Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Kai prasideda, ko nelauki, visi planai lekia velniop. Alytaus gaisras, „paprasto” gripo pandemija – viskam buvo nutarimai, struktūros, pratybos, priemonių planai, įsisavinamos lėšos. Kai prasidėjo, paaiškėjo, kad tai buvo butaforija, nes niekas neveikė. Taip būtų ir su Astravu. Nusipirkim dar toną tablečių.

Kokias schemas Š.Jasikevičius bepieštų, viskas priklauso nuo žaidėjų. Kritinėje situacijoje žaibiškai išaiškėja, kas ko yra vertas. Nukrenta kaukės ir nuo žmonių, ir nuo struktūrų. Scenoje užsidega šviesa ir pamatai, kas yra asmenybė, o kas apgailėtinas mamytės ar dvigubai vyresnės bobos lepūnėlis – lūzeris.

Visame baltųjų krikščioniškos civilizacijos pasaulyje nukrito kaukės. Popieriniai Europos Sąjungos solidarumai išgaravo per vieną naktį. Ir visiems, nuo studentų iki prezidentų, paaiškėjo, kad viskas tik butaforija.

Pasimatė, kad asmenybių nėra, vien netyčia atsiradę viršūnėse lūzeriai. Išskyrus pinigų prispausdinimą ir dalybas, jie tik žiopčiojo. Ir tebežiopčioja, ir pinigų maišus dalins taip, kaip jiems naudinga. O kai viskas baigsis, vėl užtrauks treles apie solidarumą.

Jei jiems buvo gaila italams kaukių, nejaugi manot, kad kas nors Europoje priimtų sprendimą ginti kažkokią ten Lietuvą? Po viso šito tragikomiško cirko visiems pasaulyje tapo akivaizdu, kad ES, kliedinti apie savas pajėgas, yra tik turtingų ištežėlių pliurpalų klubas.

Į juos paprasčiausiai galima nekreipti dėmesio. Ir nekreips – nei turkai, nei rusai, nei kiniečiai, nei britai, nei niekas pasaulyje. Sprendimus, gerus ir kvailus, priima geri ar kvaili, bet savarankiškai mąstantys. Kartais atrodo, kad be D.Trumpo ir A.Lukašenkos, tokių jau baltųjų civilizacijoje nebeliko.

Kalnai pagimdo peles. Šalys turtingos, galingos, kultūringos, vadovai – menkystos, vedantys į bedugnę. Tai sisteminė krizė, esminė Europos išlikimui, kuri turės būti išspręsta politinėmis priemonėmis – sukurti taisykles, pagal kurias lūzeriams nebūtų šansų stoti prie valstybių vairo.

Dabar yra menkutė galimybė per skausmus pasveikti arba mirti. Ar tam yra kritinė žmonių masė, pakankamas verslo ir politikos sluoksnių savisaugos jausmas, inteligentijos pasirengimas, užzombintų visuomenių sugebėjimas atsikvošėti – nežino niekas. Viską parodys įvykių eiga.

Ne pandemija yra liga. Liga yra pasaulio globalistinė ekonomikos ir finansų sistema, kuri seniai išsigimusi, tačiau tai yra laivas, kuriame plaukia visi ir nenori paskęsti. Ir tik lopo skyles ir surūdijusia konservų skardine pila lauk vandenį.

Žmogui ar šeimai gyventi šiemet kaip pernai – normalu, pasaulinei tuščių pinigų ir kreditų sistemai tai mirtis. Globali ekonomika yra laineris, kuris turi kasmet vis didinti greitį, nes kitaip ima leistis, o minusinis BVP reiškia nevaldomą kritimą nosim žemyn.

Gaisrą gesins trilijonais tuščių pinigų, kurie ir taip kasmet leidžiami ir užtikrina garantuotą infiliaciją ir nepertraukiamą augimą skolon, tačiau dabar fiktyvaus kapitalo lavina padidės ne procentais, o kartais. Žmonija vartos jau nebe už savas ar savo vaikų, o už dar negimusių anūkų būsimas pajamas.

Ekonomikos stabdomos, o tūkstančiai tonų tuščių pinigų jau užgriūna rinkas. Kol pinigai apsuks apyvartas, nuo susileistos dozės laikinai padidės uždelsta paklausa ir kils kainos, bet po to ekonomikos stos, prasidės bankrotai, kainos kris nepaisant tuščių pinigų masės ir turtas žaibiškai nuvertės. Praradęs kritinį greitį laineris sminga žemyn.

Pasaulį valdantys rentininkai kaip išprotėję ieško, kur įmerkti savo milijonus ir milijardus, kurie tuoj bus kaip sniegas birželį. Didieji rykliai prarys mažiukus, bet ir patys turės virškinimo problemų. Įtampos kils ir valstybės vėl įjungs pinigų mašinas, mėtys pinigus iš sraigtasparnių.

Kiek dar ištvers tas laikinas, ant iliuzijų ir tuštumos pastatytas pasaulis, kuriame vieni vis turtėja, kiti kasdien geria pašalpinį alų, o dirbantieji praranda viską, jeigu griūna jo netikri pamatai? Senukas Karlas vartosi karste, dar nemirę žmonės padeda kaukes ir ima galvoti. Kiti tuoj statys barikadas.

Laikinai laimės kaip visada – pinigų spausdinimo mašinų savininkai ir tie, kurie stovi prie mygtukų. Tačiau visada godumas frajerį pražudo ir jau artėja ta valanda, kai jie suklys. Jiems jau nebelemta suvokti ateitį, nes jie yra numirę, ir kovodami už prarandamą tūkstantį praras visą savo pasaulį.

Neišvengiamai artėja lūžio situacija, kurioje galioja istorinis principas – kuo blogiau, tuo geriau. Jei viskas tik truputį blogai, jokių tikrai reikšmingų reformų nebūna, nes visi tikisi pigiai išsisukti.

Nuo padėties tragiškumo priklausys, ar pokyčiai bus esminiai. Deja, kiekvieno žmogaus, o ne valstybių likimui toks istorinis dėsningumas atneša tik sunkumus ir nelaimes. Ir daugelis, troškę permainų, joms prasidėjus jas prakeikia.

Prisikarksėjom ir prisitingėjom. Prasideda laikas, kai viskas pradės keistis, kuo toliau – tuo greičiau. Karūnos mėtysis gatvėse, bet niekas nesivargins jas pakelti. Kada valdžia džiaugsis praradusi valdžią, nes atėjo algos metas.

Tai to, kas turi pagaliau išeiti, pabaigos pradžia ir naujo prasidėjimo galimybė. Bus sunku ir daugelis neištvers. Tačiau pasislėpti nepavyks niekam.