Kovoje dėl nuomonių laisvės mes paversime savo nuomonę neklystančia, o priešingas nuomones – nusikalstamomis. Visi kitaip manantys bus neteisūs ir visada prieš mus dėl visko kalti.
Žmogaus Teisių Aktyvistas. Taip dabar pasirašinėjami straipsniai. Tarsi kokios pareigos ar mokslininko laipsnis. Ar kaip religinės bendruomenės pareigūno titulas. Tolerancija – šių dienų Dievas.
Visi, kurie burnoja prieš toleranciją, yra už diskriminaciją. O diskriminacija yra visuotinis blogis. Todėl netgi diskusija apie tolerancijos problematiką yra negalima, nes tai diskriminacijos pateisinimas ir įteisinimas. Kaip viduramžiais, kai paabejojimai dėl Dievo buvo persekiojami inkvizicijos ir pašalinti iš viešosios kalbėsenos.
Visi Aktyvistų oponentai iš anksto pastatomi į padėtį, kurioje bet kokiu atveju yra neteisūs. Nes atstovauja ne šiaip kitą nuomonę, o blogį iš principo. Velnią. Taip labai paprastai tampama visada teisiu nugalėtoju.
Tolerancijos Aktyvistai už toleranciją tol, kol nereikia toleruoti kitokių nei jų nuomonių. Kitokios nuomonės – žemas lygis prieš pasipūtusių ir savim besimėgaujančių teisuolių intelektualines aukštumas. Jie pasiaukojamai kaunasi tik už savo nuomonės laisvę.
Mano teisė būti kitokiu gali būti realizuota tik kitų prisiimta pareiga gerbti tokią mano teisę. Aš negaliu iš kitų reikalauti pagarbos, jei pats nesilaikau pareigos gerbti kitokius. Tačiau Tolerancijos Aktyvistų galvose pareigos nesiveisia. Ten knibžda vien teisės.
Visa jų tolerancijos didybė baigiasi, kai prabyla kiti. Meilės vien sau reikalaujantys Naujojo Tikėjimo misionieriai nemyli kitokių. Neapykantos kalba, irzlus kaprizingo lepūnėlio tonas, piktas bet kokių laisvių reikalavimas – atpažinimo ženklai. Negavę saldainio vaikigaliai juk įpratę griūti aukštielninki parduotuvėje ir rėkti. Šiuolaikinio pasaulio supermamos to labai bijo.
Visi yra lygūs. Ir todėl bet kokios teisės, nuomonės ir laisvės lygios. Ir visas reikia vienodai ir lygiai gerbti ir mylėti. Tokia miela socialinė fantastika. Bet realybėje jokiais triukais nepavyks išsisukti nuo vertybinio požiūrio į kultūros ir visuomeninius faktus.
Niekada nebuvo ir nebus taip, kad viskas yra lygiai reikšminga ir vertinga. Kultūra yra nuolat kuriama vertybių sistema. Visuomenė be vertybių skalės paprasčiausiai neįmanoma. Tokia egzistuoja tik perkaitusiose Aktyvistų smegenų mikroschemose.
Tolerancija – pakantumas kitokiai nuomonei ir gyvenimo būdui. Bet tolerancija nėra prievolė teigiamai vertinti kitokį negu esi ir atsisakyti savo požiūrio ir savo žodžio laisvės. Nebūtina mylėti ir liaupsinti tai, kam nepritari. Normaliame, laisvame gyvenime priimta ginčytis, diskutuoti ir kritikuoti.
Būtent šito Aktyvistai labiausiai negali pakęsti. Bet kokią kritiką jie priima kaip socialinį persekiojimą ir asmeninį įžeidimą. Savo komjaunuoliška, aršia puolamąja propaganda, atlaidžiai toleruojama viso pasaulio, baigia tą pasaulį pakeisti.
Jau nebe už kalnų ta šviesi diena, kai kovoje dėl nuomonių laisvės jie pavers savo nuomonę vienintele teisinga, o priešingas – nusikalstamomis. Visi kitaip manantys bus neteisūs ir visada prieš juos dėl visko kalti.
Istorinę, prigimtinę ir amžiną mūsų netolerancijos nuodėmę galėsime išpirkti tik visuotiniu jų netolerancijos mums patiems toleravimu. Nepabaigiamu nuolaidžiavimu visoms jų užgaidoms.
Pataikaukime visiems jų norams, pritarkime visiems pasiūlymams, visada ir visur viešai smerkime galvojančius kitaip nei jie. Ir tada gal būt jie pagalvos, ar verta palikti mus ramybėje.
Jie išplės iki begalybės mažumų teises daugumos teisių sąskaita. Pavers savo nuomones ir gyvenseną nekritikuotina privilegija. Diskusijų apie daugumos ir mažumos teisių derinimą ir mažumos pareigas niekada nebebus iš principo. Nes tai juk būtų jų diskriminavimas.
Artinasi realybė, kai net pradėti mąstyti, jog jie yra ne visada ir ne visur teisūs, negalėsime. Ir savo nuomonės viešai pareikšti nebeišdrįsime. O po to nebeįstengsime ir tyliai, patys sau pagalvoti kitaip.
Tokiame pasaulyje Žmogaus Teisių Aktyvistai norėtų gyventi. Tokiame pasaulyje mes jau gyvenome.
Asmenybės lygmeniu tokia nuskriausto, kerštingo vaiko poza yra socialinis egoizmas. Visuomenės lygiu tai moralinis totalitarizmas.
