Seimo LVŽS frakcija išplatino pranešimą, kuriame nurodomos septynios priežastys kodėl socialdemokratai neturėtų baimintis urėdijų reformos.
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika atkreipia dėmesį, jog Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas, vakar socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbęs 10 argumentų prieš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) siūlomą urėdijų pertvarką, yra suklaidintas ir arba remiasi netikslia informacija, arba klysta vertindamas atskirų duomenų svarbą.
Decentralizuota netvarka. Socialdemokratų pirmininkas klysta kalbėdamas apie prekybos mediena decentralizavimą kaip apie vienareikšmiškai teigiamą reiškinį. Verta prisiminti prekybos biokuru praktiką, kai decentralizuoti sandoriai tarp biokuro tiekėjų ir šilumos gamintojų buvo tapę sisteminės korupcijos prielaida – prekybą sukoncentravus „Baltpool“ biržoje rinkoje atsirado daug naujų smulkių tiekėjų, dirbtinai užkelta kaina nukrito ir dabar keičiasi pagal rinkos pasiūlos-paklausos dėsnius.
Prekybos mediena atveju galima tik priminti, jog ji vyksta tik per elektroninę sistemą organizuojant viešus, skaidrius aukcionus, kuriuose laimi didžiausią kainą pasiūlęs pirkėjas (beje, būtent todėl Lietuvoje miškų ūkio pajamos iš vieno miško hektaro yra santykinai didelės). Pagal dabar siūlomą urėdijų pertvarkos modelį (atkreipčiau dėmesį į birželio 29 d. Ramūno Karbauskio, Sauliaus Skvernelio, Virginijos Vingrienės ir mano registruotą kompromisinį pasiūlymą – https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/3924ca305c9e11e7a53b83ca0142260e) urėdijos ir toliau „vykdytų prekybą mediena“, todėl elektroninėje sistemoje centrinė įmonės būstinė toliau formuotų atskirus pasiūlymus, dėl ko baimės dėl prekybos monopolizavimo tampa visiškai be pagrindo.
Tai paneigia ir kitą G. Palucko išsakytą baimę, neva, efektyvesnis miškų ūkio valdymas vers didinti parduodamos medienos kainą. Kaina gali susiformuoti tik rinkoje, o ne valstybinių nurodymų-malonių forma. Dėl atskirai prekybą vykdančių urėdijų konkurencija išliks, todėl ir kaina bus konkurencinga. O atskirų urėdijų vykdomi padavimai (bei jų apimtys) atitiks rinkos paklausą, kur, kaip ir šiandien, ir toliau konkuruos ir smulkios, ir didesnės medienos perdirbimo įmonės.
Tuo pat metu reikia atvirai ir nuoširdžiai pripažinti – korupciniai susitarimai tarp vietos urėdijų ir vietinių medienos perdirbimo įmonių (o gerokai dažniau – įvairių medienos prekybos tarpininkų) turi būti panaikinti. Ši korupcijos landa negali būti ginama „neva bankrutuosiančiomis“, realybėje tik dėl korupcijos gyvuojančiomis įmonėmis.
Smulkūs smulkiųjų sandoriai. Socialdemokratų lyderis cituoja bendrovės „Civitta“ ekspertų nuomonę neva medienos pardavimų centralizavimas eis koja kojon su medienos pardavimo sandorių stambinimu. Tai netiesa. Niekas nesiūlo centralizuoti visų medienos pardavimų. Priešingai – pasiektu kompromisu siūloma suteikti teisę pačioms urėdijoms vykdyti dalį didmeninės prekybos mediena bei visą mažmeninę prekybą.
Ar tai kažkuo pakeis šiandien susiformavusią smulkiojo verslo žaliavos įsigijimo praktiką? Anaiptol. Todėl ir be jokio pagrindo kuriama legenda, kad esą nyks smulkusis verslas, mažės jo sukuriamų darbo vietų. Taip, tarptautinė konkurencija didėja ir smulkieji medienos perdirbėjai susiduria su rimtais iššūkiais didinti savo efektyvumą, tačiau ar tai yra pagrindas pateisinti galimai korupcines prekybos mediena praktikas ir valstybės turtą dalinti korupcinio sandorio pusėms?
„Minkštoji“ urėdų galia. LSDP vadovas pripažįsta, jog bent 6 urėdai turi tiesioginių sąsajų su jo vadovaujama partija. Mūsų duomenimis, partijos lyderis pernelyg formaliai vertina partijos įtaką atskiroms urėdijoms ir nepagrįstai kuklinasi įvertindamas tarpusavio ryšius.
Žmogiškai tai galima suprasti – nėra lengva pripažinti, jog partijos poziciją jau daugelį metų formuoja ne rinkėjų lūkesčiai ir interesai, o finansiškai stiprių ir rajonuose dažnai dominuojančių valstybės turtą kaip asmeninį valdančių jų vadovų nuomonė. Svarbiausia, jog šio valstybės turto valdymas dažnai tampa „minkštąja“ rajonų bendruomenių ir gyventojų valdymo priemone, kai valstybės turtu ir jo teikiama finansine nauda naudojamasi vietos ir net nacionalinių politinių procesų valdymui.
Miško darbuotojas dirbs miške. Valdančiosios koalicijos partnerių pirmininkas taikliai pastebi, jog patvirtintoje Vyriausybės programoje didelis dėmesys skiriamas darbo vietų kūrimui regionuose ir regionų savarankiškumui. Ir kartu yra teisus, jog miškų valdymo reforma yra centralizacijos pavyzdys.
