykams propaguoti, neišvengiamai atsiliepia viešosios nuomonės formavimui. Yra daugybė pasikartojančių straipsnių per tas pačias žiniasklaidos priemones, pvz., dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo, ir jie nukreipti į vieną pusę.

G.JAKAVONIS: Visi tie dalykai kainuoja didelius pinigus.

A.ŠIRINSKIENĖ: Jeigu paskaičiuotume, kiek žiniasklaidoje kainuoja nupirktas eterio laikas ir straipsniai, tai yra milžiniškos sumos.

G.JAKAVONIS: Negi mes viduje jau taip sugedę, kad neatsilaikome prieš pakištą pinigą?

D.MIKUTIENĖ: Visi žino savo laisves, savo teises, bet su pareigomis kažkaip sudėtinga.

Nė viena valstybinė šventė pas mus nepraeina be iškilmingų mišių katedroje. Visiems reikia ten nueiti pasipuikuoti. Nesvarbu, kaip jie balsuoja Seime. O leidžia naikinti embrionus, žudyti gyvybę. Po to šalia vyskupų fotografuojasi ir deda nuotraukas socialiniuose tinkluose. Arba atlaiduose dalyvauja ir keliais aplink bažnyčią eina.

Puikiai atsimenu, kaip per iškilmes ir per visas mūsų mokyklos mišias Šv. Kazimiero bažnyčioje gerbiamas komisaras apeidavo garbės ratą, kad visi matytų, kad jis atėjo į bažnyčią. O sprendimai kokie žmogaus?

G.JAKAVONIS: Kaip spręsti klausimą dėl mūsų tautos vertybių ir Vakarų?

K.STOŠKUS: Negalime sutikti, kad gali būti tokie žmonės, tokie dviveidžiai, tokie sukti, tokie paliegę, tokie luošiai, tokie išgverę. Deja, mes esame sugedę.

Vakarai turėjo stabilesnį gyvenimą, buvo daugiau socialinių grupių. Tos grupės turėjo papročius. O papročiai daugiau saugo. Garbė daugiau reiškė. Kartais karaliai padėdavo. Yra karalius ir jis kažkaip įpareigoja.

O ką mes turėjome, prie ko galime dabar prisisegti? Mes esame labai nualinti. Dar šiek tiek apsukresni, nuovokesni išplaukė. Kiti nusižudė. Neįvertiname padėties, kokia ji yra dramatiška.

Pasižiūrėkime statistiką. 600 tūkst. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, milijonas emigravo. O kiek yra vadinamųjų bomžų?

Politikams patogu apeiti, sakyti, kad jie čia neatsakingi, kažkas vyksta šalia jų. Bet žmonės visada žiūrėdavo į viršų. Sakoma, kad žuvis pūva nuo galvos. Mes parodykime pavyzdį.

Ką padarė Butano imperatorius? Tai nedidukė valstybė, gyvenanti kalnuose, sena monarchija, paveldima iš kartos į kartą. Jis demokratizuoja, pats apriboja savo valdžią. Ar įsivaizduojate tai Lietuvoje? Imperatorius įveda demokratijos tradicijas, rinkimus, galų gale savo rūmus atiduoda visuomenės reikalams. Nuo tokių dalykų prasidės moralinės revoliucijos.

Mes negalime šito padaryti. Visada aplinkui ieškome kaltų.

Svarbiausia dabar yra pavyzdinės kultūros kūrimas. Bijau būti pranašu, bet manau, kad dabar mūsų būsena yra panaši. Jeigu padarysime persilaužimą moralės srityje, tai išliksime.

Civilizuotas žmogus, kai yra tiek įvairiausių pagundų, jėgų, turi turėti nežmoniškai kietus principus, nežmoniškai tvirtas moralines nuostatas. O jų kaip tik niekur nėra. Nėra už ko nusitverti. Nepavyksta pademonstruoti pavyzdinio elgesio.

Žinoma, gerų ženklų jau yra. Nedaug dar. Jau sveikintis žmonės išmoko. Žinoma, etiketas yra išorinė formulė. Bet tai kažkoks ženklas, lyg dekoratyvinė pastanga pasirodyti šiek tiek geresniam, negu esi.

G.JAKAVONIS: Mane visą laiką gelbėjo kaimas. Kuo skiriasi didelė mokykla nuo mažiukės? Jei į mažą atvažiuoji, tai visi vaikai dar sveikinasi su tavimi. Didžiojoje niekas į tave nekreipia dėmesio.

A.NARBEKOVAS: Kaime paprasti žmonės gal neišsilavinę, bet jie turi sveiką nuovoką, protą arba tai, ką mes vadiname išmintimi. Kai kurie gali būti labai išsilavinę, gali užimti labai aukštus postus, bet jiems trūksta to, ką vadiname išmintimi. O žinios, pareigos yra ne tokie reikšmingi dalykai. Ir jiems labai keista, kaip šeima gali būti ne tokia. O čia bandoma įteigti, kad jūs esate atsilikę.

www.respublika.lt