Išlydėdami praėjusius metus vieni kitiems linkime, kad naujieji būtų geresni. Tačiau visų – blogų ir gerų – permainų šaltinis ir variklis pirmiausia esame mes patys. Kad ateitų džiugūs pokyčiai, turime keistis – keisti savo mąstyseną, įpročius ir elgesį. Šiais metais noriu palinkėti – pamėginkime tapti nepraktiškai praktiškesni. Tai reiškia – politiškesni.
„Nekvaršinkite galvų su savo politika, ir dar Naujųjų metų išvakarėse!“ „Politika – nešvarus reikalas!“ „Kokia nauda iš politikų šnekų, juk demokratija sotus nebūsi!“ Taip kalba nusivylę ir niekuo – net savimi – jau netikintys mūsų valstybės piliečiai. Piktindamiesi ,,tuščiomis politikų šnekomis“ jie neretai mano esą dalykiški ir praktiški žmonės. Ir dažnai net neįtaria, kad būtent tokiomis akimirkomis mąsto ir elgiasi kaip reta nepraktiškai.
Tiesiog nepagalvoja, kad įtikinėjantys ,,laikytis toliau nuo politikos“ galbūt yra dideli gudruoliai – ypač kai jie patys yra valdžios žmonės. Argi įtikinti, kad visa politika yra tik ,,nešvarus reikalas“ nėra naudinga ir praktiška, kai puikiai suvokiama paprastutė tiesa – juo daugiau piliečių išdidžiai sakys „nesidomiu politika“ ir „nekiš nosies ne į savo reikalus“, juo bus lengviau uždarame draugų būrelyje tyliai sutvarkyti „savo žmonių“ reikalus?
Lygiai taip pat galima pašaipiai klausti „su kuo valgoma ta demokratija?“ – ir nesuprasti, kad tik demokratijos sąlygomis įmanoma rimtai paklausti valdžios žmonių, į kieno kišenes suplaukia iš tos pačios ES fondų ateinantys pinigai ir kodėl jie skiriami ne už naudingus projektus, bet milžiniška jų dalis iššvaistoma įvairioms „galimybių studijoms“, kurios, vos sukeverzotos, iš karto nugula dūlėti stalčiuose.
Valdžia iš tiesų elgiasi negražiai, kai politikai ir valdininkai už mokesčių mokėtojų pinigus bastosi po tolimiausiuose kraštuose vykstančias konferencijas, kuriose svarstomi egzotiškų tropinių drugelių išsaugojimo klausimai. Arba kai leidžia antstoliams susižerti – didele dalimi nepelnytai ir taip vargstančių žmonių sąskaita – atlyginimus, keliskart pranokstančius aukščiausių valstybės pareigūnų ar klestinčių verslo įmonių vadovų uždarbius.
Visa tai – be galo neteisinga ir nedora. Bet sutikime – tam tikra prasme šitoks amoralus ir ciniškas valdžios elgesys yra savaip logiškas ir visiškai racionalus. O kodėl ji turi kvaršinti sau galvą dėl pensininkų, neįgaliųjų, varguolių – ką ten varguolių, net mokslininkų, menininkų ir kultūrininkų – jeigu puikiai žino, kad jie nesigins, kad ir ką su jais darytų, ir tyliai dejuos bei inkš iš skausmo net jeigu jiems gyviems sumanytų lupti odą?
Tikrovė kol kas tokia: Lietuva yra šalis, kurioje į krepšinio rungtynes – vienkartinę pramogą, kurios rezultatas išgaruoja iš galvų jau kitą dieną – reguliariai suplaukia tūkstančiai žmonių, o dešimtys tūkstančių vasaros savaitgaliais suplūsta pramogauti į pajūrį. Savaime tai nėra blogai. Tačiau blogai yra tai, kad visoje šalyje neatsiranda keleto tūkstančių žmonių, gebančių ir norinčių iš tiesų ir rimtai pasirūpinti savimi – susirinkti ir pareikalauti, kad pagaliau būtų pradėti iš esmės spręsti tariamai „nepraktiški“, o iš tikrųjų – esminiai klausimai, kurių nesprendžiant kiekvieno iš mūsų gyvenimo, kaip ir tautos bei pačios Lietuvos, ateitis ir perspektyvos ir toliau liks neapibrėžtos ir neaiškios.
Noriu pabrėžti – šis naujametinis palinkėjimas nėra išradingas būdas pakviesti tapti NS steigėjais, ką, žinoma, prasminga padaryti šią anketą (https://bit.ly/2XInVHU) siunčiant adresu info@susivienijimas.lt .
Nuoširdžiai linkėdamas tapti nepraktiškai praktiškais noriu tik priminti, kad pasaulį keičia tik „nepraktiškos“, o iš tikrųjų praktiškiausios – šviesesnės ateities viltį įkvepiančios ir valią gyventi bei troškimą išsiveržti iš, atrodytų, neišbrendamos pilkos kasdienybės pelkės žadinančios vizijos.