Tačiau G. Paluckas klysta neva tai yra ydinga praktika. Negalima valdymo centralizavimo, skaidrumo ir efektyvumo painioti su tiesmuku galios svertų sutelkimu. Sistemoje, kur šiandien reguliariai fiksuojami pažeidimai, o informacija apie realią padėtį nepasiekia net aplinkos ministro, būtina pertvarka. Ypač tokia, kuri priverstų per visą nepriklausomybės laikotarpį nesikeitusią organizaciją pasiruošti XXI amžiaus iššūkiams – tapti modernia, šiuolaikiška, motyvuotų valstybės tarnautojų, pirmiausia, dirbančių visuomenei, komanda.
Galima tik priminti 156 buhalterius – didžiulę finansų specialistų armiją, kuri būtų nesuvokiama net didžiausiose Lietuvos įmonėse. Ar jie vis dar skaičiuoja mediniais skaitliukais? Tada suprasčiau, tačiau kas tai gali pateisinti XXI amžiuje?
Miškų ūkio valdymo pertvarkos metu buvo ir yra nuolatos kartojama – miške dirbančių specialistų darbo vietos bus išsaugotos, o atlyginimai – didės. Tai didžiausia šiandien urėdijose dirbančių piliečių dalis. Vienoje įmonėje (kuri įsikurs tikrai ne Vilniuje) centralizavus bendrąsias administracines funkcijas, optimizavus nekilnojamojo turto bei miškų ūkio technikos naudojimo kaštus kasmet būtų sutaupoma po 10 mln. eurų įmonės lėšų. Kurios būtent ir atiteks regionams ir miške dirbantiems specialistams per padidėjusius atlyginimus.
Atsakomybė prieš mišką. Galima tik pasidžiaugti, jog LVŽS ir LSDP nuomonės dėl saikingo miško išteklių naudojimo sutampa – Lietuvos miškai turi būti naudojami atsakingai.
Tačiau to atsakingo naudojimo praktika – nedžiuginanti. Nėra rimtų argumentų, kurie leistų tvirtinti, jog miškų plotų didėjimas yra susijęs su tuo, kiek ir kokiu statusu veikiančių miškų urėdijų turime Lietuvoje. Atvirkščiai, didžiausi naujų miškų plotai įveisiami privačioje žemėje ir už Europos Sąjungos paramos bei valstybės biudžeto lėšas. Kuo ir kaip tai galėtų būti dabar veikiančių urėdijų indėlis – sunku suvokti. Todėl centralizuotas duomenų kaupimas ir vertinimas yra būtinas. Kaip būtina ir racionaliai skirstyti urėdijų investicijas į miško sutvarkymą bei poilsio infrastruktūros plėtrą. Nes šiandien galime džiaugtis tikrai puikiais pažintiniais takais, poilsiavietėmis ir kitais objektais, tačiau lankytojų juose net su žiburiu nerasi.
Dar sunkiau džiaugtis miškų valdymo atsakomybe, kai susipažįsti su duomenimis apie daugybinius miškų valdymo pažeidimus – neištirtus, fiksuotus „po senaties termino“ ir saugiai nugulusius į „galai į vandenį“ stalčių.
Atskiro tyrimo ir palyginamojo tyrimo reikalauja vidutiniai miškų valdymo rodikliai. Pagal daugelį iš jų Lietuvos miškai valdomi mažiausiai efektyviai, atsiliekame nuo visų palyginamų kaimynų – Latvijos, Estijos, Skandinavijos valstybių, net Baltarusijos.
Miškininkai prieš energetikus. Kolega G. Paluckas teigia esą 2016 m. urėdijų normalizuoto gryno pelno marža siekė 17,7 proc. ir buvo didesnė už energetikos sektoriaus rodiklį.
Galima būtų patikslinti, jog miškų urėdijų atveju marža tesiekė (Valdymo koordinavimo centro duomenimis) 15,5 proc., bet svarbiau yra tai lemiančios priežastys. Ir svarbiausia ne veiklos efektyvumas, o didelis specifinis papildomas valstybinių miškų ūkio apmokestinimas (siekia 15 proc. nuo pajamų), kuris yra akivaizdžiai didesnis nei kituose sektoriuose, kur veikia valstybės valdomos įmonės. Tačiau šis rodiklis neturi tiesioginės sąsajos su valdomu turtu, todėl neparodo, ar efektyviai naudojamas valstybės turtas.
Palyginamas rodiklis – nuosavo kapitalo grąža (angl. return on equity, ROE), kuri tiksliau atspindi valstybinių miškų panaudojimo efektyvumą. To paties Valdymo koordinavimo centro duomenimis ir 2015, ir 2016 metais miškų urėdijose ROE vidutiniškai siekė 2,3 proc. Kai energetikos sektoriuje ROE siekia 5,6 proc., o bendras vidutinis visų valstybės valdomų įmonių ROE – 4,4 proc.
Vietoj latviškų išvadų. Bijantieji miškų valdymo pertvarkos kaip baubą dažnai pasitelkia Latvijos pavyzdį. Išties, galima sutikti – kaimynų pasirinkta prekybos mediena sistema paremta sunkiai paaiškinamais specifiniais apribojimais atskiroms pirkėjų grupėms, todėl medienos pirkėjų yra vos keletas dešimčių.
Nieko panašaus neplanuojama Lietuvoje – po konsolidacijos numatoma palikti ir toliau tobulinti dabar veikiančią elektroninių medienos prekybos aukcionų sistemą. Šiandien joje veikia apie 800 medienos pirkėjų, kurie ir po pertvarkos lygiomis sąlygomis galės įsigyti valstybinių urėdijų ruošiamą medieną.
Tad ir ši – latviškos baimės – kaliausė tėra muilo burbulas. Labai stengiantis pro jį galima pamatyti tikrąjį – pusvelčiui švaistomo Lietuvos turto, mūsų miškų – vaizdelį.
BNS Spaudos centras
