Grėsmė, kad ŠALTASIS karas gali peraugti į KARŠTĄJĮ karą, šiuo metu yra sumažėjusi. Nors mūsų užsienio politikos vairininkai ir bando palaikyti įtampą savo karinga retorika… Jeigu padėtis pasaulyje normalizuotųsi, t.y. taikos filosofija įgytų daugiau šalininkų nei karo filosofija, paaiškėtų, jog Lietuva dalyvavo dideliame geopolitiniame lošime ne kaip nacionalinius interesus turinti ir juos ginanti šalis, o kaip menka lošimo figūra svetimose rankose. Karo lošimams nepavykus ir situacijai normalizuojantis labiausiai pralaimėtų kaip tik tokios – karinga retorika išsiskiriančios, bet mažai realių galių pasaulyje turinčios – šalys. Jau dabar Barakas Obama, Angela Merkel, Fransua Olandas, Teresa May kalbasi su Vladimiru Putinu. Džonas Keri ir Sergejus Lavrovas tapo beveik neišskiriama pora. Šiame fone galėtume užduoti sau klausimą: kada tarpusavio santykių problemas galėtų aptarti Lietuvos ir Rusijos politikai? O jos kaupiasi. Daug požymių rodo, kad didieji ieško kelių susitaikyti. Tuomet karingi mažieji, matyt, liktų egzistavusios konfliktinės situacijos įkaitais – tie didieji, kurių valią vykdė mažiukai juos pamirštų, o buvę priešai neturėtų noro ir nematytų reikalo spręsti aktualius dvišalius ir daugiašalius klausimus. Šiuo, geopolitiniu taikos ir karo, požiūriu ypač reikšmingi yra JAV prezidento rinkimai.
Tai – žemos Lietuvos kultūros rezultatas: nepagarba partneriams, kaimynams, nekalbėjimas, nesisveikinimas, prastos diplomatijos išraiška.
R.AB